Teiginiai iš tikrųjų sensacingi, tačiau neslepiamas knygos tikslas – sukelti šoką krikščionims – kelia įtarimą, ar autorius čia nesivaiko, visų pirma, komercinės naudos... O tai verčia abejoti ir jo argumentais. Juo labiau kad Baigentas, pavyzdžiui, nepasako, pas kokį „jo draugą“ yra minėti Kristaus laiškai, ir prisipažįsta negalėjęs tų laiškų perskaityti, nes nemoka senovinės aramėjų kalbos... Vis dėlto „Jėzaus byla“ daro didelį įspūdį, nes yra paremta istorine medžiaga, informatyvi, turininga ir išsami. Knygos autoriaus erudicija, jo kaip archeologo kvalifikacija irgi nekelia abejonių.
Visai priešingą šoką sukėlė neseniai (2009 m.) internete pasirodęs filmas „Laiko dvasia“ (Zeitgeist). Jame irgi pateikiama daug istorinės medžiagos, neva įrodančios, kad Kristaus biografija yra sulipdyta iš mitų, priklausančių daug senesnėms religijoms. Iš to daroma išvada, kad Kristaus, kaip realios istorinės asmenybės, nebuvo. Vieni žiūrovai šį filmą, „atvėrusį jiems akis“, tiesiog garbina, kiti, kaip įprasta internete, paskutiniais žodžiais fanatiškai plūsta jo kūrėjus. Yra ir kiek rimtesnis atoveiksmis šio filmo išvadai – parodoma, kiek daug filme netikslumų, todėl jis neteisingas, šmeižikiškas, tendencingas, niekinis.
Kuri pusė teisi? Kristus – reali asmenybė ar mitas, išsigalvojimas?
Aš savarankiškai ieškojau atsakymo į šį klausimą, remdamasis ne paraleliniais senovės religijų duomenimis ar abejotinomis istorinėmis krikščionybės relikvijomis, o Šventuoju Raštu, jo Naujuoju Testamentu, nors tai gana keblus ir painus kelias, siekiant nustatyti istorinę tiesą...
Krikščionybė bendrąja prasme yra pasaulėžiūra, kiek siauresne – tikėjimas. Todėl pirmiausia aptarkime, kas yra tikėjimas. Daugelis žmonių yra gana abejingi pasaulėžiūrai, nors tai kartu yra ir abejingumas pačiam sau, nes nuo pasaulėžiūros bendru mastu priklauso visa vertybinė žmogaus orientacija, jo gyvenimo kelias, net konkreti veikla.
Įprastinis žmonių skirstymas į tikinčiuosius ir netikinčiuosius yra prasmingas tik tada, kai turimas galvoje jų religingumas arba atvirkščiai – nereligingumas. Iš esmės visi žmonės yra „tikintys“, nes tikėjimas yra ne tik natūrali, bet ir būtina, beveik nuolatinė žmogaus sąmonės būsena. Tikėjimo sąvoka – labai plati. Tikėjimų yra ne šimtai ir net ne tūkstančiai, o begalybė. Teisingai sakoma, kad „be tikėjimo – nė žingsnio“, nes, jei ketiname tą „žingsnį“ žengti, vadinasi, tikime, kad padarysime, ką planavome. Priešingu atveju nedrįstume to imtis.
Tačiau tikėjimas – nėra žinojimas. Atvirkščiai, tikima tuo karščiau, kuo mažiau žinoma. Tikėjimas yra tik nuomonė, nepagrįsta faktais. Anglų patarlė sako: „Tikėjimas yra labai toli nuo žinojimo“ (Thinking is very far from knowing). Apskritai imant, tai tiesa. Teologų kalbos apie „dievo pažinimą“, t. y. „žinojimą“, kad jis tikrai yra ir koks jis yra, neturi racionalaus pagrindo. Tarp kitko, jeigu žinotume, kad jis tikrai yra, tikėjimas būtų nereikalingas – išnyktų pati religija...
Vis dėlto vienu atžvilgiu tikėjimas yra pranašesnis už žinojimą. Gamtos dėsnių žinojimas yra griežtas, sausas, „beširdis“, prievartinis, nes prieš vėją, kaip sakoma, nepapūsi. Todėl mokslas yra vienas. O tikėjimų daug, nes tikėjimas iš prigimties yra visiškai laisvas. Jo dirva labai plati, nes čia viešpatauja vaizduotė, kuri gali sukurti viską, ko tik žmogus nori arba kaip jam kas nors atrodo. Vaizdiniai yra glaudžiai susiję su jausmais ir gyvybiškai svarbiais (išlikimo, meilės, kovingumo ir kt.) instinktais. Būtent vaizduotė sukuria meno, grožinės literatūros lobius ir net kelia mokslines hipotezes, kurios, laikui bėgant, po tam tikrų bandymų gali virsti mokslinėmis žiniomis.
Tačiau vaizduotė, būdama labai dinamiška, laki ir vadovaudamasi ne tiek protu, kiek noru, prikuria ir daugybę nerealių, fantastinių projektų, kurie gali egzistuoti tik pačioje vaizduotėje. Net ir paties krikščioniško tikėjimo variantų – tradicinių ir naujųjų jo atmainų bei sektų – vien Lietuvoje jau yra kelios dešimtys, pasaulyje – keli šimtai. O kur dar kitos religijos su kitais „viešpačiais“...
