Neonacių zombiai praėjusią savaitę surengė iki šiol neregėtą provokaciją – vidury dienos kaukėtų jaunuolių grupelė įsiveržė į filmo apie antifašistinį judėjimą peržiūrą ir į projektorių sviedė dūminių užtaisų.
Tai, ko gero, viena labiausiai nerimą turinčių kelti, pirmųjų laikraščių puslapių verta žinia, bet visuomenės reakcija – minimali, valdžios dėmesio – beveik jokio. Inteligentija iš viso tyli.
Šiemet balandžio 20-ąją Lietuvoje, sakytum, jau tradiciškai paminėta Hitlerio gimimo diena: Vilniuje ant Tauro kalno iškeltos trys nacistinės Vokietijos vėliavos, Kaune prie sinagogos iškabinti užrašai „Hitleris buvo teisus” ir „Žydai – lauk”, Panevėžyje ant tilto pakabintas plakatas su nacistine svastika ir užrašais.
Lyg ir nieko nauja, panašių dalykų buvo ir ankstesniais metais, tik šiemet ritualinis pavasarinis nacių derlius dar gausesnis. Jį galima sieti su visoje Europoje stiprėjančiomis ksenofobinėmis nuotaikomis, tik Vakaruose jas maitina musulmonų baimė, o Lietuvoje vis dar užkliūva žydai, kurių telikę 5 tūkstančiai.
Užsienio reikalų ministerija paskelbė pareiškimą, kad smerkia nacistinių vėliavų ir šūkių demonstravimą Hitlerio gimtadienio dieną, Seimo pirmininkė I.Degutienė savo atstovo spaudai lūpomis taip pat pasmerkė rasistinius ir šovinistinius išpuolius. Abiem atvejais pareikalauta, kad teisėsaugos institucijos nubaustų tautinės nesantaikos kurstytojus.
Vėl viskas politiškai korektiška, kaip ir kasmet Hitlerio gimtadieniui atėjus. Po ritualinių nacių išsišokimų atlikta ir ritualinė politikų pareiga – padėtas paukščiukas vakarietiškos Lietuvos politikos grafoje. O ar teisėsauga ką nors išsiaiškino, nubaudė, niekas vėliau neklaus ir nesidomės.
Kai po poros savaičių naciai užpuolė antifašistinio filmo žiūrovus, beje, holokausto minėjimo dieną, politikai išvis niekaip nereagavo, matyt, laikydamiesi nuomonės, kad jau balandžio 20 dieną pasakė viską, ką reikėjo, ir kartotis neverta.
Tačiau politikų olimpinės ramybės nesudrumstęs įvykis ne toks jau kasdieniškas net prie nacių išpuolių seniai įpratusioje Lietuvoje.
Pirmiausia iki šiol tautiniai naciai apsiribodavo fašistiniais simboliais ir šūkiais. Pasitaikydavęs fizinis smurtas būdavo dažniausiai buitinio lygio, ne visada tai ir sužinodavo visuomenė.
Šį kartą griebtasi viešo teroro akto – gerai organizuota, kaukėmis veidus dengusių asmenų grupė su dūminiais užtaisais atakavo kino salę – sukėlė joje paniką, kilo pavojus žiūrovų, tarp kurių buvo mažametis vaikas, sveikatai.
Ne mažiau dėmesio vertas ir faktas, kad, pirminiais duomenimis, dūminiai užtaisai buvo ne savadarbiai, o naudojami kariuomenėje. Vadinasi, galima įžvelgti ypač pavojingą ryšį tarp šio nacistų teroro akto vykdytojų ir kariškių, turinčių priėjimą prie ginklų.
Pavojingas posūkis anaiptol ne nekaltuose tautinių nacių žaidimuose, o, regis, tai niekam nė motais.
Stebina ir pačių žydų reakcija. Suprantama, išpuolis per filmo peržiūrą buvo pasmerktas, kaip ir balandžio 20-osios provokacijos. Tačiau tai, kad dvi nesutariančios Kauno žydų bendruomenės ėmė įtarti net viena kitą dėl antisemitinio plakato prie sinagogos, jau peržengia sveiko proto ribas.
Neįmanoma įsivaizduoti, kad atsirastų toks žydas, kuriam kiltų ranka užrašyti: „Hitleris buvo teisus.” Bet, pasirodo, Lietuvoje net žydai taip susiskaldę, kad gali vienas kitam ant galvos priskaldyti kokių tik nori malkų. Visai kaip lietuviai.
Paradoksalus patvirtinimas, kad esame vienos motinos – Lietuvos – vaikai.
Juo labiau turėtume suvokti, kad kai neva patriotais apsimetantys dvasiniai zombiai spjaudo mūsų bendrapiliečiams žydams į sielą, jie spjauna į kiekvieną lietuvį, į Lietuvą.