Lietuviai nepasitiki ne tik partijomis. Kaip patvirtino savivaldybių rinkimai, didžioji dauguma iš jų nepasitiki ir nepartiniais kandidatais. Jais pasitiki net gerokai mažiau nei partijomis, nors prieš rinkimus dažnai buvo teigiama, kad nepriklausomi kandidatai gali tapti alternatyva partijoms.
Iš tikrųjų neparemdami nepriklausomų kandidatų Lietuvos rinkėjai suprato, kad geresnio mechanizmo, nei partinė sistema, kol kas nesukurta, tad geriau savo balsą atiduoti partijai, kuria nepasitikima iš principo. O nepriklausomu ir visai nepažįstu Jonu ar Petru netikima visai.
Visuomenės kritika partijų atžvilgiu dažniausiai yra teisinga. Kita vertus, partijos yra mūsų pačios visuomenės dalis, neretai pakankamai aktyvių piliečių dalis. Žinoma, mums visiems norėtųsi, kad partijose būtų ir daugiau dorų, principingų, sąžiningesnių bei išmintingesnių piliečių. Tačiau ar daug tokių piliečių esama pačioje mūsų visuomenėje?
Jei būtų įmanoma juos visus suskaičiuoti, tai, ko gero, paaiškėtų, kad visuomenėje tokių piliečių yra tokia pati dalis, kaip ir partijose, o gal net mažiau.
Todėl tenka sutikti, kad partijos, kaip ir Seimas, yra mūsų visuomenės atspindys. Daugelis apžvalgininkų net teigia, kad per visą nepriklausomybės laikotarpį Seimas ir partijos nebuvo tokie prasti, kaip dabar.
Pritardamas tokiai minčiai, turėčiau pastebėti, kad ir visa mūsų visuomenė gerokai suprastėjo, krito intelektualinis ir ypač kultūrinis jos lygis. Tai, matyt, susiję su transformacijos laikotarpio sunkumais, kurie daliai visuomenės buvo nepalankūs arba nepriimtini.
Atsirado ir susiformavo agresyvus mažaraščių sluoksnis, kuris nei išsilavinimo, nei kultūros, nei profesinio patyrimo nelaiko vertybe. Agresyvia savireklama ir pinigais tokie žmonės net viešoje erdvėje ėmė vaidinti aktyvų vaidmenį.
Daliai žiniasklaidos pritariant mažaraščiai net stiprina savo įtaką mūsų visuomenėje intelektualesnės jos dalies sąskaita. Ir tai nieko gero nesako apie mūsų visuomenės plėtros tendencijas.
Tokių agresyvių mažaraščių, tarp kurių yra ir skurdžių, ir milijonus vartančių, menkai skaitančių, bet aukšto mokslo diplomą, kurį dabar įsigyti už pinigus yra vieni juokai, turinčių asmenų matome ir partijose, ir Seime. Ir tai yra rimtas iššūkis visuomenei bei partijoms, kurių vadovai dar jaučia atsakomybę už savo tautos ir krašto likimą.
Neseniai perrinktam socialdemokratų partijos pirmininkui Algirdui Butkevičiui dalis komentatorių priekaištavo, kad jis neturi charizmos. Nemanau, kad tokių lyderių turi konservatoriai ar liberalai.
Beje, vienai sėkmingiausių Vokietijos kanclerių Angelai Merkel, valdančiai jau antrą kadenciją, kai kas taip pat priekaištauja, kad ji neturinti charizmos. Jos neturi ir puikiai besitvarkantys Skandinavijos šalių lyderiai.
Kas gi apskritai yra ta charizma ir ar jos reikia sąžiningam, atsakingam ir pilietiškam lyderiui?
Kaip aiškina tarptautiniai žodžių žodynai, charizma yra iš graikų kalbos kilęs žodis, reiškiantis malonę, dovaną. Tai individo gebėjimas įkvėpti visuotinį entuziazmą ir pritarimą.
