Leidyklos „Baltos lankos“ vyriausiasis redaktorius S.Repečka: „Grafomanija manęs negąsdina“

Tai – aisbergo viršūnė, kuriai, sėkmingai praėjus leidyklų filtrus, pavyko išsikišti virš vandens. O kokie klodai lieka po vandeniu?

Leidyklos „Baltos lankos“ vyr. redaktorius Saulius Repečka neslepia – tik 10-20 proc. visų leidykloms pačių autorių pateiktų grožinės literatūros kūrinių išvysta dienos šviesą. lrytas.lt domėjosi, kokiu principu vyksta atranka, kokie kūriniai atmetami, kaip dirbama su tais, kuriuos nusprendžiama išleisti, ant kokių klaidų dažniausiai suklumpa lietuviai rašytojai, kodėl lietuviai vis dar neparašo pasaulinio masto bestselerio?

- Nežinau, kaip tą raštingumą apibrėžti. Rašyti moka ko gero visi, o ar sugeba parašyti ką nors, kas būtų kitam įdomu skaityti, kitas klausimas. Mes nuo senų laikų garsėjame trumpaisiais žanrais – poezija, apsakymais. Pradedantieji paprastai tokius kūrinius ir pateikia. Sudėtingiau kalbėti apie didesnius prozos kūrinius – romanus. Bet dėl to, ką matau pastaruoju metu, man džiugu. Atsiranda vis daugiau jaunų žmonių, kurie nebijo rašyti kitaip. Anksčiau buvo uždėtas lyg tam tikras antspaudas – jausdavosi prozos lietuviškumas, stipriai prasikišdavo tam tikras mentalitetas. Ilgesio motyvai, sentimentalumas, savigaila – iš to galėdavai atskirti lietuvio rašymą. Vaizduojant situacijas, dažniausiai būdavo vartojamos klišės. Jeigu rašai apie rudenį, tai būtinai reikia rašyti apie lapus.

Pastaruoju metu keičiasi kartos, labai pasikeitęs ir pats rašymas. Aišku, aš nesakau, kad viskas, kas dabar rašoma, yra kokybiška – anaiptol. Gauname nemažai įvairaus lygio rankraščių. Bet aš jau turbūt penkiolikti metai dirbu leidyboje ir pastebėjau, kad anksčiau dažniau kūrinius norėdavosi atmesti, o dabar dažniau – išleisti.

- Šito nežinau, tai galbūt Statistikos departamento reikalas. Kita vertus – kas tie rašytojai? Ar rašytojas yra tas, kuris pats save tokiu laiko, ar tas, kuris yra kokiu nors būdu pripažintas, sakykime, išleidęs knygelę? Ar rašytojais reikia vadinti tik megažvaigždes, televizijos terminais kalbant, tokias, kaip Kristina Sabaliauskaitė, kurios tiražas po tiražo eina? Nors tikrai atsirastų, kas net ir jos rašytoja nevadintų, pavyzdžiui, kurie nors literatūros tyrinėtojai. Ir kaimo moterėlė, išleidusi savo knygą - žiūrėk, ką nors ten ir rasi. Ji rašytoja ar ne rašytoja? Tokių rašytojų, kurie rašo, leidžiasi nedideliais tiražais savo ratui, yra daug.

Ir Lietuvoje, ir svetur egzistuoja įvairių rašytojų klubų, kaimo rašytojų sekcijos ar dar kitais pagrindais susibūrę rašantys žmonės. Užsienyje paplitę vadinamosios kūrybinio rašymo dirbtuvės. Lietuvoje yra universitete mūsų autorės Laimos Vincės vedami kursai. Užsienyje tokie kursai įgavę netgi terapijos pobūdį. Žmonės rašo tam, kad išsakytų savo problemas, mintis. Tai su literatūra turi gal nedaug bendro, bet tie žmonės vis tiek stengiasi išsileisti knygeles.

