T.Burneikai teko surašinėti vilniečius Naujininkuose - toli gražu ne prestižiniame sostinės rajone.
Vyras nesiskundė sužinojęs, kad teks lankyti Naujininkų gyventojus. Čia T.Burneika pats gyvena. Tačiau kai kurie dalykai nustebino ir jį.
„Tiksliai net neskaičiavau, kelių namų gyventojus man teko aplankyti. Tų namų buvo apie dvi dešimtis. Keturi ar penki daugiabučiai, o kiti - nuosavi. Tų nuosavų namų gyventojai neturi jokių patogumų. Tualetai lauke, nėra vandentiekio. Vandenį vilniečiai semiasi iš kolonėlių, įrengtų gatvėse. Vienas taip gyvenantis vilnietis karčiai pajuokavo: „Žmonės netrukus kosmose pradės vaikus gimdyti, o mes vis dar į lauko tualetą vaikštome.“
Beje, nebuvo nė vieno nuosavo namo, kuriame būtų vienas butas. Prilipdyta kamarų, įvairiausių patalpų, kambarių, kuriuose yra gyventojų. Nemažai tų namų priklauso savivaldybės socialinio būsto fondui, tad gyventojams mažai rūpi tvarka“, - „Sostinei“ pasakojo T.Burneika.
- Tad turbūt labiausiai akis badė skurdas?
- Kas kaip susikūrė savo gyvenimą, taip ir gyvena. Buvo tokių, kurie skundėsi, kad degė elektros laidai, kad niekas jų nesuremontuoja, kad viskas išdraskyta. Bet pasižvalgius matyti, kad ne vien laidai kalti, visas butas apleistas.
Labiausiai buvo gaila senyvų, vienišų žmonių. Sukrėtė vienos senutės istorija. Atvažiavo iš Moldovos į Vilnių jau būdama pensininkė. Kol buvo gyva jos sesuo, viskas buvo gerai. Jai mirus, moteris liko visiškai viena.
Išsilavinusi, ne vieną kalbą mokanti aštuoniasdešimtmetė pensininkė visiškai nemoka lietuviškai. Kad suprastų, apie ką kalbama, žiūrėdama televizorių ji varto žodyną. Man jos taip pagailo, kad daviau savo telefono numerį. Esame kaimynai, tad pažadėjau moteriai išversti, jei ji ko nesuprastų.
- Nemažai vilniečių susirašė elektroniniu būdu. Ar galima sakyti, kad jums teko aplankyti tuos žmones, kurie neturi galimybės naudotis kompiuteriu?
- Tie žmonės, kuriuos surašiau, yra vyresnio amžiaus. Gyvenimas jų taip ir neprivertė išmokti naudotis kompiuteriu.
Kompiuterio neturi tie, kuriems jo nereikia. Vieni jauni žmonės, pas kuriuos buvau užsukęs, pajuokavo: „Štai atėjo mūsų, pensininkų, surašyti. Bet mes elektroniniu būdu jau susirašėme.“
- Sunku buvo įtikinti žmones, kad esate surašinėtojas?
- Ne. Net stebėjausi, kad mane įsileisdavo į namus. Tiesa, buvo vienišių, kurie ir šiaip nelabai ką įsileidžia. Prieini prie durų, girdi, kad viduje kažkas yra, bet pabeldus ar paskambinus niekas net neklausia, kas ten. Tada tekdavo kreiptis pagalbos į kaimynus. Juk ir tie vienišiai su kuo nors bendrauja. Taip bendromis pastangomis pavykdavo patekti į vidų.
Pajutau, kad žmonės labai prigąsdinti dėl baudų, jeigu atsisakytų susirašyti. Pasitaikė, kad klausinėjo: „Mano giminaitis išvykęs. Jeigu dabar jis nedalyvaus surašant, kas bus?“
- Ar dažnai vilniečiai pasiūlydavo kavos, arbatos, neišleisdavo neprisėdus prie vaišių stalo?
- Keli atvejai pasitaikė. Bet dažniau vyresni žmonės, išsiilgę bendravimo, mėgindavo įkišti šokolado, saldainių. Stengdavausi „pamiršti“, palikti ant stalo, bet prisiviję vis tiek įbrukdavo.
Į vieną butą mėginau patekti kelis kartus. Durys be spynos, atrodė kaip landynė. Girdėjau, kad viduje įjungtas televizorius, bet niekas su manimi net šnekėti nenorėjo.
Po kelių dienų paskambino žmogus, paprašė ateiti. Žiūriu - tas pats adresas. Paaiškėjo, kad ten gyvena pensininkas. Jis mane puolė sveikinti švenčių proga. Net nelabai supratau, kokių.