Visų religijų teologai savo dogmas laiko absoliučiomis tiesomis, nors jos yra tik vaizduotės padarinys, nepagrįstas nei praktiniais, nei teoriniais įrodymais. Kodėl? Todėl, kad jų tikėjimo ir troškimų objektas yra „absoliutas“. Tikėjimo „tiesos“ čia pasireiškia daugiausia kaip stebuklai arba kaip noras, laukimas, viltis, pageidavimas to, kas palengvintų, pagerintų, darytų tobulesnį, „įamžintų“ žmogaus gyvenimą. Tačiau visos vertybės yra santykinės, todėl tikėti Dievą ir dangų kartu reiškia tikėti velnią ir pragarą, o tai sukelia problemų, nes, pasak Šventojo Rašto, nėra „nė vieno gero žmogaus“, todėl „visi bus pasūdyti ugnimi“... Tačiau šiais laikais Bažnyčia šio grėsmingo „Dievo žodžio“ nelabai paiso. Krikščionybė nuo destruktyvios „Dievo baimės“ jau baigia persiorientuoti į konstruktyvią „Dievo meilę“, panašiai kaip „rūstus baudėjas“ mirtimi transformavosi (Kristaus dėka) į „gailestingą gelbėtoją“ nuo mirties (nepaisant fakto, kad po mirtinos nuodėmės „atpirkimo“ žmonės kaip mirė, taip ir miršta).
Taigi net religinis tikėjimas, nors dėl savo „šventumo“, absoliutizmo jis yra konservatyviausia visuomeninės minties forma, taip pat priverstas kisti, progresuoti kartu su žmogaus proto pajėgumu ir mokslo raida.
Tikėjimas ir viltis yra didžiulė jėga, skatinanti žmogų veikti siekiant tikslo. Konstruktyvus tikėjimas yra gyvenimo stimulas, netgi jo orientyras.
Tačiau sukčiai, plėšikai, žudikai irgi tiki savo veiklos sėkme. Todėl tikėjimo vaidmuo yra dvejopas, nevienareikšmis, viskas priklauso nuo to, kas, ką ir kaip tiki. Buvo ir tebėra išlikusių daug primityvių, keistų, visiškai niekuo nepagrįstų tikėjimų, kurie tuščiai eikvoja žmonių dvasinę energiją, laiką, lėšas, o kartais net ir fiziškai juos žaloja. Pavyzdžiui, Japonijoje įsikūręs Aukščiausiosios tiesos kultas, vadovaujamas Shoko Asaharos, aiškino sektantams, kad jie turi būti pasirengę artėjančiai pasaulio pabaigai. Matyt, kad atrodytų įtikinamiau, kulto vadas nurodė surengti išpuolį Tokijo metro 1994 m. – 6 tūkstančiai žmonių buvo apnuodyta paralyžiuojančiomis zarino dujomis, 12 iš jų mirė. 1976 m. Gajanos džiunglėse nusinuodijo arba buvo nunuodyti 923 „Žmonių šventovės“, o 1993 m. „Saulės bažnyčios“ sektų nariai, tarp jų – daug vaikų...
Ypač žalinga, dažnai susijusi su politika kraštutinė tikėjimo forma – fanatizmas, aiškiai destruktyvaus, nehumaniško pobūdžio. Tokios žalos pavyzdys – slogūs viduramžiai Europoje, dramatiška dabartis Artimuosiuose ir Viduriniuosiuose Rytuose. Bet jei krikščionis ar budistas, ar musulmonas tiki Dievą vien kaip gėrį ar meilę ir pats laikosi tokios gyvenimo linijos, tada, kaip sakoma, „padėk, Dieve“...
Toks margaspalvis tikėjimas kartais gali būti artimas žinojimui, bet gali būti jam ir labai tolimas. Populiari lietuviška dainelė teigia: „Jei sugrįžta žemėn vasara, tai ir mylimas sugrįš.“ Tikėjimas, kad po žiemos ateis vasara, beveik prilygsta žinojimui, nes iš kasdieninio patyrimo žinome, kad taip būna visada (nebent įvyktų kažkokia kosminė katastrofa...). Tačiau tikimybė, kad „ir mylimas sugrįš“ – daug mažesnė, nes taip būna toli gražu ne visada. „Mylimasis“ nėra „vasara“. Todėl nereikia jų ir lyginti. Analogija, nors ji padeda lengviau ką nors suvokti, dažniausiai yra šluba. Gretinti ar net tapatinti skirtingus dalykus – klaida. Kristaus mokyme – pilna alegorijų ir palyginimų, kurie laikomi tiesos įrodymais. Tačiau tikėjimo „tiesų“ apskritai nėra, nes tiesa laikytinos tik adekvačios tikrovei žinios, o ne kokios nors „šventos“ hipotezės, sugretinimai, prielaidos ar fantastiški objektai.
Vadinasi, tikėjimo vertė priklauso nuo tikimybės laipsnio. Šitą labai svarbu suprasti. Jeigu tikimybės laipsnis mažas, menka ir tokio tikėjimo vertė. Kai tikėjimas visiškai nesiremia tikrove, jis virsta iliuzija. Tada ir aforizmas „Viltis – kvailių motina“ tampa tiesa.
