Mokytis ir mokyti dirbti žemę – prigimtinis ūkininko vaiko pašaukimas

„Stebint, kaip šiuo metu devalvuojamos žemės ūkio krypties mokslo įstaigos, drįsčiau teigti, kad Lietuvos žemė yra tapusi trumparegiškos politikos įrankiu, nemąstant apie tai, kas bus ateityje. O ateities, žinia, nebus be praeities. Juk kadaise Lietuvos žemdirbystės institutas buvo visos šalies agronomų meka. Dar pirmaisiais Nepriklausomybės dešimtmečiais tuometėje Dotnuvos bandymų stotyje jam pamatus dėję tokie žymūs agronomijos korifėjai kaip Vytautas Vazalinskas, Jonas Kriščiūnas puikiai suprato, kad be mokslo tyrimų, naujovių įdiegimo į praktiką šalies žemės ūkis perspektyvus nebus.

Šie mokslininkai buvo stažavęsi Danijoje, Olandijoje, Vokietijoje. Pagal tų kraštų šalių modelius Lietuvoje buvo kuriamas žemės ūkio mokyklų tinklas, stengiamasi ūkininkams sudaryti sąlygas mokytis ir tobulėti. Žemdirbystės mokslo įstaigos neatsitiktinai buvo išdėstomos skirtingose šalies zonose. Mat Lietuvos teritorija nedidelė, tačiau jos dirvožemis labai skirtingas. Radviliškyje buvo įsteigta Pelkių bandymų stotis, mat čia daug pievų ir durpynų, kalvotoje Aukštaitijoje – Dūkšto, Vėžaičiuose – tirianti rūgščius Žemaitijos dirvožemius, Rumokuose, Suvalkijoje, - cukrinių runkelių, Elmininkuose, Anykščių r., - bulvių tyrimo stotys. Pačioje Dotnuvoje sodininkystės ir daržininkystės bandymų stotis savo istoriją skaičiuoja nuo 1938 m.“, - vardija K.Palaima. Deja, šiandien dalis šių mokslo įstaigų uždarytos, dalis – menkai befinansuojamos.

„Šiuo metu mokslas tapo savitiksliu. Viską lemia pinigai, todėl mokslininkas pats suka galvą, kaip, norint vystyti savo mokslinę temą, jų prasimanyti. Sovietmečiu valstybės išlaikomų mokslininkų duona irgi nebuvo skalsi, žmonės dirbo labiau iš idėjos, tačiau tikslas buvo aiškus – padėti gamybai“, - teigia K. Palaima.

Paklaustas, kodėl pats pasuko agrarinių mokslų link, pašnekovas su šypsena sako, kad kitaip ir negalėjo būti, nes jis – ūkininko vaikas, žemės darbus dirbęs nuo dešimties.

„Tėvukas Ukmergės r., Upininkuose, valdė 30 ha ūkį. Mane, amžiumi vyriausią iš trijų sūnų, buvo numatęs savo įpėdiniu. Nors ūkyje trūko darbo rankų, sulaukęs šešiolikos prašiausi išleidžiamas pasimokyti žemės ūkio mokykloje. Taip patekau į tuomet veikusią Vepriuose. Man, klumpėtam karo metų paaugliui, begalinį įspūdį padarė ten dirbę solidūs dėstytojai. Mokyklą baigiau 1945-aisiais, ką tik pasibaigus karui ir laikraščiuose sumirgėjus skelbimams, kad jaunimas kviečiamas mokytis.

Pamenu, tėvukas tada tik atsiduso, kad „kaime vis tiek netrukus bus kolchozai“, ūkininkauti nereikės ir neprieštaraudamas išleido į Kauno sodininkystės ir daržininkystės technikumą. Tiesa, siūlė rinktis geriau prieškariu solidžią pienininko specialybę Belvederio žemės ūkio mokykloje arba miškininkystę, nes mano krikštatėvis buvo miškininkas. Tačiau aš nuolat prisimindavau dėstytoją olandą Vepriuose, mus mokiusį daržininkystės ir sodininkystės, bei jo stalo lygumo ežias. Jaučiau, kad tai – mano pašaukimas“, - atvirauja pašnekovas.

1948-aisiais vaizdingame Fredos priemiestyje įsikūręs Kauno sodininkystės ir daržininkystės technikumas išleido pirmąją savo absolventų laidą. Tarp jų buvo ir K. Palaima.