Po to vyriškis ištraukė iš maišelio porą supakuotų saldainių dėžučių. Mėginau atsisakyti. O pradėjus šnekėtis supratau, kad bus sunku. Problemos pradėjo kilti, kai paklausiau, ar žmogus buvo vedęs. Jis šoko į akis: „Tau popierius surasti?“
Pyktį sukėlė ir klausimas apie tikėjimą. Pensininkas rėžė: „Man dabar kunigą atvesti?“ Vėliau paskambino senuko sūnus ir mes su juo baigėme apklausą.
- Į kuriuos klausimus sunkiausia buvo gauti atsakymus?
- Vienoje šeimoje vyras su žmona vos nesusimušė. Moteris pradėjo aiškinti, kad ją žemina klausimai, vyras rėkė, kad surašinėtojas jos juk neskriaudžia.
Jei matydavau, kad atsakymų gauti nepavyks, sakydavau, kad perbraukiu anketą, ir tuo viskas baigsis. Bet tada žmonės atkalbinėdavo: „Ne, ne, juk pradėjote darbą.“
Labiausiai užkliūdavo klausimai apie finansus, pragyvenimo šaltinį, pajamas. Juos uždavus žmonės iškart suklusdavo. Apklausiami vilniečiai dievagojosi negyvenantys iš pašalpų, nors vaizdas liudijo ką kita.
Stebino, kad paklausus, kiek metų trunka santuoka, vyrai susimąstydavo. Šalia stovinčių žmonų veido išraiška bylodavo: „Na, pasakyk, kada tai buvo.“ Pajusdavau, kaip tarp sutuoktinių auga įtampa.
Pasitaikė, kai vyras nežinojo žmonos gimimo datos. Paskambino jai, bet pokalbis greitai baigėsi. Vyras atsiduso: „O, kvaila boba, ragelį padėjo.“
- Kokį įspūdį susidarėte - ar daug vilniečių išvykę į užsienį?
- Nedaug tokių atvejų pasitaikė. Matyt, lėmė rajonas. Ten, kur gyvena jaunesni žmonės, manau, tokių buvo daugiau.
- Ar buvo taip, kad pasakojamos gyvenimo istorijos taip sudomindavo, jog nebenorėdavote išeiti?
- Vienas žmogus papasakojo gimęs Prancūzijoje. Ten jo tėvas dirbo druskos kasykloje. Kai tėvas žuvo, kiti druskos kasėjai juos išvarė iš buto. Prasidėjo klajonės po pasaulį. Šio žmogaus gyvenimo istorija buvo labai įdomi.
Kiti žmonės pasakojo, kaip gimines išskyrė Lietuvos ir Baltarusijos siena. Tarkim, šalia stovėjo du namai - tėvo ir senelio. Tarp jų tekėjo upelis. Kai juo buvo nužymėta siena, artimiausi giminės neteko galimybės pasiekti vieni kitų.
Kita moteris dūsavo dėl nesupratingos motinos. Pastaroji - pensininkė, gyvena prie Minsko. Senutė niekaip nesupranta, kad vykstant į Vilnių reikia tvarkytis dokumentus. Ant vilnietės dukters ji širsta ir sako, kad ši nenori vežtis pas save, prisimena sovietinius laikus, kai laisvai buvo galima keliauti.
- Ar buvo akimirkų, kai gailėdavotės tapęs surašinėtoju?
- Taip, buvo tokių valandų. Ypač kai aplankydavau girtaujančius asmenis. Išėjęs iš tokio buto, eidavau namo. Daugiau nebenorėdavau nieko.
Pasitaikė jaunesnių arogantiškų žmonių. Jiems būtinai reikėdavo parodyti pažymėjimą, norėdavo perskaityti anketą, ką joje parašiau.
Lankydavau gyventojus vakarais. Bet būdavo, kad ateini šeštą valandą, o žmogus pareiškia, kad yra ką tik grįžęs iš darbo, nespėjo pavalgyti.
Sakau, gerai, ateisiu po valandos. O man toks pilietis pareiškia, kad tada jis pavalgęs jau ilsėsis. Paskui reikės eiti miegoti.
Kartą vieno tokio vilniečio žmonai neišlaikė nervai. Išėjusi iš virtuvės ji vyrui pradėjo priekaištauti: „Ką tu žmogų varinėji? Sėsk, atsakyk į klausimus, kol aš pašildysiu vakarienę.“
Kai kurie Naujininkų gyventojai man pasakojo, kad jų kaimynus aplankė jaunos surašinėtojos, nemokančios rusų kalbos. Tikrai neprotinga buvo į tokį rajoną siųsti darbuotojas, nemokančias rusų kalbos. Juk Naujininkuose, galima sakyti, yra trys valstybinės kalbos - rusų, lenkų ir baltarusių.