Mokiniai ypač susidomėjo šuliniu iš medžio rąstų, kuriam jau 350 metų. Tam, kad jį išsaugoti, prireikė net 100 tūkstančių litų (pusė buto Vilniuje). Vadovas pasakojo, kaip rasti medžio dirbiniai, kuriuos archeologai atneša šlapius, išplaunami, dezinfekuojami, merkiami į jonizuotą vandenį, po to į cukraus tirpalą, kol prisotinami, po truputį didinant jo koncentraciją nuo 50 gr litre iki 1 kg litre. Vanduo sugeria cukrų ir taip per 20 savaičių mediena užkonservuojama. Tokių „cukrinukų“ muziejaus fonduose yra daug.
Vaikams buvo įdomu pamatyti tų laikų tualetą, vadinamą latrina (nuo žodžio „latras“), iš kurio, anot vadovo, viskas tekėdavo į Vilnelę per kolektorius.
Nustebę žiūrėjome į betoninę sieną, po kuria, pasirodo, laikoma užkonservuota žemė ateities kartoms. Galbūt, archeologai, išsiaiškins dar ką nors įdomaus, panaudoję naujausias technines galimybes.
Visiems darė didelį įspūdį tie senieji mūrai, nes nuo jų sklindanti energija akivaizdi. Na, o naujieji rūmai, kurių vienas iš tikslų- saugoti tuos senuosius mūrus-pasirodė dideli, neregėtai aukštomis lubomis, bet tuštoki. Nenuostabu, juk įrengimas tebevyksta, o, stingant pinigų, vyksta lėtai. Vadovas patikino, kad mokiniai tai tikrai pamatys šviesų nutviekstas muziejaus erdves.
Anot jo, viskas daroma iš lietuviškų medžiagų, tik durų apvadai iš Švedijos, Gotlando salos, juk ir protėvius siejo bendri diplomatiniai ryšiai.
Vaikai pamatė nuostabių koklių krosnis, kurios, nors ir neturėjo to senovės dvasios dvelksmo, bet žavėjo savo meniškumu. Mokiniams rūpėjo ne tik apžiūrėti koklius, bet ir juos paliesti. Nustebome, sužinoję, kad vienam kokliui sukurti reikėję net 100 darbo valandų. Kiekvieno koklio ornamentas vis kitoks-norisi apžiūrinėti be galo!
Antroje mūsų svečiavimosi Valdovų rūmuose dalyje susipažinome su XVI – XVI a. mokykliniu teatru, kuris buvo neatskiriama ugdymo dalis Vilniaus universitete bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kolegijose. Sužinojome, kad teatrą Vilniuje įkūrė jėzuitai, patys ir rašydavo dramas.
Donatas Jokūbaitis pasakojo, kad kai valstybėje Lietuvos didieji kunigaikščiai pabaigdavo karą, Vilniaus akademijos studentai vaidindavo jiems pjesę, taigi, Lietuvos istorija nesibaigia Vytauto mirtimi.
Mokiniai, supažindinti su teatro principais, pabandė vietoj sukurti spektaklį apie tai, kaip Steponas Batoras grįžta iš karo su pergale. Vadovas paklausė, kas labiausiai lavina kalbos raiškumą. Ne iškart, bet prisiminėme, kad greitakalbės. Jis pasiūlė mums pasimokyti tarti savo sukurtą greitakalbę: „Rado Radvilos chorą Chodkevičių Sapiegų sūpynėj“; - oi, kaip pynėsi liežuvis iš pradžių!
Mūsų drąsiausieji iškart persikūnijo į Valstietį, Taiką kaip asmenį ir Karį. Visą renginį pristatė Pasiuntinys. Vaidinimo pagrindinė mintis-visiems yra bloga, kai nėra taikos. Tas spektaklis buvo parodytas 1581 m., apie 430 metų atgal. Taip kalbėjo savo valdovui, kuris nugalėjo ir atėjo taika.
Anksčiau išbandę tekstilės, juvelyrikos dirbtuves, šiais metais pasirinkome teatro kūrybines dirbtuves todėl, kad didesnė dalis atvažiavusių mokinių mėgsta vaidinti, lanko dramos būrelį mokykloje. Buvo įdomu susipažinti su Renesanso ir Baroko epochų literatūra bei scenos kalbos pagrindais.
Po to mus pasitiko maloniai besišypsanti Edukacijos specialistė Vida Kaunienė
ir palydėjo į Radvilų rūmuose įsikūrusias restauratorių dirbtuves. Turėjome unikalią galimybę pamatyti visą Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Mokslinių tyrimų centro Restauracinės priežiūros grupės dirbtuvių „virtuvę“ su tikrais puodais, kolbom, tirpalais ir t.t., išgirsti įdomiausių pasakojimų, kaip verda geležį, cukruoja medį, kaip augaliniu būdu konservuoja odą 1-2 metus, valo riterių šarvų grandeles. Sužinojome, kad grąžtų kotus lietuviai darė iš klevo, o indus-iš uosio, ir dar daug ko negirdėto.
Mums pasisekė dar ir todėl, kad jau ruošiama ekspozicija parodai Taikomosios dailės muziejuje, tad radinių pamatėme išties daug. Vaikams ypač įsiminė batai, batukai, bateliukai. Anot restauratorės, jų rasta tiek, kad lengvai galima atkurti XIV - XVII a. batų madą, (nuo Lietuvos krikšto). Įdomios pasirodė mažytėlaitės sakalo kepurėlės, užmaunamos paukščiui medžioklės metu. Gražios, ornamentais puoštos, mums pasirodė odinės peilių makštys. Pasirodo, nešiotis peilį, prisegtą prie juostos buvo būtinas lietuvaitės aprangos atributas. Sužavėjo blizgutė –daili lydekaitė iš žalvario, įvairūs žiedai, apkaustas knygai. Muziejaus fondų darbuotoja, mūvinti baltomis pirštinaitėmis, leido pasimatuoti , kaip prisisegti prie juostos kardą. Muziejaus fonduose yra labai didelė koklių kolekcija, o jų siužetai patys įvairiausi. Viduramžiais populiariausias siužetas vadinasi „pasaulis atvirkščiai“. Pvz.: ant koklio pavaizduota, kaip medžiojo šuniui katiną.
Visi projekto metu sutikti žmonės, tiek vadovai, tiek moksliniai darbuotojai, restauratoriai dėmesį rodė kiekvienam vaikui, perdavė Lietuvos istoriją atidžiai ir su meile. Pagilinome istorijos, literatūros, meno žinias, turiningai praleidome laiką. Prisilietę prie turtingo paveldo tarytum susigrąžinome praeitį, tapome tvirtesni, pasisėmę patriotinės dvasios, praplėtę akiratį.