Jauno aktoriaus gebėjimai priblokšdavo aukas

Iki teismo nuosprendžio buvo likę gal penkiolika minučių, kai į redakciją atėjęs A.Tiškovas panoro atskleisti visas peripetijas, atvedusias jį į nusikaltėlių suolą.

Kunigą vaidinusio jauno vyro gyvenimas sudomino, be to, gal panorės aukų atsiprašyti, ims atgailauti? Kodėl nepadėjus paslydusiam žmogui?

Tada nei jis, nei žurnalistai dar netikėjo, kad išėjęs iš redakcijos jis sulauks griežto nuosprendžio ir bus suimtas teismo salėje.

Vaikų namuose augęs A.Tiškovas buvo teisiamas jau ketvirtą kartą. Jaunas vyras dievagojosi, kad šis kartas paskutinis, daugiau ant to paties grėblio nebelips.

Tačiau reikalų su juo turėję panevėžiečiai kelia akis į dangų ir meldžia daugiau A.Tiškovo savo kelyje nesutikti. Jie sako, kad didesnio veidmainio, taip meistriškai gebančio užsidėti bet kokią kaukę pagal tam tikrą situaciją, gyvenime nebuvo matę.

A.Tiškovo gebėjimai manipuliuoti kitais žmonėmis stulbinantys. Skaitant nuosprendį, jis viešai liejo krokodilo ašaras, purtėsi, drebėjo ir kitaip demonstravo sielvartą. Jis savo pasiekė kartu su nusikaltėliu graudžiai sriūbavo ir jo aukos.

„Žiūriu į jį verkiantį ir juoktis norisi. Netikiu nė viena jo ašara“, spaudoje pasirodžius publikacijoms iš teismo salės, „Panevėžio rytui“ sakė Lėlių vežimo teatro vadovas Antanas Markuckis.

„Motina į vaikų namus mane atidavė dar kūdikį, vienerių metų. Ten man gyventi nebuvo gera, nes nuolat mušė auklėtojos ir bendraamžiai. Dėl to, kad buvau skriaudžiamas, man ir nesisekė, iš mokyklos parnešdavau pastabų, buvau ne klaužada, vogdavau iš parduotuvių.

Mane pradėjo dar smarkiau mušti, su kilimų purtytuvu. Lupdavo taip smarkiai, kad visą laiką būdavau mėlynas. Kai patyriau tiek žiaurumo, pradėjau nebelankyti pamokų.

Man pradėjo patikti skausmas, primuštas specialiai darydavau taip, kad vėl gaučiau į kailį.

Galų gale iš Panevėžio mane išvežė į Švėkšnos sanatorinį internatą, 2 metus išbuvau psichiatrijos ligoninėje ir nuolat gėriau vaistus“, drebančiu balsu žodžius bėrė pašnekovas.

Švėkšnos internate A.Tiškovas praleido 3 metus, iki 18 metų, o tada buvo grąžintas į A.Bandzos vaikų globos namus.

Kol gydėsi ligoninėje, nelankė mokyklos, tad į Panevėžį grįžo tebaigęs 7 klases.

Pilnametystės sulaukusį ugdytinį vaikų namų darbuotojai išsiuntė mokytis į Rokiškio technologijų ir verslo mokyklą apželdintojo specialybės.

Išeidamas iš vaikų namų, jis gavo valstybės skirtą 6250 litų išmoką. Dar 225 litus davė vaikų namai. Mokydamasis kas mėnesį gaudavo stipendiją.

Apželdintojo specialybė A.Tiškovui nepatiko, todėl po pusantrų metų jis mokslus metė ir grįžo į Panevėžį. Neturėjo nei pinigų, nei kur gyventi. Nakvodavo po balkonais, valgyti prasimanydavo įvairiais būdais.

Pabandė elgetauti, beldėsi į butų ir privačių namų duris ir prašė maisto. Išvydę sveiką jauną vaikiną žmonės pyko, išmaldos lengvai nedalino, tik ragino eiti dirbti.

„Jeigu žmoniškai prašai valgyti ir neduoda, tai ką daryti?“ panevėžiečių reakcija piktinosi jaunas vyras.

Sužinojęs, kad Rožių gatvėje yra gydytojos Marytės Zabulionienės vadovaujami šeimos namai, kur gali prisiglausti vargo prispaustos moterys su vaikais, A.Tiškovas pasuko į šiuos namus.

Gavo ne tik stogą virš galvos, bet ir kasdienį sotų valgį. Šeimos namuose jis gyveno 2 metus. Per tą laiką nesusirado nuolatinio darbo, bet po savaitę kitą net keliose įstaigose padirbėjo krovėju.