Istorija mus moko, kad charizmatiški lyderiai yra daugiausia į autoritarizmą linkę lyderiai. Nemažai fašistinių ir komunistinių diktatorių, įskaitant B.Mussolini, A.Hitlerį, V.Leniną, L.Trockį, pasižymėjo charizma. Jos netrūksta ir kaimyninės Baltarusijos lyderiui A Lukašenkai, ir Venesuelos prezidentui H.Chavezui ar Rusijos premjerui V.Putinui.
Daugeliu atvejų charizmą už pinigus sukuria viešieji ryšiai. Charizmatiškos asmenybės sugeba užvaldyti nekritiškai mąstančių žmonių mases ir jomis manipuliuoti. Kuo visuomenė daugiau išsilavinusi ir kritiška, tuo mažiau jai reikia charizmatiškų lyderių.
Tokiai visuomenei reikia išmintingų ir kompetetingų lyderių. Manau, kad A.Butkevičius turi galimybių tokiu tapti.
Svarbiausia, kad jo vadovaujama partija iš kairiosios de jure virstų kairiąja de facto ir tokiu būdu išplėstų savo rinkėjų bazę ir galėtų kurti socialiai orientuotą valstybę. Tokią, kurioje būtų daugiau darbo ir daugiau socialinio teisingumo, nes kitos parlamentinės partijos, kuri keltų tokius tikslus Lietuvoje, tiesiog nėra.
Tačiau tam reikia, kad pačioje partijoje kritišką masę sudarytų būtent tokie žmonės, kurie šių vertybių įgyvendinimo siektų iš tiesų. Šia linkme pamažu judama. Iš pradžių partijai pavyko atsikratyti odiozinio Seimo nario Š., dabar iš partijos pašalintas milijonierius J.Jagminas.
Pamažu silpsta dar A.Brazausko valdymo metais įsigalėjusi verslininkų grupuotė, dariusi nemenką įtaką ir pačiai partijos ideologijai. Dėl to socialdemokratai smarkiai nukentėjo.
Šiandien visos partijos, kurios arba yra valdžioje, arba gali į ją patekti, susiduria su ta pačia problema, kurios nepriklausomybės pradžioje dar nebuvo, – tai verslo grupuočių ir atskirų verslininkų įtaka partijoms ir jų ideologijoms.
Žinoma, partijos privalo bendradarbiauti su verslu, bet tas bendradarbiavimas turi būti skaidrus, grįstas aiškiais principas ir tarnaujantis visos visuomenės gerovei.
Partijoms darosi nelengva susikalbėti ne tik su arogantiškais verslininkais, kurie į politiką žiūri, kaip į savo verslą, bet ir su įvairiais perėjūnais iš nykštukinių partijų ar tariamų sąjungininkų, kurių smarkiai padaugėja prieš rinkimus.
Jie, kaip rodo pavyzdys su tautininkais, kuriuos prieš Seimo rinkimus priglaudė Tėvynės sąjunga, ilgainiui tampa našta ir destrukciniais elementais, skaldančiais partiją ir net verčiančiais iš posto pirmininką. Todėl ir partijose, kaip sako vienos tautos patarlė, tvarka turi būti.
Žinoma, pasitaiko idėjinių sąjungininkų ir net idėjinių milijonierių. Pavyzdžiui, vienas labai stambus prancūzų verslininkas Hubertas Lambert’as, monarchijos atgaivinimo šalininkas, prieš keliasdešimt metų paaukojo milijonus frankų garsiam prancūzų nacionalistui, Alžyro karo veteranui J.M.Le Penui, kai jo namai buvo susprogdinti pakišus trotilo.
Nors jis pats nuo sprogimo nenukentėjo, bet liko be pastogės. Nacionalinio fronto vadui Le Penui H.Lambert’as, be milijonų frankų, dar padovanojo ir Montretū rūmus prie Paryžiaus, nes tikėjo, kad Le Penas yra tas žmogus, kuris gali tapti Prancūzijos karaliumi.
Kaip žinia, karaliumi Le Penas netapo, nes prancūzų dauguma, skirtingai nei britai, karalystės nenori, bet jo šeima tikrai neturi rūpesčių nei dėl gyvenamojo ploto, nei dėl finansų. Beje, Le Peną, kaip ir jo dukrą Merline, dalis komentatorių laiko charizmatiškomis figūromis. Tik ar nuo to prancūzams geriau?