Dar vienas pavyzdys. Tikimybė, kad sėkmingai nuvyksime į darbovietę – beveik šimtaprocentinė, bet kad loterijoje išlošime automobilį – labai maža. O tikimybė, kad mirtis yra ne pabaiga, bet naujo gyvenimo pradžia, apskritai lygi nuliui, antraip mirtis nebūtų mirtis. Budistinę reinkarnacijos idėją, vis labiau plintančią ir Lietuvoje (ja jau tiki 27 % „katalikų“), sunku paneigti, bet neįmanoma jos ir pagrįsti kokiais nors faktais, nes tokių „faktų“ paprasčiausiai nėra.
Šventajame Rašte nurodoma: „Ko tu tikiesi, tą protas pavaizduoja“ (Siracido 34, 5). Kartu čia pagrįstai sakoma: „Troškimas priimtinas pagal galimybę, o ne virš galimybės“ (2 Korintiečiams 8, 12). Vadinasi, „noriu“ – tai nereiškia „bus“. „Kas greitai tiki, tas lengvabūdis ir turės nuostolio“ (Siracido 19, 4).
Gyvenimas – ne pageidavimų koncertas. Čia dažnai norai ir lieka tik norais. Todėl geriau ne tikėti, o žinoti. Jeigu žinoti neįmanoma, tai tikėjimą reikėtų grįsti šalutiniu žinojimu. Kito tikrovės pažinimo kelio, išskyrus žmogiškąjį patyrimą, nėra. Bet žmogus visada nori ir siekia daugiau negu gali. Jis visada ko nors laukia, viliasi ir tikisi. Kitaip ir būti negali, nes noras gerai arba bent normaliai gyventi yra instinktyvi visų gyvų būtybių savybė.
Religijos „šventumas“, tariamas jos kilnumas, „aukščiausiųjų“ absoliutumas (ir todėl neliečiamumas!) turi grynai žemiškas, biologines šaknis – remiasi išlikimo, savisaugos ir baimės išnykti instinktais. Todėl bijoma net tiesos (kuri, kaip žinome, nėra saldi), bijoma paties protavimo, nors jis yra esminė žmogaus savybė. Štai kodėl Dievo tenka ieškoti „visa širdimi“, nes „visu protu“ jo surasti neįmanoma.
Religijai svarbu ne tiesa, o gyvenimas. Svarbiausia – visada būti. Tai kužda noras, jausmas, instinktas, bet ne protas. Tačiau, jeigu žmogaus esmė yra protavimas, tai jis bando suprasti, kuo verta tikėti.
Ar verta tikėti Kristų? Kokia tikimybė, kad jis yra Dievas? O gal jo išvis nebuvo?
Mitas?
Tikram, ne formaliam, krikščioniui klausimas „Kas buvo Kristus?“ paprastai nekyla, nes jau nuo ankstyvos vaikystės jis „žino“, kad tai yra įsikūnijęs Dievas.
Tačiau nereligingi žmonės dažnai abejoja, ar jis apskritai buvo. Juk, išskyrus religinę literatūrą apie jį, beveik nėra jokių istorinių su juo susijusių dokumentų. O religinė literatūra – tai vien stebuklai, paslaptys. Net ir patį Dievą teologai vadina „paslapčių paslaptimi“. Todėl vadinamieji indiferentai, skeptikai ir agnostikai („nežinantieji“) sako, kad Dievas darosi nei reikalingas, nei nereikalingas, – į jį tiesiog nekreipiama dėmesio. „Mes nežinome ir mums nerūpi“ (We don’t know and we don’t care) – toks yra JAV agnostikų organizacijos moto.
Pasaulietinė religijotyra ilgai ir gana kategoriškai teigė, kad tokios asmenybės niekada nebuvo. Prancūzų rašytojas, žymus krikščionybės kritikas Léo Taxilis savo knygoje „Evangelijos linksmybės“ (liet. k. 1984 m.) teigė: „Visa istorija apie Jėzų Kristų – nesvarbu, ar jį laikytum žmogumi ar dievu – visais atžvilgiais yra ne kas kita, kaip melagingų ir kvailų prasimanymų rezginys.“ Religijų tyrinėtojas britas Johnas Robertsonas knygoje „Krikščionybė ir mitologija“ (1900 m.) taip pat įrodinėjo, kad krikščionybė – tai prasimanyta kitų religijų paralelė.
XVIII–XIX a. susikūrė ištisa mitologinė mokykla, neigianti Kristaus, kaip istorinės asmenybės, buvimą. Jai priklausė, be jau minėtų mąstytojų, tokie įžymūs religijos tyrinėtojai kaip Dupouy, Renanas, daug rašytojų, mokslininkų, istorikų. Net ir tokie įžymūs filosofai kaip Russelas, Kantas, Hegelis, Shelingas, galima sakyti, nustūmė Kristų už istoriškumo ribų.
