Autorius nuosekliai veda mus kasdienine dienotvarke, pradedant rytiniu kėlimusi iš miego, prausimusi, pusryčiavimu, vykimu į darbą ir t.t., baigiant ruošimusi nakties miegui. Apie kiekvieną iš šių dienotvarkės etapų yra ką nors pasakę didieji pasaulio mąstytojai, o jų mintys pateikiamos knygoje.
Dienraščio „The Daily Utah Chronicle“ kultūros skyriaus redaktoriui, rašytojui Mohammadui Allamui, kuriam R.R.Smitho knyga pasirodė „nuostabus skaitinys“, duodamas interviu autorius teigia: „Laisvė yra mūsų galvose, o ne veiksmuose“.
***
– Savo knygoje „Pusryčiai su Sokratu“ rašote, kad žmonės nesuvokia filosofinės ir simbolinės savo kasdienės veiklos prasmės. Tai gerai ar blogai?
– Sakoma, kad nežinojimas yra palaima, bet, manau, kad nežinojimas daro mus pažeidžiamus ir leidžia mumis manipuliuoti. Galbūt žinios ir nėra jėga, bet jos yra kelias į nepriklausomybę.
Dažniausiai kasdienius dalykus nuveikiame nesusimąstydami, ir mūsų įpročiai būna daugiau ar mažiau nesąmoningi. Bet būtent įpročiai mus ir paverčia pažeidžiamais ir priklausomais. Kai sugebame sąmoningai atlikti įprastus dalykus, tampame nepriklausomi, taigi – ir laisvesni. Kasdienybėje žmonės randa nusiraminimą, bet kartu ji mus ir užmigdo.
– Kaip „Pusryčiai su Sokratu“ galėtų mums pasitarnauti kasdienybėje? Kokios naudos galima gauti iš jūsų knygos?
– „Pusryčiai su Sokratu“ yra tarsi langas į ištisą idėjų istoriją, be to, ši knyga leidžia peržvelgti Vakarų minties raidą be akademinio žargono ir nuspręsti, kuo tu tiki ir kuo nori būti. Knyga suteikia aiškias pasirinkimo galimybes, paremtas anksčiau gyvenusių žmonių priimtais sprendimais. Taip pat ji leidžia į pasaulį pažvelgti kiek ironišku žvilgsniu.
– Kokia apskritai yra žinia, kurią norėjote pranešti šia knyga?
– Mano žinia yra tokia: „Mąstymas išlaisvina.“ Laisvė yra galvose, o ne veiksmuose. Juk galite turėti daug laisvių, bet jaustis suvaržyti. Laisvė – subjektyvi būsena. Sukurkite erdvę savo galvose, ir amžinai būsite laisvi.
– Ar šią knygą rašėte plačiajai auditorijai?
– Rašiau ją visiems – ir smalsiems paaugliams, ir mąsliems pensininkams. Ši knyga ištrina ribas tarp skirtingų sričių žinių, ir nesvarbu, kokie skirtingi yra jos skaitytojai.
– Kokią idėją slepia „Pusryčiai su Sokratu“?
– Knyga leidžia jums praleisti įprastą dieną, kupiną neįprastų idėjų. Ji keliasi su jumis ryte, lydi jus į darbą, kartu apsilanko pas gydytoją, eina su jumis apsipirkti, žiūri televizorių ir valgo vakarienę.
Į kasdienį gyvenimą ji žvelgia Descartes'o, Weberio, Nietzsche's ir daugelio kitų mąstytojų akimis. Sulaukiate Machiavelli patarimo, kaip elgtis per vakarėlį, o Buda padeda išlikti budriam ir neužmigti besimaudant šiltoje vonioje. Kai bėgsite ant takelio sporto klube, Baktinas jums parodys, kaip savo kūną naudoti kaip politinį ginklą, instrumentą.
Taip tiesiogine prasme parodau, kad, kaip teigė Sokratas, „gyvenimas be patyrimo nėra vertas gyventi“.
– Įvairūs rašytojai ir filosofai, tarp jų – Alainas de Bottonas, Nigelas Warburtonas, Rogeris Pol Droit'as, pastaruoju metu rašo apie kasdienio gyvenimo filosofiją. Kas sukėlė šį susidomėjimą kasdienybe?
– Nesu tikras, ar tai jau būtų galima pavadinti judėjimu, o ir skirtumai tarp šių rašytojų yra plika akimi matomi. Tačiau populiarioji filosofija, jei taip galima ją pavadinti, nenukrito iš dangaus. Ji kilo kaip atsakas į filosofijos katedrų uždarymą universitetuose, į kartais atsiribojančią anglosaksišką filosofiją, kuri vis dar praktikuojama, į intelekto ribas, kurios buvo nubrėžtos net žiniasklaidai.
