Kaip šiemet atrodė Europos diena Lietuvoje?
Tai buvo proga švęsti. Ypač gerai, kad sugalvota ją švęsti savaitgalį. Formos pasirinktos savarankiškai ir savanoriškai. Šiemet daugiau akcentų skirta savanoriškumui. Europos savanorystės maratoną bėgo visa Lietuva. „Savanorystė Europoje, Lietuvoje ir visame pasaulyje“ – skelbė Marijampolė. „Neatrastas Lietuvos lobis – savanoriai“ – deklaravo Jonava. Duokime savanorystės maratoną su menine programa „Laisvai judėkime Europoje“ – tai Visaginas. Ir t.t., ir pan.
Tiesa, Lietuva bėgo be Vilniaus. Sostinė sėdėjo Europos šalių restoranų mugėje Gedimino prospekte. Tad natūralu, kad Europos savanoriškos veiklos metų minėjimo centru tapo laikinąja sostine vadinamas Kaunas. Tokiu jį savarankiškai pasirinko Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje. „Būk savanoris – keisk pasaulį!“. Toks buvo renginio šūkis.
Šūkis gražus ir prasmingas. Ir Kaunas, išties, istoriškai garsėja savanorystės tradicijomis. Šį kartą kauniečiai galėjo jas įprasminti gražindami Daugirdo slėnio suoliukus. Klausimas kyla, ar bus kam ant jų sėdėti? Jeigu ne, savanorystė – bevertė.
Paradoksaliai sutapo, kad būtent Europos dieną šalies Statistikos departamentas paskelbė išankstinius gyventojų surašymų duomenis. Jie iš esmės antrina tiems, kurie jau seniai kalba apie demografinę katastrofą Lietuvoje. Minus beveik milijonas per dvidešimt metų. Iš jų penkiolika metų, kai švenčiame Europos dieną. Septyni – kai švenčiame būdami Europos Sąjungos nariais.
Koks egzistuoja ryšys tarp Lietuvos demografijos ir neblėstančio lietuviškojo euro-entuziazmo? Štai tema europinio lygio nacionalinei diskusijai.
Nebūtų sunku įvardinti bent kelias principines tokios temos potemes. Nors klasikiniu būdu jau nesuskirstytinos į vietines, regionines, nacionalines bei globalias, bet formuluojamos klausimų pavidalu jos leistų pradėti rimtesnį pokalbį minėta tema.
Ar žmonės emigruoja iš Lietuvos tik todėl, kad Lietuvoje yra blogai gyventi? Jeigu taip, ar masiškai bėgant nuo Lietuvoje vyraujančių neteisingumo ir savivalės, užuot mėginus susitelkti ir su jais susigrumti, tolydžiai netirpsta galimybės kada nors padaryti mūsų šalį iš tiesų laisva, teisinga ir visiems jos piliečiams reikalinga ir brangia valstybe?
Ar žmogiškai suprantama ir pateisinama išvykusių emigrantų finansinė ir moralinė parama Lietuvoje likusiems artimiesiems, iš tikrųjų nėra paskutinė vinis į šalies ekonomikos karstą? Juk ši parama faktiškai yra iš svetur teikiamos socialinės rūpybos forma, kuri paverčia darbingus šelpiamuosius išlaikytiniais ir blogina tokios paramos negaunančių bendrapiliečių padėtį. Ką tokiame kontekste reiškia Europos pinigai, ateinantys tiesiai iš Briuselio – jie didina ar mažina socialinę atskirtį?
Ar valdžios abejingumas emigracijos mastams nerodo, kad emigracija laikoma efektyviausiu būdu spręsti vadinamųjų „atliekamų“ žmonių problemą ir puikia priemone nuleisti besikaupiančio nepasitenkinimo lietuviškos valdžios vykdoma politika garą europinio solidarumo vardan kitoms valstybėms?
Jeigu emigracija nebus pažabota, jos mastai nemažės, ką perspektyvoje apskritai reikš Lietuva? Ar Lietuva nevirs tik nominalia valstybe, žodžiu Lietuva, t.y. politiniame žemėlapyje bus fiksuojamas tik jos vardas, apie kurį ilgesingai svarstys vis dar mąstantys, ilgesingai svajojantys, bet neturintys kur grįžti lietuviai - išvykėliai Europoje?
Ar vos nemasinis euro-entuziazmas kone demografinio žlugimo akivaizdoje iš tikrųjų yra nevilties ir bejėgiškumo išraiška, liudijanti, kad tauta prarado tikėjimą savo jėgomis ir nebeturi vilčių atsitiesti ir pagaliau vėl tvirtai atsistoti ant kojų savo pačios žemėje? Kaip tokia lietuvių mentalinė būsena santykiauja su Lietuvos kaip vienos didžiausių mirtingumų valstybės ES rodikliu?
Pagaliau tiesiai adresuojant ir kaimui, ar įmanoma piešti savosios bendruomenės, dabar dažniau vadinamos vietos veiklos grupe (VVG), viziją, jeigu nežinai, kur link eina tavasis rajonas, tau artimiausias miestas, tavoji valstybė, priklausanti europine vadinamai Sąjungai, nes tie tavieji to nežino?
Suprantama, minėtos temos potemių sąrašas nėra išsamus. Tačiau rimtesnis jų nagrinėjimas leistų lietuviams bent jau bulgarams paaiškinti, ar verta jiems džiaugtis tuo, kad Europos dienos proga paskelbta, esą Bulgarija pagaliau atliepia Šengeno sutarties techniniams reikalavimams.