Kone į vieną rikiuotę sustojo smulkūs aukštaitiško alaus gamintojai, vilioję medaus, dobilų, aviečių ir kitokių pavadinimų gyvuoju alumi. Kalbintas Panevėžio r. aludario Vidmanto Perevičiaus sūnus Andrius patikino, jog „Piniavos alučio“ darykloje gaminamo alaus receptams – per šimtą metų.
„Tai mūsų šeimyninė alaus daryklėlė, kurioje per dieną galima pagaminti iki trijų tonų alaus, o jo gamybos receptai atėjo iš tolimos praeities. Proseneliai, gamindami alų, į šiaudų filtrą dėdavo ir džiovintų raudonųjų dobilų, laukinių aviečių stiebų. Šie augalai kartu su salyklu būdavo užplikomi karštu vandeniu ir misai suteikdavo specifinį skonį bei aromatą. Žinoma, dabar tų medžiagų dedame tiesiog alui pagardinti.
Tamsusis alus gaminamas su raudonųjų dobilų žiedais, šviesusis – su laukinių aviečių stiebais. Svarbiausia, jog tai gyvasis alus, be jokių konservantų, nepasterizuotas. Žinoma, jo galiojimo laikas gerokai trumpesnis, tačiau tokio alaus privalumus jau įvertino Vilniaus, Kauno pirkėjai, parduodame jo ir Klaipėdoje. Deja, mažuose miesteliuose vis dar žavimasi garsiais prekybos ženklais, o ne natūraliu produktu“, – pasakojo A.Perevičius.
Aludarių į Palangą susirinko ir iš kitų Aukštaitijos rajonų. Štai pakruojiškė individualios įmonės savininkė Aldona Udrienė prekiavo gyvuoju medaus alumi. Jis labiau esąs skirtas moterims bei inteligentams, mat saldokas ir vidutinio stiprumo.
Kita grupė – prekiautojai mėsos gaminiais. Ne vienas prekystalis buvo nukrautas gardžiais, malonius kvapus skleidžiančiais kumpiais, dešromis, skilandžiais, lašinių bryzais ir kitais skanėstais iš mėsos. Ūkininko Audriaus Banionio iš Kauno r. kaimiška produkcija prekiavusi Sandra Grybauskienė „Ūkininko patarėjui“ sakė, kad visi gaminiai – iš ūkininko užaugintų gyvulių.
„A.Banionis laiko kelis tūkstančius kiaulių, augina limuzinų veislės jaučius, visa tai panaudojama natūraliems mėsos produktams gaminti. Dešrų yra vytintų, šaltai rūkytų, sūdytų ir rūkytų lašinių, gausu kitokių mėsos gaminių. Tai gaminama natūraliomis sąlygomis, šiais produktais prekiaujama ir ūkininkų turgeliuose“, – pasakojo prekybininkė.
„Kanrugėlės“ bendrovės iš Pakruojo r. vadybininkė Danguolė Čybienė neslėpė, kad jų įmonės cechuose mėsos gaminiai gaminami ir rankomis, ir mašinomis.
„Kuo natūraliau pagamintas, tuo jis brangesnis, nes didesnės darbo sąnaudos, rankomis sunkiau padaryti. Tačiau mūsų mėsos gaminiai nėra labai brangūs. Vienas vertingiausių produktų yra skilandis, už jį esame pelnę sidabro medalį, jo kilogramo kaina – 30 Lt“, – teigė D.Čybienė.
Iš Joniškio rajono į Palangą atvyko ūkininkai bei sūrių gamintojai Stefa ir Gintautas Strakšai. Ant jų prekystalio – kone dešimties rūšių sūriai iš paprasto lietuviško pieno.
„Laikome dešimt karvių ir visą jų pieną sunaudojame vien tik sūriams gaminti. Mūsų sūriai įvairūs – yra saldžių, su įvairiausiais aštriais prieskoniais, žolelėmis, parūkytų. Neseniai savo gaminius sumanėme pagardinti Žagarės vyšniomis – tikrai labai skanūs. Tuo 20 metų ir verčiamės. Pelnas nedidelis, tačiau išgyvename ir rankų į įvairias institucijas tiesti nereikia“, – apie savo verslą pasakojo S.Strakšienė.
Galėjai kalbinti bet kurį mugės dalyvį – jis būtų turėjęs ką pasakyti apie savo prekę, ar tai būtų gaminiai iš veltinio, ar duonos produkcija, oda, metalas ar medis. Šventėje sutiktas Palangos miesto mero pavaduotojas Saulius Simė patikino, kad Palanga orientuojasi į Lietuvos gamintoją.
„Seniau į mūsų muges veždavo viską, vos ne kiniškas prekes. Stengėmės išgryninti renginį, kad jis įgytų nacionalinį charakterį. Šiandien matome natūralų alų, pačias tikriausias kaimiškas dešras, duoną, galų gale odos, vilnos gaminius... Tai, ką lietuviai savo rankomis gamina, galima nusipirkti „Palangos Juzės“ mugėje“, – sakė vicemeras S.Simė.
Nors sinoptikai pranašavo lietingą praėjusį savaitgalį, šeštadienis Palangoje vis dėlto buvo saulėtas, tiesa, nelabai šiltas. Tad galimybių realizuoti savo produkciją prekybininkams nestigo.