Uždrausti to daryti negali nei vienas iš mūsų, o laikyti juos rašytojais ar nelaikyti – atviras klausimas. Aš tikrai jų nenuvertinčiau, nesakyčiau, kad tie žmonės yra kažkokie grafomanai. Yra ir ten gerų dalykų. Jeigu patinka nors penkiems jų rato žmonėms, tai tegul rašo.

Pas mus rašančių ko gero mažiau, negu Amerikoje, kur yra kūrybinio rašymo tradicijos, ar Prancūzijoje.

Prancūzija apskritai turi literatūros perprodukcijos problemą. Vokiečiai, austrai, prisiminus Frankfurto knygų mugę ir kitas – visi jie leidžia daug. Gal tas rašytojų kiekis su gyvenimo kokybe pradeda rastis.

Kai skandinavai pasiekė aukštą pragyvenimo lygį, pas juos labai išpopuliarėjo detektyvų rašymas. Tai nereikalauja didelio literatūrinio talento. Aišku, gerą detektyvą parašyti yra sunku, bet vidutinių detektyvų jie kepa siaubingai daug. Žmonės kartais prasimuša ir į žvaigždes, ir jų daugėja geometrine progresija. Lietuvoje rašytojų nėra tiek daug, kiek užsienyje, bet gerėjant gyvenimo kokybei, aš manau, jų rasis daugiau. Nereikia to bijoti. Kuo kuo didesnė konkurencija, tuo geriau norisi rašyti. Gal net tarptautinio lygio rašytojų surasime, kaip skandinavai.

- Nėra taip, kad kiekvieną mėnesį gautume vienodą skaičių. Vasarą sulaukiame mažiau, o rudenį, žiemą – daugiau. Jeigu išdalintume metų vidurkį, bendrai skaičiuojant – ne tik grožinius kūrinius, bet ir memuarus, studijas, monografijas – mūsų leidykla gauna 5-6 rankraščius per mėnesį.

- Nedaug. Iš tų, kur pateikia patys autoriai, įskaitant ir negrožinius tekstus, gal 20 proc. - maždaug vienas iš penkių. Aišku, mūsų leidykla specifinė. Grožinės literatūros atnešama 3-5 tekstai per mėnesį. Iš grožinės išleidžiame mažiau – gal 10 procentų.

- Yra kelios rankraščių kategorijos. Yra tokia kategorija, kai, turint tam tikrą patirtį, užtenka užmesti akį, paskaityti puslapį – du, ir tampa aišku, kad neverta gaišti laiko. Būna, kai sudomina, ir skaitydamas supranti, kad iš to gali būti kūrinys, autorius turi potencialą, bet prie jo dar reikia dirbti, gal net iš esmės pertvarkyti kūrinį. Ne visada tas pavyksta, nes ne visada užtenka laiko ir žmogiškųjų resursų. Bet būna, kad pasidaro gaila, kai supranti, kad jeigu tu nepatempsi, tai tas autorius gal ir neberašys. O yra tokių autorių, kuriuos pradėjęs skaityti supranti, kad kūrinys jau yra. Kad gal kažkokių pataisymų ir reikia, bet jau turime dar vieną kūrinį.

- Paprastai tokiu atveju matai, kad autorius įdomiai mato pasaulį. Galbūt kalbos dar nevaldo pakankamai gerai. Matosi, kad kartais rašo pernelyg įsijautęs, pamiršta, kad vis dėlto skaitytojas turi iškoduoti jo minties viražus. Jis tiesiog įjunksta į savo kūrinį ir užsidaro jame, ir tada atsitinka tokie dalykai, kai nebesupranti, kaip viena situacija susijusi su kita. Bet tokius dalykus galima ištaisyti.

Pasitaiko, kad autorius būna įterpęs banalybių, kurias išvalius, kūrinys pagerėtų. Kartais tekstas būna siužetiškai suveltas, ir reikia perdaryti kūrinio struktūrą, kad jis skaitytojui būtų labiau suvokiamas, priimtinesnis.

