Apdovanojimo teks palaukti
Žinoma kultūrinių ir bažnytinių renginių iniciatorė, ilgametė Panevėžio G.PetkevičaitėsBitės bibliotekos darbuotoja 57 metų A.Saladūnaitė apdovanojama nacionaline Kalbos premija.
Šią žinią spaudos dienos proga Vilniuje, Signatarų namuose, surengtuose Spaudos pusryčiuose paskelbė Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija.
Garbus apdovanojimas panevėžietei skirtas už visuomenės veikėjos Gabrielės PetkevičaitėsBitės idėjų sklaidą Aukštaitijoje ir rašytojos dvasinio paveldo plėtojimą, už viešų renginių ir kalbos puoselėjimo akcijų rengimą.
Apdovanojimas A.Saladūnaitei bus įteiktas metų gale.
Manė, kad išsižadėjo malonumų
A.Saladūnaitė kultūrinė miesto legenda, šviesuolė, dalijanti gėrį bei šilumą ir po kruopelę kaupianti dvasinį paveldą.
Jos visuomeninės veiklos sąraše žygeivių judėjimas, radijo laidos „Religinė valandėlė“ ir „Laiko dvasia“. Įvairiems kultūriniams renginiams A.Saladūnaitė rašo ir redaguoja tekstus.
Prieš porą metų Editos Mildažytės LTV projekte „Daugiau saulės, daugiau šviesos“ ši moteris buvo nominuota šviesuole. Šiek tiek anksčiau Čikagos moterų korporacijos „Giedra“ sprendimu ji išrinkta krikščioniškų pažiūrų pasaulio lietuvių metų moterimi.
Kadaise A.Saladūnaitės išskirtinė išvaizdos detalė buvo ilga, stora vario spalvos kasa ir nuo veido niekad nedingstanti šypsena. Tikriausiai dėl to dangiško šypsnio ne vienas manė bibliotekininkę priklausant pasaulio malonumų išsižadėjusių moterų bendruomenei ir paslapčia ją vadino vienuole.
Mokinių klausimai supurtė
Nominantę randu bibliotekoje, įprastoje darbo vietoje. Tarp knygų lentynų A.Saladūnaitė praleido jau 32 metus. Tai jos antroji darbavietė.
Tikroji A.Saladūnaitės specialybė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Baigusi Vilniaus pedagoginį universitetą, mergina porą metų dirbo mokykloje Šiauliuose. Ten pirmą kartą savo kailiu patyrė, kas yra komunistinė ideologija, ir suprato, kad nenori ir negali meluoti vaikams.
„Mokinys manęs klausia: „Mokytoja, jūs tokia pat veidmainė kaip kiti? Mums apie socialistinę gerovę aiškina vienaip, o mes matome, kad realiame gyvenime yra kitaip. Ką jūs į tai?“ pirmąją sąžinės patikrinimo pamoką prisiminė A.Saladūnaitė.
Supratusi, kad negalės veidmainiauti, dirbti mokykloje nebenorėjo, o dar aplinkybės susiklostė taip, kad sunkiai susirgo tėtis ir mama, važinėti jų slaugyti iš Šiaulių buvo toloka. Taip A.Saladūnaitė persi kraustė į Panevėžį.
Nuo pirmosios darbo bibliotekoje dienos širdį užplūdo supratimas, kad pagaliau atsidūrė ten, kur svajojo. Šiek tiek gailėjosi, kad iš karto nevažiavo studijuoti bibliotekininkystės.
Vaikystės namai lyg šventovė
„Nuo Pušaloto aš, nuo Stumbriškio. Augau vienkiemyje, miške, žmonių bijodama. Šeimoje viena tokia buvau nei prie žemės, nei prie dangaus. Brolis ir sesuo buvo normalūs“, taupiais žodžiais apie save prabyla pašnekovė.
Mėgo ji po miškus klajoti. Ne tam, kad grybų ar uogų parneštų. Ir jų pririnkdavo, bet pintines padėjusi vėl eidavo į miškus pasivaikščioti.
Ir tėvelis, auksarankis apylinkių kalvis, tokį pat pomėgį turėjo. Išeidavo į mišką paklajoti, bet vaikų kartu nesivesdavo. Galbūt iš jo genais persidavė polinkis į vienišystę. A.Saladūnaitė ir dabar, nusipirkusi namelį Naujamiestyje, gyvena viena.
Manė, kad visur gražūs santykiai
Tėtis ne bet kaip geležėles kaldavo. Sumeistraudavo tokį šedevrą, kad užsakovai apsalę grožėdavosi. Lietvamzdžius mokėjo išpjaustyti meniškai, įvairiai karpytais kraštais, vynuogių lapais apvytus ar kokio žvėries nasrais puoštus.
Savo namų išgražinti neturėjo kada, vis sakė: „Paskui.“ Visus namų kampus laikė mama. Labai rūpestinga ir vaišinga buvo, kiekvieną užklydusį prie stalo sodino, dėjo pataupytą gardžiausią kąsnį.
„Kai tokioje aplinkoje augau, įsivaizdavau, kad visur žmonių santykiai tokie yra“, sako A.Saladūnaitė.
Tėvelis prenumeravo visus mokslinius žurnalus, juos gražiai susegdavo, perskaitydavo viską aliai eilutės. Būdavo, mama darbus dirba, o tėvelis jai žurnalą skaito. Mama to skaitymo metu ir pas kiaules sulaksto, ir karvėms šieno paduoda.
