Kitaip sakant, tai tikras vakarietiškos politinės kultūros pavyzdys purvinoje mūsų partijų padangėje.
Bet kai pažvelgi į šią šventę iš arčiau, imi nuogąstauti, kad ji gali baigtis labai lietuviškai – muštynėmis.
Tokią atomazgą pranašauja premjero A.Kubiliaus ir Seimo pirmininkės I.Degutienės agitacinė kova.
Po partijos skyrius šiuo metu važinėja ne tik abu pretendentai į sostą, bet ir aplink lyderius susispietusių grupuočių, įsteigusių rinkimų štabus, atstovai.
Gaila, kad diskusijų, kurios užverda tarp šių štabų, negali klausytis Seimo opozicijos lyderiai! Turėtų ko pasimokyti – pirmiausia iš I.Degutienės šalininkų.
Nepatrauklus, nejautrus, neranda ir netgi neieško kontakto su visuomene, nemyli žmonių, paniekino partijos vertybes – tokie kaltinimai pilasi ant A.Kubiliaus ir jo štabo galvų.
Tarp praregėjusių kaltintojų – tie, kurie dar vakar karščiausiai liaupsino lyderį. Tai ir vienas Seimo frakcijos vadovų K.Masiulis, ir partijos vicepirmininkas V.Stundys, ir jaunoji krikščionių demokratų pažiba P.Saudargas.
Premjero gvardijos branduolys – jo patarėjai V.Valentinavičius, J.Survila, buvęs geriausias visų laikų ūkio ministras D.Kreivys ir, žinoma, karo ministrė R.Juknevičienė.
Nenuostabu, kad tokie politikos generolai irgi nesismulkina ir atsikerta aštriausiais ginklais: esą visi, kurie nori nustumti A.Kubilių, ne tik skaldo partijos vienybę, bet ir yra Maskvos agentai.
Tokios žodžių dvikovos ne juokais įkaitina ir jų klausančių paprastų partijos karių kraują – jie ima švilpti, šaukti ir, žiūrėk, tuoj gali patys pulti į ringą.