1937 m. Lietuvoje pasirodė Laisvamanių etinės kultūros draugijos bendradarbio J. Laisvūno (tikroji pavardė – M. Untulis) leidinys kategorišku pavadinimu „Kristaus nebuvo“. Jame irgi pateikta rimtų argumentų mitologinės mokyklos pozicijai pagrįsti.
Sovietmečiu „Mokslinio ateizmo“ (1975) vadovėlyje, skirtame visiems aukštųjų mokyklų studentams, buvo teigiama, kad „evangelijų dievažmogis Jėzus Kristus – mitinis paveikslas, kurį vergovinėje visuomenėje sukūrė prislėgtų masių fantazija ir kurį literatūriškai apdorojo krikščionybės ideologai“. Daugelis to meto ateistų, sekdami šia versija, teigė, kad „tik sustiprėjus vergvaldinės santvarkos krizei, liaudies gelmėse pradėjo formuotis Kristaus paveikslas“, kad „tik engiami, beteisiai žmonės galėjo sukurti nukryžiuotojo (guodėjo, lygintojo, išganytojo) simbolį“, kad Kristaus biografija Šventajame Rašte – tai „biografija be asmens“ ir t. t. Kadangi romėnų pavergtos žydų gentys nesulaukė Dievo siųsto išgelbėtojo, „todėl stichiškai susiformavo mintis, kad toks mesijas jau buvo atėjęs“, ir esą nieko kito nebeliko, kaip tik „iš lubų“ kurti jo biografiją.
Neseniai internete anglų kalba pasirodęs minėtas filmas „Laiko dvasia“ (Zeitgeist), plačiai pagrįstas dokumentine religijos istorijos medžiaga, todėl sukėlęs didžiulį susidomėjimą, taip pat įrodinėja, kad esminiai Kristaus biografijos faktai yra ankstesnių religijų stebuklingų įvykių, įsikūnijusių dievų veiklos kopija. Šio filmo kūrėjų išvada vienareikšmė: Jėzus yra išgalvota, mitinė asmenybė. Panašiai teigiama ir internetiniame puslapyje, pavadintame Real Proof that Jesus was NOT real („Tikras įrodymas, kad Jėzaus tikrai nebuvo“). Interneto Wikipedia portalo „Jėzus Kristus“ pagrindiniame puslapyje rašoma: „Nors dauguma informacijos apie Jėzaus gyvenimą remiasi tik krikščionybės kanonų tekstais, dalis Vakarų istorikų pripažįsta jo istoriškumą.“ Vadinasi, kita istorikų dalis to vis dar nepripažįsta.
Kuo konkrečiai remiasi mitologinės mokyklos šalininkai, teigdami, kad Kristaus nebuvo? Pagrindiniai jų argumentai yra tokie:
1. Nors Palestinoje, kuri tada priklausė Romos imperijai, jau vyko gyventojų surašymai (to reikėjo skirtingų genčių gyventojų skaičiui nustatyti ir mokesčių rinkliavai), nėra išlikusių jokių dokumentų, kad čia gyveno Jėzus iš Nazareto.
2. Nėra jokių paties Jėzaus rašytų knygų ar kokių nors jo tekstų Šventraštyje. Antikos laikais Egipte, Graikijoje, Romos imperijoje, Persijoje menas, literatūra, mokslas, filosofija klestėjo dar iki Kristaus. Apie jį parašyta kelios dešimtys „evangelijų“. Tai negi pats vadinamasis „vienintelis žydų Mokytojas“ (žr. Mato 23, 10) dar nemokėjo rašyti?
3. Evangelistai, aprašę jo gyvenimą ir veiklą, nebuvo apaštalai, tiesiogiai bendravę su Jėzumi. Mokslininkams tą nustačius, Bažnyčia buvo priversta pripažinti, kad evangelijos parašytos ne Mato, Morkaus, Luko ir Jono, o tik pagal jų pasakojimus. Todėl dabar jos vadinamos ne Mato, Morkaus, Luko ir Jono evangelijomis, o tik „pagal“ juos... Vadinasi, istorijai (net ir bažnytinei) tikrieji evangelijų autoriai nėra žinomi. (Patogumo dėlei žodelis „pagal“ paprastai nevartojamas.)
4. Naujojo Testamento rašytojai nežinojo ir neaprašė ne tik to, ką veikė Jėzus iki brandaus amžiaus, bet neišsiaiškino (Bažnyčia ir dabar nežino) net jo gimimo datos, esą tikriausiai „Kristus yra gimęs 7–6 metais... prieš Kristų“ (t. y. prieš mūsų erą). Evangelistai Morkus ir Jonas nieko nerašo nei apie angelo apsireiškimą Marijai, nei apie Jėzaus gimimą ėdžiose kažkokiame tvartelyje... (Krikščioniškosios Kalėdos yra pasisavinta pagoniška saulės atogrąžos šventė – tai persų dievo Mitro ir kitų „saulės dievų“ gimimo diena.)
5. Evangelijos buvo kuriamos ne tuo metu, kai tariamai gyveno Kristus, o praėjus 30, 80 ar net visam 100 metų po to, kai jis neva „prisikėlė“ ir kažkur „išsikėlė“ (Mato ir Jono evangelijose „pakilimas į dangų“ neminimas). Po daugybės perrašinėjimų jos galutinai buvo suredaguotos, išdailintos, atrinktos iš daugybės variantų ir patvirtintos Bažnyčios tik IV a., nes iš II–III a. yra išlikusios tik kelios pirmykščių evangelijų nuotrupos.