Liepė klausyti savo galvos
Baigus vidurinę nebuvo kitokių minčių, kaip tik rinktis literatūros studijas, nes knyga namuose lydėjo nuo mažų dienų. Aplinkiniams atrodė, kad A.Saladūnaitė galėtų būti felčere, mat nuo mažens buvo paslaugi, mokėjo paguosti ir atjausti. Apie daktarystės studijas kalbos nebuvo, tokiems mokslams šeima nebūtų lėšų turėjusi.
Tik A.Saladūnaitė šiurpo nuo minties, jog stojant ne į lituanistiką tektų laikyti tiksliųjų mokslų egzaminus šie merginai labai nesisekė.
Tėvai dukrai nenurodė, kuriuo gyvenimo keliu sukti. Mama vis kartodavo: „O kur tavo galva? Turi pati nuspręsti, kaip daryti.“
Universitetas universitete A.Saladūnaitei buvo profesorė Vanda Zaborskaitė. Šią neseniai mirusią patriotę bibliotekininkė vadina žmogiškumo mokytoja.
„Leido jaunam žmogui kalbėti. Kad ir nusišnekėdavo tas, profesorė rasdavo nors menkutį grūdelį ir gražiai pasakyto, tą akcentuodavo ir pagirdavo. Be žodžių mokė suvokti, kas ir kur esame, kas mums, lietuviams, Lietuva“, intensyvaus dvasinio augimo laikotarpį prisiminė pašnekovė.
Slaptam ordinui nepriklausė
Kalbos, kad ilgakasė bibliotekininkė priklauso slaptam vienuolių ordinui, ne kartą yra pasiekusios ir pačios A.Saladūnaitės ausis.
Buvo tokių, kurie moteriai į akis rėžė: „Ko čia neprisipažįsti, pasisakyk, kad esi vienuolė, ir bus aišku.“
„Negalėčiau gyventi be Dievo, bet aš tokio pašaukimo neturiu, nebuvau ir nesu vienuolė“, šypsosi A.Saladūnaitė.
Santykį su Dievu keliais žodžiais jai paaiškinti sunku. Šeima buvo tikinti, bet į bažnyčią pernelyg dažnai nevaikščiojo, tėvai vaikų nevertė melstis. Bet poreikis išsiaiškinti, kodėl šioje žemėje gyvename, atsirado dar vaikystėje.
Ir dabar A.Saladūnaitei kalbėti apie tikėjimo dalykus nelengva. Tikėjimas labai privatus dalykas. Ji griežtai laikosi nuostatos savo pažiūrų kitiems nepiršti. Žmogus kelią Dievo link turi surasti pats.
Sostinėje nusikirpo ežiuku
Prisiminusi savo ilgą kasą, A.Saladūnaitė kvatoja. Iš mamos ji paveldėjo storas, banguotas, vario spalvos garbanas. Jaunystėje pavydėjo visoms tiesiaplaukėms, visokiais būdais tampė ir lygino savo plaukus.
Baigdama mokyklą mergina kasą jau galėjo ir prisėsti. Išvažiuojant į studijas tėtis pusę kasos nurėžė, kad galvai būtų lengviau. O Vilniuje studentė gražiuosius plaukus nusikirpo ežiuku.
Vešlūs ir stori plaukai netruko ataugti. Atėjusi dirbti į Panevėžio biblioteką A.Saladūnaitė jau traukė akį su per petį permesta ugnine kasa. Nusikirpo ją be gailesčio įžengusi į penktą dešimtį ir daugiau atsiauginti neketina.
„Ką jau aš čia dabar žilą kasą pinsiu“, iš savęs pasišaipo pašnekovė.
Sąjūdžio laikų paradoksas
Šnektelime apie skaitytojus. Panevėžiečių, o ir visos šalies didžiausi kultūrinio nuopuolio metai buvę Sąjūdžio laikais.
Paradoksalu, bet tuomet, kai dalis tautiečių išėjo mitinguoti ir garsiai šnekėti apie laisvę, kita dalis puolė sukti biznio, spausti plastmasinių karolių, sagų, siūti trikotažinių megztinių, ir bibliotekos tuomet ištuštėjo.
Sunkią leteną ant kultūros uždėjo 19911992 metų ekonominė krizė. Buvo nutraukta tęstinių knygų leidyba, bibliotekoms labai trūko naujų leidinių, o labiausiai skaitytojų.
Vėliau skaitytojai ėmė po truputį grįžti, bet jau nebuvo tokie, kaip seniau, jautėsi gerokai lėkštesnis požiūris.
Bibliotekų duoklė laikmečiui populiarūs vienadieniai romanai, pigus madingas skaitalas.
„Taip, kaip su knygomis elgiasi šalies valdžia, yra nacionalinis siaubas, kultūrinis genocidas. Bibliotekos be rimtų knygų, tik su laikinai madingais bestseleriais yra dvasinė ubagystė. Sutinku, kad vertingos knygos brangios, bet bibliotekos juk ir būdavo kaupiamos šimtmečiais, tą žinojo visų normalių valstybių vyrai, o mūsiškiai nesuvokia akivaizdžių dalykų“, širdies skaudulius dėl tautos dvasinių vertybių išsakė A.Saladūnaitė.