Kartais matai, kad kūrinį reikėtų dar pabrandinti. Jauti, kad lyg ir neprastai parašyta, bet jis dar „netraukia“ iki išleidimo. Tada siūlai autoriui, kad tegul tas kūrinys pusę metų tiesiog paguli stalčiuje, ir kad po pusės metų jį išsitraukęs, iš naujo paskaitytų pats. Tai ypač padeda jauniems autoriams. Aišku, jaunam norisi kuo greičiau išleisti, bet dažnai, jeigu palaiko dar pusmetį ar metus, ir visą tą laiką į jį nežiūri, nesikankina, nekrapštinėja, tas kūrinys tikrai pagerėja. Net ir patyrę rašytojai kartais jaučia, kad dar reikia pabrandinti kūrinį.

Nors kartais, kai matai, kad to brandinimo nelabai reikia, o užtenka kažkokių patarimų, galima dirbti ir taip. Idealiu atveju redaktorius susėda ir kalbasi su autoriumi, ką pakeisti, koks dalykas neįtikina, koks įtikina, kuris silpnas, reikia išmesti, o kuris stiprus, ir tokių reikėtų daugiau ar labiau akcentuoti. Kalbos apie genijus, įkvėpimą, kai iš karto šedevras gimsta - romantizmo laikų liekanos. Vis dėlto kūrinį padaryti yra darbas. Aišku, pasitaiko, kad autorius iš karto parašo puikų kūrinį.

- Ne, tai išimtis. Bet jeigu kiltų skaitymo kultūra, aš manau, kad kiltų ir rašymo kultūra. Tada tokių kūrinių atsirastų daugiau. Dabar knygynuose reikia labai mokėti atsirinkti, ką pirkti, nes juose labai daug menkavertės komercinės literatūros. Jauni žmonės mato, kas perkama labiausiai, ir taip pat nori tai skaityti, nors ta literatūra anaiptol nėra aukšto lygio ir iš jos nereikėtų mokytis. Tai formuoja prastą skonį, dėl to atsiranda klišės, dėl to atsiranda blogas rašymas.

Kažkada į Lietuvą buvo atvažiavęs mano mėgstamas švedų rašytojas Peras Olovas Enquistas. Aš labai žaviuosi jo mini romanais „Išguitas angelas“ ir „Kapitono Nemo biblioteka“. Ten, atrodo, nėra nei vieno nereikalingo žodžio ar sakinio. Tai ploni kūrinėliai, vienas – 90 puslapių, kitas gal 120.

Paklausiau jo, kaip pavyko taip švariai parašyti. Jis sako: „Būtum tu matęs, kaip jie atrodė prieš tai, kai buvo po 400 puslapių kiekvienas. Aš braukiau, braukiau, braukiau, kol liko tas grynuolis“. Tai brandaus rašytojo požiūris, bet tokio norėtųsi palinkėti ir lietuvių autoriams. Pats autorius pirmiausiai turi dirbti su savimi. Redaktorius ar leidykla gali tik padėti eiti toliau. Pats autorius turi dirbti ir nebijoti, kad jį išgirs ne dabar, ne šią akimirką, o po metų ar dvejų, ir tai bus tik į naudą.

- Būna sunku. Bet jeigu matosi, kad žmogus parašė atsainiai, „bet kaip“, kad kartais net juokinga skaityti, tokiam autoriui pasakyti „ne“ nesunku. Jeigu atnešė iš tikrųjų nei šiokį, nei tokį dalyką, ką ten meluosi ir išsisukinėsi. Tiesiai gal ir nesakai, kad geriau jau jis iš viso nerašytų, bet pasakai, kad gal tik dabar nepavyko, o ateityje pavyks, palinki sėkmės. O kartais – ir dabar aš turiu kelis tokius autorius – negali pasakyti nei taip, nei ne. Todėl bent jau kol kas sakai „ne“, bet sakai, jog norėtume, kad dar būtų padirbėta. Žmogų nuliūdinti nebūna lengva, bet jaunimui dar viskas prieš akis.

