Savaime suprantama,ekonominiai išvažiuojančiųjų motyvai tebėra svarbiausi, tačiau analitikai pradeda pastebėti ir kitas nusivylimo sava šalimi priežastis. „Siekiant sustabdyti šiuos procesus, reikia ryžtingų permainų tiek ekonominės aplinkos, tiek mąstymo keitimo prasme – vėl gaivinant patriotizmą ir bandant įkvėpti didžiavimąsi Lietuva.Dažnai užtenka pagarbos žmogui, tvarkos, teisingumo ir tada jis žiūri į savo valstybę su pasididžiavimu. Šiuo metu to nėra“ – teigia banko analitikas R.Rudzkis.
Jam antrina jo kolega G.Nausėda: „Nenorėčiau susiaurinti šios demografinės problemos iki ekonominių ar finansinių reikalų. Ką tai reiškia mūsų tautai? Ar 2,9, o vėliau gal ir 2,5 mln. žmonių turinti tauta gali visavertiškai puoselėti savo kultūrą? Ar mes dar galime būti
gyvybingi žvelgiant į 10, 20 ar 50 metų perspektyvą?“
Tai esminis klausimas. Ko vertos reformos, jeigu jos nieko bendro su tautos istorija ir jos kultūra nebeturės? Garsus ispanų filosofas Ortega y Gasetas sudėtingu Ispanijai laikotarpiu parašė knygą „Bestuburė Ispanija“, kurioje analizuojamos ties subyrėjimo riba patekusios šalies būklė.
Po kelių dešimtmečių, Ispanijai įstojus į ES, jo mokinys ir pasekėjas J.Mariasas pateikė filosofinę Ispanijos istoriją, siūlydamas neapsiriboti formaliu buvimu ES ir ieškoti naujoje bendrijoje savito kelio. „ Ispanijos ojektas“ ir dabar aktualus dramatiškos istorijos ir sudėtingos kultūros šalies intelektualų ratuose.
Lietuvoje šiuos klausimus bene aštriausiai kelia filosofai R.Ozolas ir V.Radžvilas. Reikia tikėtis, jog ši dar nepavėluota iniciatyva plėtosis ir skatins susimąstyti ne vien apie elektros kainas po dvidešimties metų ir valdžios institucijas.
Dabartinė valdžia nepajėgi kontroliuoti nei emigracijos srautų, nei pasiūlyti katastrofiško tautos nykimo stabdymo politikos. Tačiau neteisinga būtų dėl susidariusios situacijos kaltinti tik dabartinius valdančiuosius.
Prielaidos formavosi kur kas anksčiau, ir tai, kad į jas nebuvo kreipiama dėmesio, kalti visi politikai. Pats svarbiausias tautos gyvybingumo faktorius yra vieningumo jausmas. Net ir aršios politinės kovos fone vienodai suprantami nacionaliniai interesai padeda išlikti sudėtingiausiose istorinėse peripetijose.
Sąjūdžio laikais tokio vieningo supratimo atrodė buvo per akis, todėl niekas neanalizavo, kokia visuomenė yra iš tikrųjų. O ji buvo skirtinga. Entuziastingoji dalis buvo įsitikinusi, jog įveikus tautos duobkasį okupantus savaime išsispręs ir visi kiti klausimai, kitai daliai ateinantieji atrodė esantys tik nauja valdžia pasišovusi bausti
buvusius.
Atkuriamasis Seimas elgėsi išmintingai kviesdamas bendradarbiauti visus, net okupantams oponuiojančią KGB dalį, tačiau po kitų rinkimų buvo sugrįžta į senas vėžes. Susipriešinimas, kartais net specialiai pakurstomas, neigiamai psichologiškai veikė ir netiesiogiai tebeveikia daugelį žmonių iki šių dienų.
Sunku moksliškai įrodyti, tačiau mano įsitikinimu, istorinis, ideologinis, politinis ir kitoks susipriešinimas padėjo susikurti atmosferai, vejančiai žmones iš Lietuvos.
Iliustracijai galėčiau pateikti savo paties patyrimą: nors į ambasadą Ispanijoje vykau kaip į aprūpintą darbo vietą, psichologiškai jaučiau, jog palieku visų prieš visus kovojančią teritoriją, kurioje regis
politikai su didžiausiu malonumu murkdė vieni kitus į purvą.
Ar įmanoma didžiuotis savo valstybe, stebint, kas šiuo metu vyksta Seime? Išvažiuojantieji politinių motyvų nemini ir, kiek teko patirti, vengia politinių temų susibūrimuose. Tačiau ypač mažas balsuojančių skaičius ambasadose, tose šalyse, kur naujai atvykusių tautiečių yra dešimtys tūkstančių, verčia spėlioti, ar už abejingumo neslypi ir panieka.
Dar didesnę įtaką palankioms emigracijai prielaidoms susikurti turėjo privatizacija. Sukonstruota stipriojo ir „prie valdžios prieinančio“ naudai, privatizacija už borto paliko tūkstančius įmonių darbininkus, švietimo ir kultūros įstaigų darbuotojus, kurie vaikams ar mokiniams dar iš įpročio aiškino apie herojišką Lietuvos praeitį, nors jų pačių kišenėse „finansai jau dainavo romansus“, o už mokyklos sienų vyravo kita gyvenimo filosofija.
Manau, visi gerai prisimena, kokio mąstymo ir elgesio simboliu buvo tapę Gariūnai. Ir kokios nuotaikos dominavo Lietuvos mokyklose. Kiekvieno skęstančio - jo paties reikalas - po šia vėliava išaugo
nauja karta ir susiformavo pirmieji emigrantų batalijonai.
Tarp emigrantų yra labai daug mokytojų ir tai, mano manymu, yra pats didžiausias priekaištas visoms vyriausybėms. Privatizacija suformavo kur kas materialistiškesnį ir ciniškesnį mąstymą nei tarybinias laikais. Kaip tada, taip ir dabar idealizmas laikomas keistuolių ir nevykėlių užsiėmimu. Net iki šiol žodis patriotizmas tebėra pajuokos objektas.
Neigiamos privatizavimo pamokos nebuvo išmoktos, naujos kovos už būvį formos peraugo į pragmatizmą, kuris šiuo metu dominuoja tiek valstybės politikoje, tiek žmonių mąstyme. Pragmatikui tėvynė vertinga tiek, kiek
naudinga. Nugyventa ir neperspektyvi teritorija paliekama be didelio širdies skausmo.
Emigracija nėra mechanins žmonių judėjimas. Ji vis labiau siejasi su mąstymo, nuostatų ir vertybinio pasaulio pasikeitimu. Tai ir psichologinis, ir pasaulėžiūrinis procesas, nesureguliuojamas nei
įstatymais, nei pamokslavimu.
Ką jis lemia Lietuvos istorijai, taip pat jau nebėra vien teorinis klausimas.