Sako, fizinio darbo ilgiau nedirbęs ne iš tinginystės, o todėl, kad kartais neturėdavo sveikatos.

„Esu patyręs stuburo traumą. Buvo toks incidentas Biržų rajone, Kirdonių kaime, mane labai smarkiai sumušė, suspardė. Paskui buvo byla, bet aš išsigandau, visiems viską dovanojau“, miglotai tuos įvykius pasakojo A.Tiškovas.

M.Zabulionienė jaunąjį įnamį išprašė lauk, paaiškino, kad ir taip ilgai šeimos namuose gyvenęs. Tada A.Tiškovas pagalbos ieškoti bandė pas kunigus ir net pas vyskupą Joną Kaunecką.

Sako, šie daug padėję, bet nenorėjo paaiškinti kaip.

Mintis pastogės ir maisto ieškoti bažnyčioje A.Tiškovui atrodė logiška. Jis tikintis, kartais lankosi bažnyčioje, tad kodėl dvasininkai negalėtų pasirūpinti bename parapijos avele?

„Nuo vaikystės dainavau, buvo linksma, kai vaikų darželiuose koncertuodavome. Nusprendžiau, kad noriu būti aktorius, ir tada nu ėjau į Lėlių vežimo teatrą. Iš karto priėmė“, žygį į pirmą nuolatinę darbavietę prisiminė A.Tiškovas.

Teatre A.Tiškovas dirbo su pertraukomis. Prikrėsdavo eibių, jį atleisdavo, bet po kurio laiko vėl priimdavo. Papasakojo tik vieno atleidimo priežastis, kitų sakė nebeatsimenąs.

„Vieną kartą atleido, kai užmiršau nueiti į darbą. Buvau įsidarbinęs cirke ir užmiršau, kad dar ir teatre reikia dirbti.

Gastroliavo tada Panevėžyje lenkų cirkas, man buvo atostogos, tad nuėjau ir pasisiūliau vesti programą. Kol jie gastroliavo, visą mėnesį važinėjau po šalį kartu. Tada grįžau į Panevėžį, bet manęs nebenorėjo priimti, sakė, kad seniai atostogos pasibaigusios“, nuskriausto vaiko balsu apie neva menką nesusipratimą aiškino pašnekovas.

Darbas teatre A.Tiškovui patiko. Pats manė turįs neabejotiną talentą ir sočiai aktorinių bei muzikinių gabumų, būdamas scenoje jautėsi pakylėtas.

Dvasinė idilė baigėsi, kai vasario viduryje į teatrą atėjo pareigūnai ir A.Tiškovą suėmė. Už tai, kad apsimetęs savivaldybės tarnautoju piniginėmis baudomis nubaudė dvi moteriškes, nes šios Vasario 16ąją nebuvo iškėlusios vėliavos.

„Iš patriotiškų paskatų pas jas ėjau, už tuos pinigus gal būčiau joms vėliavas nupirkęs“, keistokai šypsodamasis sako jis.

Iš A.Tiškovo lūpų besiliejanti versija, kodėl reikėjo apsimesti kunigu ir prieš Velykas eiti pas žmones prašant pinigų bažnyčiai ir vėžiu sergantiems vaikams, liejasi įtikinamai.

Už baudų rinkimą tada gavo 30 parų, jas atsėdėjo Pravieniškėse. Grįžo prieš Velykas. Be cento kišenėje ir labai alkanas.

Elgetauti bijojo, žmonės būtų trenkę duris panosėje ir liepę eiti dirbti. Pilvas valgyti prašė, o pinigai juk ant medžių neauga.

Pravieniškėse esą baisu nebuvo. Bent jau ne baisiau, nei gyventi vaikų namuose. Tikrų nusikaltėlių nematė, sėdėjo tik su smulkiais niekšeliais, tie buvo ramūs ir taikūs.

Bet ką reiškia sėdėti kalėjime, žino iš ankstesnės praktikos. Prieš 7 metus už vagystę teko 8 mėnesius vargti Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Kai byla pasiekė teismą, buvo skirta lygtinė bausmė.

Gal grįžęs iš Pravieniškių nebūtų aferos griebęsis, jei ne žinia, jog iš teatro jis vėl atleistas. Kol atlikinėjo bausmę, teatras į darbą priėmė kitą žmogų.

„Smarkiai palūžau, kad praradau darbą, man jis buvo labai svarbus, niekur kitur savęs neįsivaizduoju, tik aktoriumi. Darbo praradimas labai sukrėtė. Ką aš galėjau daryti? Buvau labai alkanas. Badas vertė apsimesti kunigu ir vaidinti.