„Kaip pavyzdingas studentas gavau pasiūlymą dirbti prie technikumo įkurtame veislių tyrimų punkte. Bet kaip liksi, jei būsimoji žmona gauna paskyrimą į Zarasus?“ – su šypsena kalba pašnekovas. Zarasai, pasak jo, anuomet buvo visiškas užkampis, žemės ūkiui vadovavo vien rusakalbiai, baigę 3-5 mėnesių kursus. Tad diplomuotas specialistas greitai išsikovojo autoritetą, sparčiai kilo karjeros laiptais ir netrukus užėmė tuometės Zarasų apskrities žemės ūkio skyriaus vedėjo postą. Tačiau už pavyzdingą daugelio metų ūkininkavimą represavus tėvus, iš Zarasų teko išvažiuoti.

„Atsidūrėme Švenčionėliuose, tikėjausi, kad ilgam. Tačiau kai sykį bažnyčios klebonas paprašė malkų, o aš, tuomečio „Žemaitės“ kolūkio pirmininkas, neatsakiau, „bylutė“ buvo sudaryta beregint“, - pasakoja K. Palaima.

Tad šeimai su dviem mažais vaikais teko kraustytis dar kartą. Šį sykį – į Kauno priemiestį. Ir, atrodo, jau tikrai visam laikui. Netoliese esantis „Pergalės“ kolūkis, kurio agronomu, o netrukus ir vadovu tapo K. Palaima, užsiėmė žolininkyste. Ir nors tai nebuvo jo „arkliukas“, tačiau kai po dešimtmečio „Pergalę“ paliko, kolūkiečiai sumanaus gamybos organizatoriaus nuoširdžiai nenorėjo išleisti.

Tačiau gyvenimas ėjo pirmyn ir pašnekovas priėmė pasiūlymą į savo rankas paimti besiplečiančios mokslo įstaigos – Vytėnų sodininkystės ir daržininkystės bandymų stoties – vairą.

„Vytėnai buvo išties pavyzdingai tvarkomas ūkis, bet ploto mažai, o plėstis reikėjo. Todėl jo žinion buvo atiduotas prie Babtų esantis nugyventas „Nevėžio“ kolūkis. Sykį buvau jame lankęsis anksčiau ir grįždamas namo vis galvojau, kad tokiame nė už jokius pinigus nedirbčiau. Argi ne paradoksas, kad Babtuose išdirbau 26 metus ir nė dienos dėl to nesigailėjau?“ – su šypsena klausia pašnekovas. Pasak jo, svarbiausia pavyko pasiekti užsibrėžtą tikslą – 1987 m. bandymų stotis buvo reorganizuota į Lietuvos vaisių ir daržovių mokslinio tyrimo institutą. Tai buvo ne įstaigos iškabos pakeitimas, bet mokslinio darbo įvertinimas.

„Babtuose vyko nuoseklus selekcinis darbas tiek daržininkystės, tiek sodininkystės kryptimis – buvo aprėpta viskas, kas reikalinga gamybai. Šalyje anuomet buvo net 22 specializuoti sodininkystės ūkiai. Todėl nuolat buvo ieškoma tokių veislių hibridų, kurie geriausiai tiktų auginti mūsų klimato sąlygomis. Pamenu, mūsų sodo augalų selekcijos pradininkas Ipolitas Štaras yra pasakojęs, kad dviračiu išvažinėjo gyventojų sodus 50 km spinduliu aplink Kauną, ieškodamas geriausių egzempliorių. Nepaprastai talentingi žmonės buvo ir daržovių specialistai Jurgis Mačys, Stasys Nacevičius. Dirbome ne tik Babtuose, bet vykdavome ir į Trakų rajoną, kur tenykščiai totoriai buvo išlaikę savas, dar Krymo laikus menančias daržovių veisles. Neatsitiktinai atsirado pomidorai ‘Trakų pagerintieji‘. Kėlėme sau uždavinį išstudijuoti vietines veisles ir jas kryžminti su tobulesnėmis“, - pasakoja pašnekovas.

Tačiau vien moksline veikla įstaigos vadovo darbas toli gražu neapsiribojo. Per kelerius metus neatpažįstamai pasikeitė ne tik perimtasis „Nevėžio“ kolūkis, bet ir pats Babtų miestelis. „Vien ūkyje dirbo apie 40 specialistų gamybininkų. Mokslininkų skaičius nuo 18-os netruko išaugti beveik iki aštuonių dešimčių.

