Cukraus rinka ES visuomet buvo reguliuojama
Cukraus rinka Europos Sąjungoje ne vieną dešimtmetį buvo ir yra reguliuojama: nuo runkelių auginimo iki saldžiojo produkto prekybos. Nustatomos cukrinių runkelių kainos, cukraus gamybos kvotos, importo muitai įvežamai produkcijai ir europinio cukraus, kurio nesuvartojama vietos rinkoje, eksporto subsidijos. Tokiu būdu ES visuomet saugojo Bendrijos rinką nuo pigesnio importinio cukraus, o kartu palaikė vietos augintojus ir gamintojus. Tačiau už šį dirbtinį stabilumą ir saugumą mokėjo ir vis dar moka vartotojai – jiems pasirinkimo nėra – teko ir tenka pirkti palyginti brangų vietinį iš runkelių pagamintą cukrų. Įvežtinio kainos dėl didelių muitų iki reformos irgi niekuo nesiskyrė nuo vietinio. Tad cukraus europiečiams netrūko, bet jis, palyginti su kitur gaminamu, buvo nepigus.
Tačiau toks „socializmas“ ES ilgai tęstis negalėjo. Pasaulio prekybos organizacija seniai spaudė Briuselį atsisakyti cukraus eksportui taikomų subsidijų, taip pat plačiau atverti Europos rinkos duris trečiųjų šalių saldžiajai produkcijai. Taigi prieš kelerius metus ES pradėta cukraus reforma, kurios vienas tikslų buvo sumažinti jo eksportą ir padidinti importą, laisviau įsileidžiant trečiųjų šalių pigią produkciją – cukranendrių cukrų. Vykdant reformą užsibrėžta sumažinti bendrą ES cukraus gamybą, kad būtų pasiektas ilgalaikis pasiūlos ir paklausos balansas rinkoje. Tai reiškė bendrą cukraus gamybos metinių kvotų sumažinimą keliolika procentų, arba 5-6 mln. t cukraus visoje ES.
Užsidarė dešimtys fabrikų
Kitas reformos tikslas buvo sustiprinti ES cukraus pramonės konkurencingumą, paskatinant užsidaryti nepelningus ir neefektyvius gamintojus ir taip pasirengti didėjančiai konkurencijai su importiniu cukranendrių cukrumi.
Gamintojams prisitaikyti prie naujų rinkos sąlygų nebuvo paprasta. Europoje kilo cukraus fabrikų uždarymo vajus. Iš viso per penkerius metus gamybos atsisakė 75 fabrikai, o vietoj buvusių 50 tūkst. šios pramonės darbuotojų joje liko 30 tūkst. Savo ruožtu mažėjo ir runkelių augintojų skaičius: nuo 285 tūkst. ūkių prieš reformą iki 164 tūkst. ūkių po jos. O tai ES šalyse, ypač narėse naujokėse, sukėlė didelę socialinę įtampą. Be to, visi šie pokyčiai kainavo milijonus eurų, skirtų kompensacijoms (jos mokamos iki šiol) pasitraukiantiesiems iš cukraus verslo. Iš 23 ES cukrų gaminančių šalių po reformos liko tik 18. O ES iš buvusios vienos didžiausių pasaulyje cukraus eksportuotojos tapo antra pagal dydį importuotoja.
Iš trijų Baltijos šalių tik Lietuva per reformos vajų savo cukraus pramonę, nors su praradimais, bet sugebėjo išlaikyti. Tuo tarpu nei latviai, nei estai savo cukraus nebegamina. Mūsų šalyje iš keturių fabrikų liko du. 2004 m., dar prieš reformą, buvo uždarytas Kuršėnų cukraus fabrikas. 2008 m. toks pat likimas ištiko ir Panevėžio cukraus fabriką, kuriame šis produktas buvo gaminamas net 70 metų. Dabar šalyje cukrų gamina Vokietijos koncernui „Nordic Sugar“ priklausantis fabrikas Kėdainiuose, kuris neseniai paminėjo keturiasdešimtmetį, ir „Arvi“ įmonių grupei priklausantis fabrikas Marijampolėje, veikiantis nuo 1931 m.
Nacionalinė baltojo cukraus gamybos kvota 2011-2012 prekybos metams Lietuvai nustatyta 90 252 t: UAB „Arvi cukrus“ skirta 26 043 t, AB „Nordic Sugar Kėdainiai“ – 64 209 t.