Tada negalvojau, kuo viskas baigsis. Biblijos skaitęs nebuvau. Maniau, prasimanysiu pinigų tiek, kad šiek tiek atsistočiau ant kojų“, tokiais žodžiais A.Tiškovas baigė pokalbį.

Pažiūrėjęs į laikrodį A.Tiškovas išskubėjo į teismo posėdį, kuriame ir buvo suimtas.

„Ačiū Dievui, bent atsikvėpsime nuo jo!“ emocingai šūktelėjo Lėlių vežimo teatro vadovas A.Markuckis, sužinojęs, kad buvęs darbuotojas neteko laisvės.

Jau kuris laikas į teatrą plūdo antstolių dokumentai su A.Tiškovo skolomis. Pagal juos matyti, kad A.Tiškovas įvairiems subjektams skolingas gerokai daugiau nei 10 tūkstančių.

Visų buvusio aktoriaus šunybių A.Markuckis net nepajėgia prisiminti. Melavimų neskaičiuoja, dėl iš teatro dingusių taurių ar kokio apkloto irgi nesiskundė. Pareiškimo policijai nerašė ir kai A.Tiškovas išnešė garso stiprintuvą buvo nepatogu, kad savame kolektyve toks veikėjas yra.

Ne kartą, kai už prasižengimus A.Tiškovas būdavo atleidžiamas, moterų kolektyvas ašarodamas eidavo pas direktorių maldauti vaikiną vėl priimti, laiduodavo už jį, kad pasitaisys. Jautriomis moteriškių stygomis grojo tai, kad A.Tiškovas našlaitis.

„Iš tikrųjų joks jis našlaitis. Vadaktuose už Naujamiesčio jo motina gyvena, turi mūrinį namą. Pats ne kartą jį ten vežiau. Turi ir Londone gyvenančią seserį, su kuria bendrauja, ir brolį Vokietijoje. Jie jam vaizdo ir fototechnikos yra atsiuntę“, pasakojo A.Markuckis.

A.Markuckiui pikčiausia, kad A.Tiškovas tikina aferizmu užsiėmęs iš bado.

Grįžęs iš Pravieniškių, jis pirmiausia atėjo į teatrą. Ten išsimaudė, susitvarkė, teatro darbuotojos jį, kaip visada, sočiai primaitino.

A.Tiškovas siuvėjai parodė per ilgus marškinius, moteris čia pat juos patrumpino. Kad našlaitis nuomojamame bute nesijaustų vienišas per Velykas, siuvėja šventėms jį pakvietė į savo šeimą ir išeinančiam įdavė 20 litų.

A.Tiškovo kišenės nebuvo tuščios, į kortelę jam buvo pervestas atlyginimas ir išeitinė kompensacija.

Štai toks, sotutėlis, išsiprausęs, kostiumuotas ir pakankamai turtingas, jis patraukė ne kur kitur, o į pagyvenusių ir patiklių žmonių namus neva aukų rinkti.

„Kai jis pas mus įsidarbino, teatro darbuotojai jam baldus supirko, dujinę, lovą, spintą dovanojo, pinigų duodavo. Siuvėja jį apsiūdavo nuo galvos iki kojų, moterys nuolat pamaitindavo. Penkerius metus mes visi jį šelpėme. Darbe turėjo aktoriaus etatą ir pusę etato darbininko, laisvu laiku padainuodavo vakarėliuose, jubiliejuose, vesdavo renginius, pinigų gaudavo daugiau nei aš, o vis tiek vogė ir apgaudinėjo“, pasakojo A.Markuckis.

„Aivaras puikiai vedė renginius, dainavo, noriai viską organizuodavo. Mes džiaugėmės jo gabumais, kol nepamatėm kitos jo pusės“, taip auklėtinį prisiminė suaugusiųjų mokymo centro direktorė Birutė Buzienė.

Pernai pirmą kartą mokyklos istorijoje nebuvo šventinio mokytojų dienos renginio. Mat A.Tiškovas užsimojo jį organizuoti, žadėjo pasamdyti orkestrą, surinko pinigus iš moksleivių ir šventės išvakarėse dingo.

Kai po kurio laiko pasirodė mokykloje, dramatiškai pranešė sergąs plaučių vėžiu ir kasdien važinėjąs į Vilnių procedūrų.

Vieno pokalbio su direktore metu save labai taikliai apibūdino: „Proto pas mane tik šaukštelis.“

Matydama keistą A.Tiškovo elgesį, mokytoja Gita Gelažytė rekomendavo jam nueiti pas gydytojus, kreiptis į ligoninės psichosomatinį skyrių.

„Jis suokė istorijas, kad miršta iš bado, ir niekur nėjo, nieko nedarė“, sakė pedagogė.