Paklaustas, kaip atsidūrė Vilniuje, prancūzas T.Poissonnet ėmė juoktis: „Įsimylėjau lietuvę. Kokia išskirtinė istorija!”
Vaikinas pasakojo, kad studentę, kilusią iš Raseinių, sutiko paplūdimyje Ispanijoje. Tuo metu abu jaunuoliai į Ispaniją buvo atvykę pagal studentų mainų programą.
Kai mainai baigėsi, abiem teko apsispręsti – baigti meilės romaną ar jį tęsti.
„Norėjau tęsti ir santykius, ir pažinti Lietuvą, nes iki tol žinojau tik tiek, kad šios šalies sostinė yra Vilnius. Todėl čia ir atvykau. Iš pradžių pamilau lietuvę, o paskui ir Lietuvą”, – šypsojosi T.Poissonnet.
Šiuo metu prancūzas sostinėje dirba finansininku, jau spėjo režisuoti spektaklį, o laisvalaikį leidžia su vilniečiais žaisdamas regbį.
„Lietuva man davė progą parodyti savo talentą. Nemanau, kad Prancūzijoje ar Ispanijoje turėčiau mažiau galimybių, bet likimas mane nuvedė į Lietuvą, todėl visas progas išnaudosiu čia”, – teigė T.Poissonnet.
– Turbūt teko aplankyti ir Raseinius, iš kurių kilusi jūsų mergina. Ar, jūsų akimis, Vilnius smarkiai skiriasi nuo mažesnių Lietuvos miestų?
– Buvau ne tik Raseiniuose, bet ir Kaune, Nidoje.
Vilnius labai skiriasi nuo Kauno savo dvasia. Vilniuje pilna užsieniečių, daugybė rusų ir lenkų, o Kaune jaučiau daugiau patriotizmo.
Nidoje labai gražu. Ispanijoje taip pat yra ramių paplūdimių, tačiau Nidoje iš tiesų ramiau, ne taip triukšminga, čia turistai turbūt atvyksta ne dėl pašėlusių vakarėlių.
Esu gyvenęs įvairiuose miestuose. Žmonės mažuose miesteliuose atrodo laimingesni negu didmiesčiuose. Tai pastebėjau ir Raseiniuose.
Ten žmonės turi mažiau pinigų nei Vilniuje, todėl jie savo rankomis atlieka daugiau darbų, yra ramesni, niekur neskuba. Miestelių ir kaimų gyventojai turi laiko prižiūrėti sodus, gėles. Dideliuose miestuose to nepamatysi.
– Kaip sekasi susikalbėti su vilniečiais?
– Vienas didelis mano noras – kuo geriau išmokti lietuvių kalbą. Nenoriu gyventi čia ir nemokėti vietinės kalbos.
Mane stebina, kiek daug Vilniuje gyvena žmonių, manančių, kad pakanka kalbėti tik rusiškai. Aš kalbu ispaniškai, itališkai, prancūziškai, angliškai, o dabar mokausi lietuvių kalbos.
Gal po metų mokėsiu netgi daugiau už tuos žmones, kurie čia gyvena dešimt metų.
Tačiau greičiausiai tai tų žmonių, o ne Lietuvos ar Vilniaus problema.
– Ar skiriasi teatro režisieriaus darbas Lietuvoje ir Prancūzijoje?
– Nuo šešerių metų vaidinau. Vilniuje režisavau spektaklį prancūzų kalba „Madame Ka”.
Idėja Vilniuje pastatyti prancūzišką spektaklį kilo vienai prancūzų organizacijai, o išgirdęs, kad jie ieško režisieriaus, pasisiūliau juo tapti.
Spektaklyje vaidina neprofesionalūs aktoriai – reikėjo lietuvių, kalbančių prancūziškai. Tai man buvo didžiulis iššūkis.
Pats didžiausias skirtumas tarp prancūziško ir lietuviško teatro tikriausiai yra biudžetas – Lietuvoje jis mažesnis.
Iš pradžių dirbti buvo sunkoka. Kai pirmą kartą sutinki lietuvį, greitai užmegzti kontaktą nėra lengva.
Kai jį pažįsti geriau, viskas einasi puikiai. Tas pats buvo ir dėl spektaklio aktorių.
Žmonės norėjo vaidinti, tačiau jie buvo drovūs, nevaidino taip, kaip galėtų. Netgi šūkauti scenoje jiems buvo keblu.
Tačiau dirbdami pradėjo dalytis savo idėjomis, atsiskleidė, todėl vėliau viskas klojosi puikiai, aktoriai persilaužė.
Man atrodo, kad Prancūzijoje netgi neprofesionalūs aktoriai apie teatrą žino daugiau negu lietuviai, jie drąsiau atsiskleidžia ir parodo savo talentą.
Tačiau Prancūzijoje yra kita problema – viskas vyksta atvirkščiai negu Lietuvoje.
Prancūzai iš pradžių yra ekspresyvūs, todėl vėliau aktorius reikia raminti. Teatre nereikia persistengti – būtina rasti pusiausvyrą.
– Ar geros sąlygos Vilniuje žaisti regbį?
– Regbį žaidžiau kelerius metus, todėl labai apsidžiaugiau radęs regbio komandą Vilniuje ir sužinojęs, kad Lietuvoje vyksta šios sporto šakos čempionatai.
Žaidžiu Vilniaus regbio akademijoje. Visi komandos nariai – lietuviai, tačiau ir jie, ir treneris kalba angliškai. Iš pat pradžių vaikinai su manimi elgėsi puikiai, stengėsi kalbėti kuo lėčiau, kad viską suprasčiau. Dabar problemų nekyla – komanda puiki.
Treniruojamės Vingio parke. Žiemą treniruotės nevyksta. Tačiau pernai žiemą žaidėme Kaune lauko stadione, kai temperatūra buvo nukritusi 20 laipsnių žemiau nulio, o aplink aikštelę buvo didelės pusnys.
Esu žiemą žaidęs ir Prancūzijoje, žinoma, tik ne esant tokiems orams, todėl žaidimas Kaune man paliko didelį įspūdį.
Stadionas Vingio parke yra geros būklės, nes jį prižiūri komandos nariai. Man keista, kodėl juo rūpinasi ne miesto savivaldybė, o patys sportininkai. Atrodo, kad Vilniaus valdžia apskritai nepadeda regbio žaidėjams.
Treneris yra pasakojęs, kad valdininkai netgi buvo panorę atimti pačių sportininkų sutvarkytą stadioną.
Nesu girdėjęs, kad Prancūzijoje sportininkai patys prižiūrėtų stadionus. Tačiau ten esu matęs ir prastesnės būklės stadionų.
– Matote kokių nors tik Vilniui būdingų keistenybių?
– Stengiuosi rūšiuoti atliekas – popierių mesti į tam skirtą konteinerį, plastiką – į plastikui skirtą konteinerį. Vieną dieną matau – atvažiuoja darbuotojas prie konteinerių ir viską supila į vieną mašiną.
Gal atliekos vėliau vėl atskiriamos, tačiau koks tada tikslas rūšiuoti? Kam daryti tą patį darbą du kartus? Nepaisydamas to vis dar rūšiuoju atliekas.
Iš esmės Lietuvoje man patinka. Ypač džiaugiuosi, kad čia stipri šeimos kultūra.
Šeimos narių ryšiai labai artimi, jie visada padės vieni kitiems, jeigu tik ko nors prireiks. Prancūzijoje žmonės labiau individualistai.