Tačiau ir tarp paprastų žmonių šiurkštėja tonas, girdisi pasipiktinimo balsai, auga nepasitenkinimas. Šešėlis, žinoma, yra kaltas, tai išduoda juoda jo spalva ir kitkas. Nesiekdamas čia išteisinti šešėlio, vis dėlto – neslėpsiu – noriu sužadinti skaitytojo gailestį, kažką panašaus į užuojautos jausmą jo asmeniui – ypač dabar, baigiantis pavasariui, kai šešėlio širdies reikalai visiškai suprastėjo.
Kita vertus, jeigu nesugebate užjausti, nesikrimskite, jums dar lieka tolerancija, kurios galima išmokti!
***
Kai klaikiai džiugų vakarą gėlės nedelsdamos žiedus geltonus sukrauja
mano šešėlis vienišas stojas prieš delčią be kraujo
be plaučių džiovos nebegali įkvėpt spalvų aromato
džiūsta be palydovės žavios () plaukais pintais
ištįsęs dabar į viršų () nuo kvazireumato
kaip džinas iš stebuklingo aladino žibinto
neišklausytas net kardiologės šešėlio su stetoskopu už ančio
per naktį ašarom žybsi įkrautom kaip karoliukai iš kardinolo rožančiaus