Socialdemokratai, nepaisant sudėtingų istorinių peripetijų, įrodė esanti
nacionalinių interesų partija, darbo partija - grupinio verslo interesų
darinys, iš kurios gijos veda į Rusiją.
Nebūtinai tai turi būti susiję su žvalgybomis. Pagaliau, ne tose
organizacijose prasideda tėvynė. Šios partijos programoje ir
pasisakymuose dominuoja verslo ir darbo santykių problemos, visi kiti
nacionalinės reikšmės klausimai paminimi probėgšmais ir paviršutiniškai.
Labai mažai ką teko girdėti apie darbiečių požiūrį į energetikos ateitį.
Programoje užsienio politikai skirta dėmesio tiek, kiek praėjusių metų
prezidentės metiniame pranešime - jokio.
Nuo partijos įsikūrimo santykių su Rusija visada kruopščiai apeinama, o
jos vadovas Rusijos žurnalistams aiškino, jog jis nėra Lietuvos
patriotas, nors buvo Vyriausybės narys. Ar įmanoma tokį pasakymą apie
savo valstybę išgirsti kad ir iš žemiausio rango JAV pareigūno?
Nemažos dalies Lietuvos piliečių tokie pasažai nežeidžia, net priešingai
- intriguoja, jie net pritartų V.Uspaskicho skyrimui premjeru. Ko
gero, taip ir atsitiks, bet tada situacija bus blogesnė nei dabar - intrigos,
kompromatų rinkimai, demaskavimai, plaukiantys iš opozicijos, taps kasdienybe.
O gal kaip ligonis narkomanas, be šių politinio gyvenimo elementų, mūsų
valstybė jau nebegali gyventi?
Ne ką geriau gali nutikti ir būsimai opozicijai, į kurią, ne vien pagal
švytuoklės dėsnį tikriausiai pateks ir valdantieji. Nesusitaria
dabartinė opozicija, didelė tikimybė, jog nesusitars ir naujoji.
Tėvynės sąjunga su neigiamuose reitinguose paskendusiu premjeru negali
tikėtis išlikti valdžioje.
Net atsisakius tautininkų partnerystės, partija liks labai marga ir
besiburianti į konfliktuojančias grupeles. Tai jau dabar turi reikšmės
tirpstančiam jos populiarumui. Jei konservatorių lydere taptų
I.Degutienė, situacija partijos viduje pagerėtų, bet vis tiek buvę
rėmėjai neskubėtų sugrįžti.
Nesugražins jų ir ne tik Vyriausybės ataskaitose, bet ir realiai
atsigaunanti ekonomika, nes ne ekonominė krizė buvo nusivylimo
priežastis.
Objektyviai vertinant, Vyriausybė išlaikė krizės egzaminą. Tai
pripažino ir opozicija. Neigiamą visuomenės nuostatą suformavo premjero
santykis su visuomene bei dvigubi partijos politiniai standartai.
Taikliai šią situaciją vienoje televizijos laidoje nusakė neabejotinas
konservatorių rėmėjas D.Kuolys. Jo teigimu, konservatoriai,
deklaruodami moralines vertybes, teikė vilčių, jog norima ir realių
permainų, tačiau iš tikrųjų jie tik siekė perimti postus.
Dvigubi standartai kyšo tiek užsienio, tiek vidaus politikoje. O ką jau
kalbėti apie politiniu požiūriu ciniškas postų dalybas savivaldybėse.
Ateidami valdžion konservatoriai turėjo plačiausią ir stipriausią
inteligentijos paramą visu atkurtos valstybės laikotarpiu.
Dabar įsivyrauja nežinia, ar ji nepavirs į atvirą priešpriešą. Tėvynės
sąjungos likimas nėra kokios atsitiktinės politinės piligrimės klajonių
problema. Tai ir lietuviškos dešinės ideologijos klausimas. Žinoma,
jeigu dar yra manančių, kad tokia pažiūrų sistema dar yra reikalinga.
Socialdemokratai nelenktyniavo su konservatoriais dirbtinai keliant
moralios politikos kartelę. Galbūt dėl to ir jų rėmėjams, kurie
okupacijos metais taip pat nešturmavo moralinių viršūnių, toks elgesys
atrodo natūralus ir sąžiningas.
Pagaliau dar neaišku, kas šiais laikais ką turi teisę moralizuoti. Ne
dėl etinių priežasčių socialdemokratai neturėtų jau iš anksto planuoti
aljanso su Darbo partija. Socialdemokratai patys vieni gali laimėti
daugumą ir taip žengti lemiamą žingsnį dvipartinės sistemos link.
Būtų gerai, jei tai darytų ir konservatoriai, tačiau objektyviai
socialdemokratai turi daugiau šansų. Seimas turi išsivaduoti nuo
politinės klounados ir kito kelio kaip dvipartinei sistemai nėra.
Visuomenė, dėl kurios didelės dalies gyventojų abejingumo politikai ir
kilo partinis chaosas, taip pat įgytų aiškesnius pasirinkimo kriterijus.
Tačiau ne dėl mažesnio galvos skausmo, ką rinktis, reikalinga
paprastesnė politinė sistema.
Vargais negalais sulipdytos, dažnai kentauriškos, koalicijos yra
didžiulė kliūtis reformoms ir apskritai strateginių nacionalinių
interesų gynimui.
Pagrindinė tiesiogiai su valstybės nepriklausomybe susijusi problema yra
energetika. Dvi pasienyje kylančios atominės elektrinės pavojingos
Lietuvai ne tiek sveikatos ar žalos aplinkai požiūriu, bet ir dėl
politinių bei ekonominių priežąsčių.
Socialdemokratai buvo pradėję įžvalgų savos atominės elektrinės statybos
projektą, bet dėl rimtai tyrinėtinų priežasčių, jis buvo sunaikintas.
Prarastas laikas Lietuvai pavirto nauja geopolitine problema.
Socialdemokratai kritišką požiūrį į Rusijos planus išsako ir dabar.
Užtat Darbo partijos nuomonės dėl atominių elektrinių Astrave ir
Karaliaučiuje dar neteko girdėti.
Ar socialdemokratai sugebės sėkmingai spręsti vieną svarbiausią mūsų
valstybės strateginę problemą su partija, kurios verslo interesai veda į
valstybę, galinčią bet kuriuo metu spūstelti reples?