Melo ideologija mus vertė būti laimingais nužmoginimo fabrikų darbininkais, degtinės pilnatvę išgyvenančiais skurdžių „chruščiovkų“ gyventojais, stalinistinio stiliaus teatrų pseudo didybės garbstytojais, Dievo nekentėjais, per amžius Vakarų kultūroje kaupto grožio niekintojais ir t.t. Žinia, Vilniuje „šlovingas“ sovietinis bulvaras turėjo pervažiuoti ir į dulkes sumalti Vilniaus Rotušę, šventojo Kazimiero bažnyčią, pašalinti Aušros vartų kliūtį ir atvesti „lietuvių liaudį“ prie Stalino paminklo, stūksojusio priešais Geležinkelio stotį, kur kadaise fizine ir ideologine prasme nusišlapino pats Leninas. Sovietija ketino išoperuoti ne tik mūsų grožio pajautą, bet ir Dievo šventumo ilgesį – mūsų žmogiškojo orumo pamatą.
Tik ar Melo tėvas taip jau noriai įsikalino sovietmečio reliktų muziejuje Grūto parke ir patapo gausių lankytojų pramoga? O taip! Melo ir visų prigimtinį žmogaus grožį bei šventumą neigiančių Revoliucijų tėvas visada trokšta būti žmonių pramoga. Jis trokšta dėmėsio, nes jis trokšta žmogaus nuodėmės ir valdžios žmogaus sielai. Tik jis nėra kalinys erdvėje ir laike. Jis yra viso šio žemiškojo pasaulio kunigaikštis, kuris visais įmanomais revoliucingais ir nuodėmingais būdais klaidina žmoniją. „ Kas buvo šventa ankstesnėms kartoms, tas lieka šventa bei didinga ir mums ir negali būti staiga visiškai uždrausta ar net stačiai laikoma žalinga” (Benedikto XVI laiškas vyskupams apaštališkojo laiško „Summorum Pontificum“ proga).Šie Romos popiežiaus žodžiai buvo išsakyti 2007 metais ginant ir gaivinant senąjį Romos liturgijos paveldą.
Tai, kas žydėjo gausiais šventumo vaisiais šimtmečių bėgyje „negali būti staiga visiškai uždrausta ar net stačiai laikoma žalinga“. Dar kartą šiuos Benedikto XVI žodžius autoritetingai išgirdome vakar, gegužės 13 dieną - Mergelės Marijos apsireiškimo Fatimoje šventėje, kai buvo oficialiai paskelbtas Instrukcijos dėl Benedikto XVI apaštalinio laiško „Summorum Pontificum“ įgyvendinimo tekstas. Primename, kad „Summorum Pontificum“ įgalino kiekvieną tikintį džiaugtis Kristaus išganymu tradicinėje (arba ekstraordinarinėje) Romos liturgijos formoje.
Ir visgi paklauskime iš esmės? Kodėl Šventasis tėvas turi ginti Dievo dovanotą šventumo siekimo įrankį pačioje Bažnyčioje? Kodėl dalis vyskupų, akivaizdžiai nepaklusdami Benediktui XVI ir, matyt, slapčia linkėdami jam kuo staigesnės mirties, neigia galimybę kad ir mažai daliai tikinčiųjų patenkinti savo širdies lūkestį?
Mane nepaliauja stebinti neapykantos ir tai, kas šventa ir (visiškai nepavojinga!) neigimo mastai. Aš pats ir mano bičiuliai, tradicinės liturgijos mylėtojai, tą neapykantą nuolat patiriame čia Lietuvoje. Kokias tik vardais mes, tiesiog ramybės maldoje trokštantys katalikai, nebuvo vadinami: „maištininkai“, „lefebristai“, „nepaklusnieji“, „vienybės skaldytojais“ ... O ir aš pats, jūsų nuolankus tarnas, pasirodo, tiesiog esu „šėtono atstovas“, mat esu suvienytos „Lietuvos bažnyčios“ tamsusis skaldytojų vadovas.
Taip ir nesupratau, kokiu pagrindu suvienytos ir ... kokios bažnyčios? Aš priklausau Romos katalikų bažnyčiai, kuri yra sub Petro et cum Petro (paklūstant apaštalui Petrui ir kartu su apaštalu Petru), ir paklūstu vietos vyskupui ordinarui, kuris privalo būti vienybėje su Apaštalų Sostu tikėjimo ir moralės dalykuose. Ir tikrai nesieju savęs su kelių moraliai korumpuotų klanelių diktato ir baimės saistoma vienybe. Tai – Revoliucijos pagimdyta „vienybė“, ne iš tikėjimo klusnumo kylantis vienis mistiniame Kristaus kūne.
Aišku, „šėtonas“ iš Lietuvos bažnyčios turi būti išvytas ir jo „abejotina“ veikla turi būti „užlenkta“. Girdime apie tai jau ne vienerius metus. Deja, melo kojos susipina ir šmeižtų pirštukai būna ir nukapojami. Ir štai, akibrokštas! Kelias į Romą, pasirodo, gali būti daug trumpesnis negu kelias į kokią nors vietinę kuriją. Pats Apaštalas Petras tau tiesia mylinčią širdį ir gelbstinčią ranką. Juk, žmogus, pavargsti nuo šmeižtų lavinos ir neapykantos pliūpsnių, pasiilgsti Kristaus Bažnyčiai savos mylinčio Tėvo širdies šilumos.
Sakykite, kodėl neapykanta klęsti? Kodėl tai, kas Dievui sava, net pačioje Jo Bažnyčioje yra taip žmonių neapkenčiama? Nerandu kito atsakymo nei amžių patirties ir išminties išbylotą – galios troškimas yra visavaldis. Šis baisus troškimas ir yra visų bedieviškų revoliucijų ir visos neapykantos tam, kas kyla iš Dievo, priežastis.
Dėkui Dievui, kad ant Petro Uolos pastatyta Viešpaties Bažnyčia yra ramybės, ne žmogiškai paikių revoliucijų vieta, ir kad ji tvirtai žengia kilnaus sanbūvio su Viešpačiu keliu – į mylinčios Tėvo širdies gelmę.
Dėkui Benediktui XVI už jo ištikimybę apaštaliniam tikėjimui ir tvirtumą šiame galią ir malonumus pamėgusiame pasaulyje. Dėkui ir tau, Fatimoje apsireiškusioji Mergele Marija, kurios Nekaltoji Širdis vėl įsiviešpatauja Bažnyčioje ir pasaulyje.
Maloniai kviečiame dalyvauti dešimtoje ir jubiliejinėje Bažnyčios tradicijos ir grigališkojo choralo studijų savaitėje „Ad Fontes“ Kražiuose liepos 31d. – rugpjūčio 7 dienomis. Daugiau informacijos: www.arche.lt, arba www.ad-fontes.lt .