6. Nustatyta, kad jos buvo parašytos daugiausia ne žydų, o graikų kalba. Jas rašė žmonės, nežinantys to meto Judėjos ir apskritai žydų tautos gyvenimo istorijos. Pavyzdžiui, Mato evangelijoje teigiama, kad Kristus padarė stebuklą – suvarė velnius į kiaules. Bet juk nei žydai, nei arabai niekada neaugino šių pagal jų religiją „nešvarių“ gyvulių...
7. Net ir po daugybės perrašinėjimų, perdirbinėjimų ir taisymų evangelijose liko daugybė prieštaravimų, neatitikimų tikrovei. Pavyzdžiui, čia plačiai aprašytas Erodo žiaurumas ką tik gimusio Kūdikėlio Jėzaus atžvilgiu, nors Erodas Didysis mirė daug anksčiau, nei galėjo gimti tariamasis mesijas.
8. Naujajame Testamente Kristus vaizduojamas kaip kažkokia fantastinė būtybė: „Jo galva ir plaukai buvo balti kaip balčiausia vilna ar sniegas, jo akys tarsi ugnies liepsna, jo kojos panašios į krosnyje įkaitintą skaistvarį, ir jo balsas buvo tarytum didžių vandenų šniokštimas. Dešinėje rankoje jis laikė septynias žvaigždes, iš jo burnos ėjo aštrus dviašmenis kalavijas, o jo veidas buvo tarytum saulė, žibanti visu skaistumu“ (Apreiškimo 1, 14–16).
9. Mokslui tokia asmenybė nėra žinoma. Jeigu Kristus būtų buvęs tokia žymi istorinė figūra, kokį jį vaizduoja Naujasis Testamentas, tai žydų istorikai būtinai būtų jį aprašę. Bet yra tik vieno žydų istoriko Juozapo Flavijaus I a. gale, t .y. praėjus daugiau kaip pusei šimtmečio, padaryta trumpa užuomina apie šį „stebukladarį“ ir „mesiją“. Bet ir tai, ko gero, yra krikščionių perrašinėtojų (originalas „Judėjų senybės“ nėra išlikęs) falsifikatas, nes Flavijus buvo atsidavęs žydų religijai judaistas, todėl vargu ar galėjo pripažinti kažkokį kitą „įsikūnijusį Dievą“.
10. Kristaus biografija yra sulipdyta iš graikų, romėnų, egiptiečių, indų, persų, babiloniečių ir kitų šalių religinės mitologijos fragmentų. Pavyzdžiui, „nekaltas prasidėjimas“ romėnams ir graikams atrodė gana dažnas reiškinys, tai buvo laikoma įrodymu, kad naujagimis – ne paprastas žmogus, o dievybė, žmoguje įsikūnijęs dievas. Todėl jis, suprantama, turi teisę valdyti paprastus žmones, jiems „viešpatauti“. Graikų mitologijos mergelę Danają apvaisino dievas Dzeusas. Indijos karalienė Maja taip pat po nekalto prasidėjimo pagimdė Budą. Apie Budos gimimą pranešė naujos žvaigždės. Dar būdamas paauglys, Buda (kaip vėliau Kristus), ėjo į šventyklas ir ten diskutavo su išminčiais. Buda taip pat sakė pamokslus minioms, vaikščiojo vandens paviršiumi, gydė akluosius, prikeldavo mirusiuosius. Tai buvo dar 500 m. prieš Kristų...
Artėjant pavasariui, romėnai mirti pasmerktą žmogų kartais aprengdavo neva karališkais rūbais, sodindavo į dirbtinį sostą, o tada niekindavo, kankindavo ir galop nukryžiuodavo kaip auką dievams. Egiptiečių dievo Ozyrio nukryžiavimo, laidojimo ir prisikėlimo apeigos buvo praktikuojamos net tūkstančiu metų anksčiau už Kristų. Iš numirusių prisikėlė graikų ir finikiečių dievas Adonis. Pagal žydų religiją, pranašas Elijas buvo gyvas paimtas į dangų. Persų dievas Mitras ir net romėnų didvyris Romulas stebuklingu būdu taip pat ten nukeliavo. Graikų dievas Dionisas 500 m. prieš Kristų gamino vyną, buvo vadinamas „karalių karaliumi“, „alfa ir omega“, o numiręs vėl (dvasiškai) prisikėlė... Žodžiu, krikščionybės kūrėjai Kristaus biografijai pritaikė tai, kas būdinga senesnių religijų dievams.
Dievo-žmogaus, arba pusdievio, įsivaizdavimas – labai senas. Tokiais buvo pasiskelbę net Babilonijos karalius Hamurabis, Persijos karalius Kiras ir kt. Taigi evangelijų kūrėjams „duomenų“ parašyti Kristaus biografijai pakako. Šiuos „duomenis“ internete meistriškai komentuoja filmas Zeitgeist, kartais, tiesa, pernelyg sutirštindamas spalvas...
