Projekte dalyvavo 57 akademikai iš 20 pasaulio valstybių, nemaža dalis jų buvo antropologijos, psichologijos bei filosofijos specialistai. Studijos paskirtis buvo išsiaiškinti, ar tikėjimas nežemiškomis būtybėmis ir pomirtiniu gyvenimu įgyjamas socialiniu keliu, ar tai yra įgimta žmogiškosios esybės dalis.
Viename iš studijos etapų paaiškėjo, jog vaikams iki penkerių metų pasaulį interpretuoti gerokai paprasčiau tikint nežemiškų būtybių egzistavimu, mat žmonių nustatytų taisyklių kontroliuojamą pasaulį tokio amžiaus vaikui perprasti pernelyg sudėtinga.
Tyrimo metu vaikai buvo klausiami, ar jų motina žinotų, kas paslėpta uždarytoje dėžutėje. Trejų metų vaikai buvo linkę manyti, kad dėžutės turinį jos neatvėrę galėtų žinoti Dievas ir jų motina, keturmečiai motiną turint neįprastų galių manė gerokai rečiau.
Dar vieno tyrimo Kinijoje rezultatai parodė, kad skirtingose kultūrose tarpstantys žmonės tiki, jog jų protas, siela ar jų dalys yra nemirtingos.
Vienas studijos vadovų, Oksfordo universiteto profesorius Rogeris Triggas sakė, kad tyrimai atskleidė, jog religiją žmonės vertina ne vien kaip kažką, kuo galima užsiimti sekmadienį, kai oras nėra tinkamas žaisti golfui.
Pasak profesoriaus, skirtingų studijos etapų metu surinkta pakankamai įrodymų, jog žmonės daugiau ar mažiau linkę tikėti nežemiškomis būtybėmis ir pomirtiniu gyvenimu nepriklausomai nuo to, kokioje kultūroje tarpsta.
Anot R. Triggo, bet kurios religijos krizės neabejotinai yra laikinos, nes atrodo, jog žmogus iš prigimties linkęs į tikėjimą neįprastų galių turinčiomis būtybėmis, protu nesuvokiamais reiškiniais, pomirtiniu ar ankstesniu gyvenimu, ir anksčiau ar vėliau šis polinkis išryškėja net ir tuo atveju, jei yra slopinamas iš šalies.
Oksfordo universiteto Antropologijos ir suvokimo centro daktaras Justinas Barrettas sakė, jog skirtingos visuomenės demonstruoja skirtingą polinkį tikėti greičiausiai dėl to, kad „žmonės, kuriuos vienija religija, yra bendruomeniškesni, ir atvirkščiai“.
Pasak J.Barretto, būtent taip galima paaiškinti, kodėl primityvesnėmis sąlygomis gyvenantis žmonės yra religingesni bei kodėl itin religingos visuomenės dažniausiai gyvena primityvesnėmis sąlygomis nei mažiau religingos.
Tačiau, anot jo, religija greičiausiai netruks įsigalėti ir dideliuose išsivysčiusių valstybių miestuose, nes žmonės „kaip bendruomeninių šiltakraujų atmaina iš prigimties yra linkę į bendruomeniškumą, inspiruojantį tikėjimą, bei į tikėjimą, inspiruojantį bendruomeniškumą“.