- Būna, netgi dažnai. Kartais reikia pasakyti „ne“ ir vyresniems, jau knygas išsileidusiems ir patirtį turintiems žmonėms. Bet čia gal ne tiek jų kūrinio kokybės klausimas, kiek leidyklos linijos, nes mūsų programai tiesiog netinka tie kūriniai. Kūrinio atmetimas nebūtinai reiškia, kad jis yra prastas. Mums pasiūloma tikrai neblogų kūrinių, bet mes arba nematome galimybės juos parduoti savo kontekste, arba jie netinka mūsų kontekstui. Nes vis tiek knyga prie knygos turi „lipti“. Jeigu tai bus visiškai atskiras, iš leidyklos konteksto iškrentantis dalykas, tada nebežinosi, kaip su juo elgtis, kaip jį pozicionuoti, kaip reklamuoti, parduoti. Tai tiesiog atsisakai tokio projekto.

- Poezijos dabar po truputėlį mažėja. Anksčiau buvo labai daug užplūdę. O kažkokios bendros temos kaip ir nėra. Dabar labai populiarėja emigrantų, išvažiavusių žmonių rašymai. Ir tai džiugu, nes jie praplečia savo akiratį, rašo apie savo keliones, patirtį plačiajame pasaulyje, atsiranda naujos temos. Manau, kad iš to gali išaugti pakankamai rimta literatūros kryptis. Išvažiavimas, pabuvimas užsienyje turi ir teigiamą pusę.

Gal silpniausi, kaip ir visą laiką būdavo, vadinamieji „savianalizės“ kūriniai, kai žmogus bando spręsti savo vidines problemas, kur pasakojimo lyg ir nėra, bet jis vis vien nori kažką apie save papasakoti. Tokių kūrinių yra ir visą laiką buvo.

Žmonės bando rašyti ir detektyvus, bet čia gal televizijos įtaka. Pasitaiko erotinių kūrinių, kur matosi, kad ne iš patirties rašyta, o kažkur matyta, kažkas perpasakota. Jaunimas rašo apie savo kitokią patirtį - tai įdomiausi jų kūriniai. Dabar atsiranda vis įdomesnių.

- Gal turime. Gal tiesiog jau pamiršome. Prie pasaulinio lygio rašytojų priskirčiau Bronių Radzevičių, Antaną Škėmą, taip pat Saulių Tomą Kondrotą, kuris yra gyvas, tik neberašo.

Mažoje tautoje, aišku, sudėtingiau tokiems rastis. Galbūt mums jie yra pakankamai aukšto lygio rašytojai, mums patiems jie įdomūs, bet neįdomūs platesniame kontekste. Didesnėse tautose akiratis yra platesnis. Milanas Kundera neišvengiamai mato daug didesnį kontekstą, negu matytų toks pats autorius, jeigu jis gyventų Lietuvoje. Natūralu, kad jis kalbėtų apie tai, kas aktualu Lietuvoje, ir automatiškai nebebūtų įdomus.

Vis dėlto lietuvių išvažiavimas teikia šiokių tokių vilčių. Manau, kad gal iš emigrantų išaugs ir koks nors tarptautinio lygio rašytojas - tai būtų viena iš teigiamų emigracijos pusių. Bet apskritai mažos tautos sunkokai prasimuša. Kaltas ne mūsų nemokėjimas rašyti, bet platesnės refleksijos nebuvimas.

- Nemanau. Vis dėlto pasaulinio lygio rašytojas buvo Ričardas Gavelis. Tai vienas iš nedaugelio autorių, kurio kūryba išversta į anglų kalbą. Į anglų kalbą, kitaip nei vokiečių, prancūzų ar skandinavų kalbas, vertimai labai reti, sunku prasimušti į tą rinką. R.Gavelis buvo išleistas Amerikoje poros tūkstančių egzempliorių tiražu ir gerai įvertintas, bet toliau leidžiamas nebebuvo.