Taigi mitologinės mokyklos šalininkai laikosi požiūrio, kad pagrindinės Kristaus gyvenimo legendos buvo paimtos iš senųjų religijų. Matyt, todėl Šventajame Rašte apstu prieštaravimų. Jo knygose – tokia painiava, kad jas galima pavadinti „tikru chaosu“. Todėl esą ir Naujasis Testamentas nėra istorinis dokumentas, Kristaus istoriškumo įrodymas.
Bet visur yra „bet“...
Ar tikrovė?
Bet kuo toliau, tuo darėsi aiškiau, kad ne visi šie tvirtinimai (o ypač iš jų padaryta išvada) yra pagrįsti. Mitologinė Kristaus istoriškumo problemos sprendimo kryptis pati yra, galima sakyti, mitologinė, t. y. pats teiginys, kad Kristaus nebuvo, yra išsigalvojimas, prasimanymas, stereotipas. Keista, kad net ir XXI a. šis stereotipas gajus, tą rodo ir minėtas filmas Zeitgeist.
Kodėl toks požiūris laikytinas nepagrįstu?
Visų pirma todėl, kad teigti, esą prieš du tūkstančius metų nebuvo jokio Jėzaus iš Nazareto, vėliau graikiškai Kristumi pavadinto žmogaus, galėtume tik tuo atveju, jei būtų žinomas tikslus to meto Palestinoje, Galilėjos gentyje, gyvenusių žydų sąrašas ir jeigu tame sąraše minimo asmens pavardė nefigūruotų. Priešingu atveju galima tiktai sakyti, kad nėra žinoma, ar toks žmogus buvo. Kadangi tokio sąrašo nėra, Jėzaus buvimo jokie faktai nepaneigia. Nors ir krikščionybė neturi pakankamai tvirtų, neginčytinų įrodymų, kad Kristus tikrai egzistavo, tačiau, kaip sakoma, įrodymų stoka nėra nebuvimo įrodymas.
Kuo remiantis galima teigti, kad Jėzus iš Nazareto buvo reali istorinė asmenybė?
Nors Bažnyčia ir neturi šimtaprocentinių įrodymų jo buvimui pagrįsti, daug didesnė, beveik prilygstanti žinojimui, yra tikimybė, kad jis tikrai buvo. Argumentai būtų tokie:
1. Religijos neatsiranda be jų įkūrėjų. Tokius įkūrėjus turėjo ir kitos religijos: islamas – pranašą Mahometą, judaizmas – Mozę, budizmas – budą Gautamą, persų religija mitraizmas – dievažmogį Zaratustrą. Turi juos ir visos šiuolaikinės, netradicinės religijos, jų atmainos ir neomistinės sektos. Tie įkūrėjai dažniausiai sudievinami. Jiems priskiriamos įvairios antgamtinės galios arba bent nepaprasti gebėjimai, juos lydi stebuklingi ženklai ir pan. Matyt, panaši padėtis susidarė ir formuojantis krikščionybei. Turėjo atsirasti pradininkas – kokia nors ekscentriška asmenybė, kuri atliepė iškilusį psichologinį poreikį, kad smunkančioje vergovinėje Romos imperijoje reikia sukurti naujo pobūdžio religiją.
2. Religija formuojasi ne iš spekuliatyvių abstrakcijų, o iš konkrečios realybės. Tyrinėjimai rodo, kad už religinių mitų dažniausiai slypi realūs reiškiniai. Religiniai vaizdiniai yra susiję su praktiniu žmonių gyvenimu, su konkrečiais įvykiais ir asmenimis. Socialinės sąlygos ir jų nulemti psichologiniai žmonių poreikiai iškelia ne tik idėjas, reikalingas tai epochai, bet suranda ir jų skelbėjus. Tai neatsiejami dalykai: pradžios nebūna be pradininkų. Objektyvus naujos, humaniškesnės religijos poreikis turėjo rasti subjektyvią savo išraišką. Tiesa, dauguma žydų laikėsi vienintelio savo dievo Jahvės įvaizdžio, nes skaldyti dievą į dalis, kaip tą padarė krikščionys, jų nuomone, yra neprotinga, net „šventvagiška“. Todėl Jeruzalėje įsikūrusią krikščionių bendruomenę jie sunaikino – užmušė akmenimis jos vadovą „Kristaus brolį“ Jokūbą.
3. Naujos religijos ypač reikėjo jau pradėjusiai klibėti daugiatautei (ir išpažįstančiai daugybę dievų) Romos imperijai. Buvo tikimasi, kad vienas dievas psichologiškai palaikys jos vieningumą.
4. Senasis žydų dievas Jahvė buvo vaizduojamas kaip paprastas, primityvus, šiurkštus, žiaurus diktatorius, beatodairiškai skandinantis ir deginantis savo paties kūrinius, pasmerkiantis žmogų myriop vien už tai, kad šis nori suprasti, kas yra gera, o kas bloga... Todėl antikos laikais net ir tarp žydų jau atsirado poreikis turėti žmoniškesnį dievą... Pastangas surasti „geresnį dievą“ liudija dar prieš Kristų susikūrusi esėjų (esenų) sekta su savuoju „šviesos mokytoju“, kuris taip pat buvo nukryžiuotas, bet po mirties, tikima, prisikėlė...