Gaminame mažiau, nei reikia
Europos Komisija įvykusią cukraus rinkos reguliavimo reformą laiko iš esmės sėkminga ir pavykusia. Tačiau Europos cukrinių runkelių augintojai ir perdirbėjai dabar jau atvirai kalba apie tai, kad Briuselio raginimas mažinti cukraus gamybos kvotas buvo skubotas, o skatinimas masiškai uždarinėti fabrikus – neapgalvotas. Žvelgiant į reformą iš dabartinės situacijos, kyla klausimas, ar iš tiesų reikėjo tiek daug aukų? Politiniuose sprendimuose, matyt, sunku rasti ekonominę logiką.
Daugelis ES šalių jau nebepasigamina pakankamai cukraus savo poreikiams. Bendrijos vidaus rinkos metinis cukraus suvartojimas sudaro 16 mln. t, o gamybos kvota sumažinta iki 13 mln. t. Tad net 3 mln. t cukraus reikia importuoti. O tai reiškia, kad, norėdami patenkinti šio produkto paklausą, tapome priklausomi nuo trečiųjų šalių. Kylant skurdesnių šalių gyventojų pajamoms, jie irgi nori valgyti saldžiau – cukraus paklausa trečiosiose šalyse auga. Kyla ir jo kainos. Taigi ES cukraus rinka tampa vis labiau pažeidžiama pasaulinės rinkos plėtros.
Brangiausias per 30 metų
Pasaulio rinkoje šiuo metu cukraus kainos yra aukščiausios per 30 metų. Baltojo cukraus kainos pasiekė 640 EUR/t (2208 Lt/t), o žaliavinio perkopė 560 EUR/t (1932 Lt/t). Tuo tarpu prieš dešimt metų cukraus pasaulinės kainos buvo bemaž per pusę mažesnės. O pigiausiai baltasis cukrus pasaulio rinkoje kainavo 2003-aisiais – vos 150 EUR/t (517,5 Lt/t), žaliavinio kaina tuomet nesiekė nė 100 EUR/t (345 Lt/t). Dabar pasaulinės cukraus kainos ES galiojančią referencinę cukraus kainą (404,4 EUR/t – 1395,2 Lt/t) smarkiai viršija. O tai reiškia, kad trečiosioms šalims nėra naudinga savo cukrų importuoti į ES.
„Situacija neįprasta. Vienas ES reformos tikslų buvo suteikti galimybę skurdžiausioms pasaulio šalims eksportuoti cukrų į ES rinkos kainomis. Tačiau dabar kainos kitose šalyse pasiekė rekordinį lygį ir yra aukštesnės negu ES. Todėl trečiųjų šalių gamintojams pelningiau savo produkciją eksportuoti ne į ES, bet į kitas rinkas. Taigi cukraus importas į ES nepasiekė reikiamo lygio ir 2011 m. sezonui skelbiamas beveik 1 mln. t cukraus defici-tas“, - sako Erikas Bertelsenas, „Nordic Sugar“ pardavimų ir rinkodaros skyriaus vadovas.
O kas toliau?
Briuselis, stebėdamas įtemptą situaciją Bendrijos cukraus rinkoje, bando ją šiek tiek švelninti. Pavyzdžiui, pernai 0,5 mln. t fabrikų gaminamo nekvotinio, vadinamojo pramoninio cukraus „pavertė“ kvotiniu. Šiemet, numatoma, tas pats gali būti padaryta su 0,6 mln. t nekvotinio cukraus. Tai cukraus deficitą šiek tiek sumenkintų. Tačiau problemos esmė vis tiek išlieka.
Pasak E.Bertelseno, kol kas nematyti, kad artimiausioje ateityje situacija pasaulio ir Europos cukraus rinkose iš esmės pasikeis. „Pramoninių ir kasdienio vartojimo prekių sektoriuje daug kas priklausys nuo to, kaip jiems pavyks užtikrinti nenutrūkstamą cukraus tiekimą pagal sutartis. „Nordic Sugar“ daro viską, kas įmanoma, kad aprūpintume savo klientus reikiamais cukraus kiekiais. Bet egzistuoja aštri konkurencija dėl ribotos produkcijos pasiūlos. O tai komplikuoja situaciją“, - aiškina E. Bertelsenas.
Ekonomistai savo ruožtu teigia, kad šiandienos pasaulyje cukraus kainų kilimas, kaip ir gamtos stichijos, darosi neprognozuojamas. Esą kelio grįžti prie buvusių kainų nėra. Atvirkščiai, ekonomistų prognozėmis, dar didesnis cukraus kainų šuolis gali ištikti po 2014-2015 metų, kai dabartinis ES cukraus režimas baigsis.
Todėl jau dabar vėl pradedama diskutuoti, spėlioti, ar bus kuriamas naujas cukraus režimas, ar išliks kvotos, minimalios cukrinių runkelių ir referencinės cukraus kainos, ar pavyks bent iš dalies apsaugoti Bendrijos rinką nuo importo?