Mūsų akiratis, tai, kas pavaizduota, jiems yra nesuprantama, nes tai kyla iš mažos tautos. Juk R.Gavelis rašė apie Vilnių. Aš suprantu, kad dauguma pasaulinio lygio rašytojų pirmiausia remiasi savo aplinka, kurioje jie išaugo ir kurią jie geriausiai pažįsta. Juk čia nenukopijuosi nieko, turi rašyti tai, iš ko tu kilai, iš ko tu atėjai. Didesnė tauta, platesnė aplinka leidžia labiau išsikeroti talentui. R.Gavelis buvo tikrai pakankamai profesionalus, aukšto lygio rašytojas, ir nežinau, ar kas nors iš šiuolaikinių autorių galėtų jam prilygti, bet jo pavyzdys rodo, kad ir išverstas į anglų kalbą jis netapo pasauline žvaigžde.

- Mūsų fantastai – iš tikrųjų geras pavyzdys. Didžiausia problema - dideli vertimo kaštai, be to, užsienio rinkos yra užpildytos tokios literatūros. Naivu tikėtis, kad mūsų fantastai galėtų konkuruoti su vietiniais rašytojais. Net jeigu ir būtų Lietuvoje atsiradusi tokia rašytoja kaip Rowling, ir tuo pat metu Didžiojoje Britanijoje ar dar kur nors kita Rowling, tai aišku, kad nukonkuruotų ta kita. Mūsiškė Rowling liktų nežinia kurioje vietoje. Ten leidyklos išsuka didžiules reklamines kampanijas. Vargu, ar kas nors lietuvių autoriaus vertimu susidomėtų - galvotų, ai, kažkas iš Rytų Europos, neįdomu.

Kita vertus, kad atsirastų tokių rašytojų, reikia skatinti skaitymo kultūrą. Pastaraisiais metais biblioteka iš viso nebeteko savo funkcijos - bibliotekos negauna knygų, jose tik Bratkos kalbasi, ten yra internetas, ten žmonės ieško darbo. Jau nebe knygos bibliotekose svarbiausia. Ir pats valstybės požiūris į kultūrą yra gana atmestinis. Ne veltui buvo kalbama apie kultūros naikinimą. Jau nebeskaito ir vaikai, bet ko norėti, kai suaugusieji rodo tokį pavyzdį?

- Taip. Šitas dalykas gal daugiau Amerikos rinkoje paplitęs. Rašytojas susiranda agentą ir dirba su juo. Pavyzdžiui, turiu gerą istoriją - kaip man iš to padaryti bestselerį? Kokių ingredientų reikia, kaip sukti tą istoriją, kad ji taptų priimtina masiniam skoniui? Lietuvoje bestselerių receptus taip pat galima sėkmingai taikyti, ir manau, kad jie yra taikomi, nors konkrečių pavyzdžių nepasakysiu. Jeigu nori parašyti knygą, kuri papultų į dešimtukus, turi turėti gerą istoriją ir įvilkti ją į tam tikrą rūbą pagal tam tikrus reikalavimus. Receptų arba bent jau patarimų, ko trūksta, kad ta knyga būtų geriau perkama, manau, bet kuris profesionalus leidėjas autoriui gali duoti. Net ir ta kitos kategorijos literatūra, kuri būtų lyg ir labiau „nuo Dievo“, kylanti iš žmogaus talento, būna pakreipiama tam tikru kampu, kad būtų labiau perkama.

- Meniškumo – gal ne. Jeigu jau yra meniškumo, bent jau mūsų leidykla tikrai jo neatsisakys. Bet leidykla gali pageidauti, kad būtų atsisakyta kai kurių detalių, ar kad būtų daugiau kokių nors scenų.

- Aš nežinau, ar erotikos, ar kokią nors pikantišką detalę – gali būti tokių pageidavimų, jeigu matai, kad kūriniui dar trūksta kažkokios dvasios. Bet šiaip, jeigu kūrinys pakankamai meniškas, leidykla nenorėtų to naikinti.

- Jeigu profesionalą apsibrėšime ne kaip kažkokį žinovą, o kaip tą, kuris pragyvena iš savo kūrybos, daugiau nieko nedirba - taip, tokia egzistuoja. Pavardžių nenoriu minėti, bet tarp jų yra ir garsių rašytojų.

- Kartais būna netgi atvirkščiai – filologijos studijos pagadina žmogų. Kaip rodo praktika, kartais kaip rašytojui tai būna ne tiek pliusas, kiek trukdis.