Tiesa, pats vienas sukurti krikščionybės išbaigtu pavidalu Jėzus iš Nazareto negalėjo. Tam prireikė viso būrio „apaštalų“, jų pasekėjų ir sekretorių, per keletą šimtmečių sukūrusių Naująjį Testamentą. Tačiau pradžią, pagrindą, esminį impulsą naujai religijos atmainai sukurti, kaip rodo istorinė patirtis, paprastai duoda kokia nors viena asmenybė, konkretus subjektas, o ne beformė minia. Todėl ir beformis objektyvizmas, aiškinant krikščionybės formavimąsi, yra mažų mažiausiai nelogiškas.
5. Beteisiams vergams ir pavergtai žydų tautai nerūpėjo jokie „simboliai“. Konkrečius jų troškimus ir lūkesčius galėjo išreikšti tik reali asmenybė, o ne „simbolis“, t. y. ne fantastinis Kristaus paveikslas ar abstrakti idėja. Naujojo Testamento leidėjai visiškai pagrįstai nurodo, kad žydai, būdami bejėgiai išsivaduoti iš svetimšalių jungo, tikėjosi realios pagalbos iš dangaus. Taigi kalbos apie „mitinį Kristų“ yra nepriimtinos visų pirma todėl, kad prieštarauja mitologijos radimosi dėsniams. Religinių mitų, legendų, padavimų pagrindas dažniausiai būna istorinės tiesos grūdai, tikrovės elementai, o religijos tyrinėtojai ne tik negali, bet ir neturi teisės jų apeiti.
6. Mitologinės Kristaus asmenybės koncepcijos šalininkai, tariamai laikydamiesi principinių mokslinių nuostatų, manė, kad Šventojo Rašto autoriai, kurdami Jėzaus Nazariečio biografiją, rėmėsi vien prasimanymais. Žinoma, Kristaus gyvenimo aprašinėtojai, laikydami jį Mesiju, Dievo Sūnumi, stengėsi žemiškajam jo gyvenimui suteikti kuo daugiau nežemiškų, antgamtiškų sandų: stebuklingas jo pradėjimas (be vyro), stebuklingas gimimas (jo motinai išliekant „skaisčiausia mergele“), stebuklinga veikla (ligonių gydymas ir kt.), o ypač stebuklingas „prisikėlimas po mirties“. Pagrindinis dėmesys, natūralu, buvo skiriamas jo mokymui. Todėl evangelistai apėjo, nutylėjo konkrečius „proziško“ jo gyvenimo faktus (be to, tikriausiai jų ir nežinojo), nors visa tai labai rūpi visiems krikščionims, o ypač krikščionybės tyrinėtojams. Vis dėlto evangelijų kūrėjai negalėjo visiškai ignoruoti kai kurių konkrečių Kristaus gyvenimo aspektų nuo tada, kai jis pradėjo skelbti, skirtingai nuo senųjų „Rašto aiškintojų“, naujai suprantamą dorovę ir apskritai „Dievo žodį“. Kaip tik šie aprašymai ir parodo Kristaus žemiškąją, žmogiškąją esmę, o kartu atskleidžia istorinį jo realumą.
7. Net primityviai psichologinė (vaizdinė ir emocinė, – ne intelektuali, ne „filosofinė“) religija iš esmės nėra sąmoningas melas. Ją galima laikyti pasaulėžiūrine klaida, bet ne tyčine apgaule. Todėl ir šventraščių kūrėjai yra ne melagiai ar apgavikai, o nuoširdžiai tikintys žmonės. Jų religinė sąžinė, tikėjimas aprašomų įvykių šventumu neleidžia prasimanyti visiškai nebūtų dalykų. Daugiausia iškreipiama įvykių prasmė, bet ne konkreti jų išraiška. Todėl ir krikščionybės rašytinius šaltinius reikėtų kritikuoti saikingai.
Kai visiškai nepasitikima Šventuoju Raštu, teigiančiu, kad Kristus – žymi asmenybė, kai visa religinė jo biografija laikoma prasimanymu, tada bet kokios užuominos apie Kristų net ir nekrikščioniškuose pirmųjų amžių raštuose atrodo bereikšmės arba tiesiog ignoruojamos kaip falsifikatai. O tai jau neleistinai laisvas elgesys su istorija.
Evangelijas rašė, kaip minėjome, žmonės, tik iš kitų girdėję arba ką nors skaitę apie vadinamojo Dievažmogio gyvenimą.Todėl gerokai sumažėja net ir konkrečių čia aprašomų įvykių patikimumas, turint galvoje mistinį evangelijų pobūdį, apaštališkąją jų paskirtį. Galima suprasti, kodėl daugelis krikščionybės tyrinėtojų jas laikė (o kai kurie ir tebelaiko) prasimanymų, mitų rinkiniu. Pasak tarpukario Lietuvos laisvamanio M. Untulio, „tai paprastas ir gana nemokšiškas kūrinys žmonių, fanatiškai tikinčių nebūtais dalykais“, be to, daugiausia Naujojo Testamento tekstų parašė apaštalas Paulius, kuris nebuvo Kristaus gyvenimo liudytojas ir netgi yra persekiojęs, terorizavęs krikščionis. Tokiu autoriumi esą negalima pasitikėti.