Visiems jiems reikėjo sudaryti sąlygas ne tik dirbti, bet ir gyventi“, - kalba K. Palaima. O projektuotojai, jo žodžiais, sovietmečiu buvo prikūrę „tikrų fantazijų“ – t.y. miesto tipo gyvenviečių kaimui. Tokie turėjo būti ir Babtai. Tad buvo statomi ne tik mokslo įstaigos pastatai, kultūros namai, bet ir kompleksiniai tvartai kolūkio žmonių gyvuliams. „Be abejo, gaila, kad dabar Babtuose gyventojai belaiko vos tris karves. O anksčiau jų laikydavo beveik 200. Netgi specialiai turėjome darbuotoją, kuris rūpinosi gyventojų asmeniniuose ūkeliuose išaugintų gyvulių pardavimu. Vieną savaitę išveždavome sunkvežimį galvijų, kitą – bekonų.

Daugelio namuose atsirado šaldytuvai, užsienietiški baldai. Žodžiu, pagal anų laikų standartus žmonės Babtuose gyveno neblogai. Jie tik juokaudami prisimindavo metą, kaip nenoromis kėlėsi iš Vytėnų, kaip pirmuosius mokslininkus naujakurius kiti vadino „velėnininkais“ – neva Kazachstano plėšinių „užkariautojais“ , - su šypsena prisimena K. Palaima.

Paklaustas, ar skiriasi dabartiniai mokslininkai nuo ankstesnių, pašnekovas nedvejodamas teigia, jog taip. „Dabar į mokslą ateina kur kas didesnė dalis atsitiktinių žmonių, tokių, kuriems pristigo gabumų vystyti savą verslą ar „užsikabinti“ užsienyje. Kadaise man pačiam atrodė, kad mokslų daktaras turi būti nepaprastai mokytas žmogus. Mūsų karta visi buvome gerai įsigilinę į žemės ūkio raidą bei tikslą, nes jeigu tavo mokslo darbas nebus reikalingas gamybai ir į ją įdiegtas, tu jo ir neapsiginsi. Dabar mokslų daktaro laipsnis dažnam tik papuošia biografiją. Visos blogybės kyla dėl to, kad nėra koordinacijos.

Mano manymu, Žemės ūkio rūmams šiandien vieta ne Kaune, o Dotnuvoje. Jie turėtų geriausiai išmanyti situaciją ir patarti mokslininkams, kuria kryptimi eiti. Deja, dabar ūkininkų tikrai tykoja nelaimės, nes mokslas nevadovauja gamybai. Žmonės patys eksperimentuoja, įsiveža naujas veisles, kurios mūsų klimato sąlygoms visiškai netinkamos“, - neabejoja K. Palaima. Pasak jo, šiandien nemažas būrys specialistų dirba Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyboje, savivaldybių žemės ūkio skyriuose, tačiau tarp kelių „auklių“ ūkininkas su savo problema dažniausiai lieka vienas. „Lietuvos mokslininkams net visuotinio „kukurūzų vajaus“ laikais sovietmečiu pavyko išsaugoti lietuviškus pašarinius augalus – raudonuosius dobilus, eraičinus, svidres, kurių šiandien, deja, mažai kam bereikia. Bet jei sugriuvo sovietinė sistema, visiškai nereiškia, kad turi griūti ir sovietmečiu kurtas mokslas. Juk žemė liko ta pati.

Mano manymu, buvo žengtas labai neapgalvotas žingsnis anksčiau Žemės ūkio ministerijos kuruotus agrarinius mokslus perduoti Švietimo ir mokslo ministerijai, nes pastarojoje praktiškai nėra apie juos bent kiek nutuokiančių žmonių. Mokslininkai šiandien vertinami pagal tai, kiek jų straipsnių išspausdinama mokslo leidiniuose ir kiek jie surenka „taškų“. Tačiau šiandieniam ūkininkui reikia ne taškų, o mokslininkų atlikto selekcinio darbo, naujų technologijų kūrimo rezultatų, kuriuos būtų galima įdiegti į gamybą. O gal ir vien patarimo, kad saulė teka ne Vakaruose, o čia pat, Lietuvoje, kad patys esame sukūrę daug gerų dalykų“, - teigia buvęs ilgametis Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto direktorius Klemensas Palaima.