- Honorarai nėra dideli, ir paprastai pragyventi profesionaliam rašytojui labai sunku. Tada reikia kažką aukoti. Sakydamas, kad kažkas pragyvena vien iš kūrybos, turiu omenyje, kad jie rašo ir straipsnius į žiniasklaidą, daro apžvalgas, dalyvauja komisijose, ir tokiu būdu prisiduria. Vien iš honoraro už knygas pragyventi, man atrodo, nelabai įmanoma. Trijų tūkstančių egzempliorių tiražas laikomas didelis. Jeigu lietuvių rašytojas pardavė 2 tūkst., tai jau laikoma sėkme, o 3 tūkst. - iš viso gerai. Ką ten kas gali sumokėti tam rašytojui?

- Čia susitarimo reikalas. Pagal tarptautinę praktiką, tai svyruoja nuo 10 iki 30 procentų. Užsienyje tariamasi dėl 8-12 proc. nuo pardavimo, bet ten tiražai daug didesni. Jeigu parduotume 10 tūkst. egzempliorių, tai ir pas mus būtų labai neblogi honorarai. Bet jeigu parduodi 2 tūkst., tai kas gali iš to pragyventi? Jeigu gaunama parama iš Kultūros ministerijos, ją galima skirti honorarui. Bet kiek rašytojas gali tų knygų parašyti gerų, kad taptų bestseleriais? Per metus vieną geriausiu atveju. Dvi – nelabai įsivaizduoju, kaip galima parašyti. Labai sudėtinga išgyventi, praktiškai neįmanoma.

- Nesakyčiau, kad dėl honorarų rašytų, bet natūralu - jeigu žmogus jaučia, kad nori ir sugeba rašyti, jis nori iš to ir pragyventi. Nes jeigu dirbi, pavyzdžiui, troleibuso vairuotoju, kada tu rašysi? Rašymui juk reikia laiko. Čia susidaro užburtas ratas. Tikras rašytojas vis dėlto turi tik rašyti ir iš to pragyventi. Yra žmonių, kurie stengiasi taip ir gyventi. Pagarba jiems – jiems sunku.

- Grafomanija – noras rašyti daug ir noras nepelnytai laikyti save rašytoju. Grafomanijos reiškinys Lietuvoje egzistuoja, bet manęs jis, tiesą sakant, nelabai gąsdina. Tegul žmonės tik rašo. Aš sakau, kad skaitytojai moka skaityti ir atsirinks, juk turi akis. Grafomanų darbai paprastai lieka nuošalyje. O kad žmogus pasakė tai, ką norėjo pasakyti, yra gerai – juk neuždrausi. Nemanau, kad tai kenktų bendram literatūros lygiui ar dar kam nors. O iš to grafomano, žiūrėk, paskui ir rašytojas išaugs. Žmogus stengsis, matys, kad nepavyksta, bet vis vien norės rašyti - būna, kad taip pasidaro rašytojai.

- Internete, aišku, grafomanija ypač klesti, nes ten galima rašyti bet ką ir paprastai nereikia jokių investicijų. Autoriai sulaukia entuziastingo pritarimo iš draugų ir pažįstamų rato, kurie yra tokio pat lygio skaitytojai, kaip tas rašytojas. Tai žmonės džiaugiasi, kartais leidykloms savo kūrybą siūlo. O kiti grafomanai stengiasi išsileisti knygą už savo pinigus. Ar susiranda privačių rėmėjų – pavyzdžiui, brolis ar teta padeda.

- Pakliūva. Knygynai tokias knygas labai nenoriai ima, bet ten tikrai galima jų surasti. Knygynai jas palaiko mėnesį ar du, ir jeigu neperka – grąžina. Dažniausiai taip ir būna. Vyksta natūralus atrankos procesas.