8. Tačiau ir šios aplinkybės dar neįrodo, kad Jėzus Nazarietis yra pramanyta asmenybė. Apie Kristų rašė įvairūs autoriai. Kiekvienas iš jų pateikė ir tokių Kristaus gyvenimo epizodų, apie kuriuos kiti neužsimena. Nuo vadinamųjų sinoptinių evangelijų turinio ypač skiriasi evangelisto pagal Joną tekstas. Tai rodo, kad visi jie rėmėsi skirtingais šaltiniais, turinčiais kažkokį vieną bendrą, realų pagrindą. Visi kalba apie tą patį asmenį, apie tuos pačius esminius jo gyvenimo momentus: pamokslavimą, nesutarimą su namiškiais, silpną mokinių tikėjimą, Judo išdavystę, pretenzijas tapti žydų dvasiniu vadovu, netgi karaliumi, konfliktą su rabinais, Piloto teismą, nukryžiavimą ir... netikėtą pasirodymą apstulbusiems savo mokiniams, prieš visam laikui kažkur išnykstant. Nieko antgamtiška čia nėra, nebent vadinamieji Kristaus stebuklai... Beje, daugelis tų stebuklų nėra reikšmingi kaip Kristaus dieviškumo įrodymas, kaip „Dievo ženklai“ net ir žydų tautos mastu: na, pavaišino vestuvininkus vynu, pamaitino minią duona, gydė ligonius, ežere pagavo nemažai žuvų su visa brigada kvalifikuotų šios srities specialistų... Kas čia prasilenkia su tikrove?
Netikėti – taip pat nereiškia žinoti
Minėti argumentai gana išsamiai ir pagrįstai neigia Kristaus, kaip realios asmenybės, antgamtiškumą, bet nepaneigia jo „gamtiškumo“. Todėl daugelis religijos tyrinėtojų niekada neatmetė Kristaus istoriškumo, nors neginčytinų įrodymų, kad Naujojo Įstatymo padavimai apie Jėzų turi istorinį pagrindą, nėra. Daug kas tikėjosi, kad nauji atradimai Rytuose, ypač Egipte ir Palestinoje, padės tvirčiau pagrįsti Kristaus istoriškumą. Ši prielaida pasitvirtino.
Labai pamokoma yra istorija, susijusi su žydų istoriko Flavijaus, gyvenusio I a., mirusio II a. pradžioje, knygos „Judėjos senybės“ fragmento apie Kristų ateistine interpretacija. Šis istorikas buvo Kristaus „žemietis“ ir amžininkas, gerai informuotas apie viską, kas dėjosi tuo metu Palestinoje, be to, nešališkas, nes su krikščionybe nesusijęs judaistas, todėl jo liudijimas apie Kristaus gyvenimą ir nukryžiavimą atrodė ypač patikimas. Krikščionių Bažnyčia juo nuolat rėmėsi ir labai jį vertino, nes knygos fragmente minimi „stebuklingi Jėzaus darbai“, rašoma, kad „jis buvo Mesijas“, liudijama, kad jis „pasirodė“ jau po mirties ant kryžiaus.
Štai ta Flavijaus knygos vieta: „Tuo metu gyveno Jėzus, išmintingas žmogus, jeigu iš viso jį galima vadinti žmogumi. Jis darė stebuklingų darbų ir buvo mokytojas žmonių, godžiai ieškančių tiesos. Jis prie savęs patraukė daugelį žydų ir graikų. Jis buvo Mesijas. Ir kai Pilotas pagal mūsų vyresniųjų kaltinimus pasmerkė jį nukryžiuoti, tie, kurie jį buvo pamilę nuo pat pradžios, pasiliko jam ištikimi. Trečią dieną jis vėl pasirodė pas juos gyvas, apie ką, lygiai kaip apie daugybę kitų stebuklingų įvykių, buvo skelbę dieviškieji pranašai.“
Ateistai, kaip minėjome, šiems žodžiams neteikė reikšmės, nes manė, kad šio fragmento autorius – ne pats Flavijus, o kažkoks jo raštų perrašinėtojas, pastraipą sufabrikavęs ir įterpęs į knygos tekstą „dirbtinai“, „be jokios logikos“. Taip manė, pavyzdžiui, ir žymus lenkų publicistas Zenonas Kosidowskis, knygoje „Evangelijų sakmės“ tvirtinęs, kad „ši vienintelė žydų autoriaus informacija apie Jėzų yra klastotė, vėlesnis intarpas, kurį padarė kažkoks perrašinėtojas krikščionis“. Ir Lietuvos to meto ateistai laikėsi tokios pačios nuomonės – tvirtino, kad I a. nei žydų, nei graikų, nei romėnų rašytojai ir istorikai nieko apie Kristų nėra rašę, taigi, netikėjo Flavijaus užuominos apie Kristų autentiškumu ir Jėzaus istoriškumu apskritai.
Bet netikėjimas (kaip ir tikėjimas) neatstoja žinojimo, nes netrukus buvo nustatyta, kad „suklastotas intarpas“ anaiptol nėra klastotė, nes tai paties Flavijaus parašyto teksto dalis.
Tęsinys kitame numeryje