Jei sąlygas kilti tokiai filosofijai laikytume kiek neigiamomis, tai nebūtų galima atmesti vykstančios žinių demokratizacijos. Vis dėlto, kaip ir bet kuris istorinis fenomenas, populiarioji filosofija nėra tik santrauka to, kas buvo iki jos, ji yra nauja ir kitokia.
O temos apie kasdienybę žinovu galime vadinti Michelį de Certeau – jis buvo lyg ir pradininkas. Paskui sekė Roland‘o Barthes‘o „Mitologijos“.
Galima būtų ginčytis, bet egzistencializmas yra ne kas kita, o kasdienio gyvenimo filosofija. Prisiminkite Heideggerį ar Sartre‘ą. Nuo jų galima žingsnis po žingsnio grįžti peržiūrint kanonus.
– Ar ant šio pusryčių stalo padedate ką nors naujo?
– Pirma, tai yra europietiški pusryčiai su Platonu, Aristoteliu, Hobbsu, o taip pat – Derrida, Bataille'u ir Foucault'u. Antra, savęs nelaikau filosofu, Oksforde studijavau anglų literatūrą, rašiau tiek apie Shakespeare‘ą, tiek apie J.H.Prynne‘ą ir Samuelį Beckettą. Trečia, pastaruosius dešimt metų dirbau vadybos konsultantu, taip pat bendradarbiavau su vadovais, padėjau jiems kurti verslo strategiją ar atlikti organizacijos pertvarką. Tad sudėjus visus tris punktus į vieną, šis pusryčių stalas siūlo palyginti platų pasirinkimą.
– Populiariosios filosofijos kritikai tvirtina, kad pastaroji filosofiją nuleidusi iki pagalbos sau knygų lygio, nes filosofija turi gyvenimą padaryti ne pakenčiamesnį, o tik padėti jį suprasti. Ką į tai atsakytumėte?
– Atmetus kad ir viduramžių muzikos teoretiko ir filosofo Boetijaus „Filosofijos paguodą“, filosofija dažnai įgaudavo terapinį, gydomąjį pobūdį. O kalbant apie kritikus, panašu, kad jiems yra svarbi hierarchija, jie palaiko patricijų filosofiją, bet niekina plebėjų pagalbos sau filosofiją.
Tai reiškia, kad jų kritika rodo jų klasinius prietarus, po kuriais slypi nuosprendis. Be to, drįsčiau pasiginčyti dėl teiginio, kad pasaulio supratimas padeda gyvenimą paversti pakenčiamesniu.
Net jeigu tai nepavyksta, vis tiek yra pirmiau už nežinojimą, ir ne todėl, kad supratimas yra visa ko pradžia ir pabaiga. Suvokimas yra pažintinis gebėjimas. Be to, man dar rūpi ir kiti žinojimo būdai – pasąmoninis, estetinis ar net telepatinis.
– O galbūt tokia ir yra prasmė, nes Kantą mename ne kaip „Grynųjų apelsinų sulčių“, o „Grynojo proto kritikos“ autorių. Gal filosofijai tinka tik rimtos temos?
– Annie Dillard yra pasakiusi: „Kaip leidžiame savo dienas, taip ir nugyvename savo gyvenimą.“ Dėl to „Pusryčiuose su Sokratu“ bandoma prie didžiųjų temų prieiti per mažesnes, nerodant prielankumo nė vienai iš jų.
Pavyzdžiui, pabudimas meta mus į sąmonės glėbį, o sąmonės, manau, nėra be sąmoningumo. Tai susiję su refleksijos akimirka, kai tam tikras judesys nuo pabudimo gali apsunkinti mūsų egzistenciją, o tai reiškia, kad filosofine prasme mes gyvename standartiškai.
Sporto klube mes kvėpuojame giliau, o kvėpavimas neatsiejamas nuo sielos. Darbe neapsieisime be sutarties, apimančios daug platesnį spektrą nei mūsų atlyginimo dydis, ji apima ir socioekonominę, ir politinę sistemas. Mylėjimasis leidžia įsiskverbti į gyvenimo ir mirties temą.
– Jūsų knygoje nemažai ne tik filosofijos, bet ir psichoanalizės. Kam reikėjo į tai įtraukti Freudą su Jungu?
– Mano knygoje taip pat yra sociologijos, antropologijos ir literatūros. Greičiausiai tuo norėjau pasakyti, kad tas „psichoanalizės“ ir „filosofijos“ atskyrimas nėra natūralus, bet institucinis ir istorinis.
Jie yra pervertinti, ideologizuoti ir, blogiausiu atveju, antiintelektualūs – akademinėje erdvėje ribų nustatymas katedromis ir skyriais neutralizuoja smalsumą ir iššūkį. Bandydamas judinti disciplinų atskirties ribas tikiuosi jas susilpninti. Vietoj jų norėčiau sukurti integruotą ir kūrybingą kalbą, kuri labiau tiktų dabartiniam pasauliui, besistengiančiam išsivaduoti iš įvairių rėmų – filosofinių ar psichoanalitinių.