- Jeigu leidžiasi 500 egzempliorių tiražu kokių 200 psl. romaną, tai jis su spaudos darbais gali kainuoti kokius 7-8 tūkst. litų, žiūrint, kiek susitariama už redagavimą ir maketavimą. Jeigu norima gražiau padaryti, profesionaliau parengti, tai gali kainuoti ir iki 10 tūkst. O jeigu paprastai, ant prastesnio popieriaus – knygą galima išleisti ir už 5-6 tūkst. Jeigu norima didesnio tiražo, būna mažesnė vienos knygos kaina, bet bendros investicijos didesnės.

- Yra tokių atvejų, ir jie ne tokia jau didelė retenybė. Žinau konkrečių pavyzdžių, kai leidyklos atmetė, bet žmogus už savo lėšas išsileido ir viską pardavė. Paskui leido toliau ir vėl pardavė.

- Gal ne į tas leidyklas jis kreipėsi, gal reikėjo kreiptis į kitas, kurioms svarbiau tik susirinkti pinigus. Kiekviena leidykla turi savo politiką. Pasiūlęs skaitytojui tai, kas pačiam atrodo skaitalas, menkavertė literatūra, prarasi skaitytojo pasitikėjimą. O jeigu autorius pats leidžia galvodamas, kad iš to užsidirbs - puiku, tegul jis taip daro. Visokių skaitytojų yra, kaip ir visokių rašytojų.

- Tai daugiausia romanai, nuotykinė, kriminalinė literatūra.

- Tai turbūt mentaliteto dalykas, bet dabar jis keičiasi į gerąją pusę. Kita vertus, mūsų literatūros tradicija yra lyg ir labiau agrarinė. Bet jeigu žmonės labiau domėtųsi lietuvių literatūra, atrastų ją visai kitokią – ir Jurgį Savickį, ir Petrą Tarulį. Paprastai tokie autoriai yra pamiršti, mokyklos programoje labiausiai akcentuojami agrarinės krypties rašytojai. Aš nematau mokyklose kūrybingumo skatinimo. Aš suprantu, kad jie turi įvykdyti programą ir išmokyti žmogų bent elementariai reikšti mintis, bet tas irgi uždeda tam tikrą antspaudą. Talentingi žmonės paprastai nepasiduoda, bet jeigu talento trūksta – tada jausis tam tikrų stereotipų, klišių poveikis.

- Man dažnai užkliūva pasakojimo būdas „ką matau, tą dainuoju“ - kai žmogus nelabai turi, ką pasakyti, ir bando rašyti, kažkaip apauginti savo istoriją. Žmonės rašo: „Aušo rytas. Jis gulėjo lovoje. Suskambo žadintuvas. Jis atsikėlė, nusiprausė, išėjo. Buvo ruduo.“ Ir taip toliau. Arba: „Sėdėjo jis prie stalo. Už lango krepštelėjo šaka. Kažkas kažkur sudejavo. Užkaukė vėjas.“ Ne taip reikia formuluoti, jeigu nori parašyti gerą kūrinį. Taip rašant, dažniausiai konstruojamas stereotipinis, klišinis pasakojimas. Verstinėje literatūroje paprastai tokių dalykų nėra. Tik kai labai būtina, aprašoma, pavyzdžiui, kad buvo apsilaupiusios namo sienos.

- Kartais ir visai neskaitęs autorius parašo gerą knygą. Nemanau, kad yra būtina skaityti. Aišku, jeigu domiesi pakankamai aukšto lygio literatūra, manau, kad tai padeda. Jeigu perskaitysi aukšto lygio rašytojus, tai bus tik į naudą.

- Jeigu pradėsi kopijuoti, tai tik į gerą. Pabandyk kopijuoti gerą rašytoją, ir visi pamatys, kad tai kopija, bet tu galų gale atrasi savo. Nemažai gerų rašytojų patys prisipažįsta, kad pradėjo kopijuodami aukštesnius, kaip jie įsivaizdavo, už save rašytojus. Žinoma, kopijuoti reikia ne kokį skaitalą, bet tikrai aukšto lygio literatūrą, ir ji tave išves. Kartais visai pravartu pamankštinti plunksną, stilių pajausti, o po to jau ir savo bandyti kurti.