Bet kokiu atveju faktas lieka faktu – šalis nyksta ir byra pranokdama niūriausias prognozes. Tiesa, kai kurie demografijos ekspertai ramina, kad artimiausiu metu visuomenė trauktis ir senti turėtų lėčiau, tačiau tai – tik prognozės.
Bet svarbiausia: turime tvirtą ir bebaimę valdžią. Pati prezidentė griežtai paliepė baigti „gąsdinti vieniems kitus” ir įsakė, kad 3 milijonai „turi būti”.
Be to, D.Grybauskaitė su jai būdingu įžvalgumu ir nuoseklumu pareiškė, kad pagrindinė emigracijos priežastis – didžiulėmis kelių šimtų litų pašalpomis žmones „išlaikytiniais” verčianti ir jiems dirbti neleidžianti socialinės apsaugos sistema.
Tuo tarpu dauguma kitų valdančiųjų apsigaubė išdidžios tylos skraiste. Stebėtinas kuklumas! Juk Permainų koalicija gali girtis iš esmės susidorojusi su emigracija – kaip ir su daugeliu kitų didžiųjų valstybės problemų, kurių per dvidešimtmetį nepajėgė išspręsti nė viena jos pirmtakė.
Tai padaryta paprastai ir kartu genialiai. Kokį nors blogą reiškinį, procesą arba problemą tereikia pavadinti geru ir teigiamu dalyku, įvilkti į rožinį propagandinį rūbą, ir viskas.
Visos buvusios nevykėlių valdžios, žinoma, su emigracija taip pat kovojo tik žodžiais – kurdamos krūvas popierių. Jose emigracija buvo skelbiama pagrindine šalies bėda, su kuria reikia žūtbūtinai kovoti – visomis priemonėmis stabdyti bėglių srautus, o pabėgusiuosius stengtis susigrąžinti.
Tuo tarpu Permainų koalicijos galvos ėmė ir atliko paprastą propagandinį triuką, kurį atskleidžia tokie šios valdžios manifestai kaip „Globali Lietuva” ar strategija „Lietuva 2030”.
Kai kurios pagrindinės šių dokumentų nuostatos nurašytos nuo kelerių metų senumo popierių, bet juose yra ir naujovių. Pavyzdžiui, pirmiausia paskelbiama, kad emigraciją lemia toks natūralus ir viską apimantis procesas kaip globalizacija.
Po to šių dokumentų autoriai paskelbė, kad „globalizacijos amžiuje” visiškai nebesvarbu, kurioje „fizinėje erdvėje ar teritorijoje” vienos ar kitos tautos bei šalies žmonės dirba ir gyvena. Jie visi sudaro „globalią Lietuvą” – interneto, „skaipų”, „feisbukų”, kitų mūsų premjero mėgstamų žaisliukų vienijamą virtualų darinį su „milžinišku potencialu”.
Taigi, pasak dabartinės valdžios, nuo šiol svarbiausia – kaip nors panaudoti šį potencialą, o ne rypauti ir stabdyti traukinį. Ši pagrindinė idėja dar apipinama kitais lozungais ir burtažodžiais – ir darbas baigtas.
Pavyzdžiui, skelbiama, kad pagrindinė lietuvių yda, primenanti keistą maniją, – piktybiškas netikėjimas savimi ir kitais.
Valdžios šviesuoliai stebisi, kodėl lietuviai taip noriai serga šia liga, užuot vieną gražią dieną ėmę ir pasveikę.
Staiga pasveikti praėjusią savaitę daugeliui tautiečių greičiausiai šiek tiek sutrukdė net tokia smulkmena kaip Seimo sprendimas palikti teisinę neliečiamybę dėl kyšininkavimo teisiamam E.Lementauskui.
Visokie nesusipratėliai vėl pradėjo šaukti apie socialinio neteisingumo atmosferą, kuri ir yra kone pagrindinė masinės emigracijos priežastis. Ligoniai, ir tiek.
Tačiau atlikę tokį idėjinį perversmą valdantieji vis dėlto liko ištikimi kai kurioms savo pirmtakų tradicijoms – pavyzdžiui, vieną kartą reklamai panaudotus dokumentus ir strategijas nukišti į stalčių.
Išties kam kištis į natūralius ir teigiamus procesus?
Bet kai kurios „globalios Lietuvos” teritorijai priklausančios šalys kažkodėl tuo ne itin džiaugiasi – ypač to turtingųjų Šiaurės šalių klubo, į kurį mus tvirtai veda mūsų prezidentė, narės. Antai Norvegijos policijos pareigūnai jau ėmė atvirai reikalauti, kad jų valdžia sugriežtintų sienos kirtimo taisykles Baltijos šalių piliečiams.
Kažkokie atsilikėliai, nesuvokiantys globalizacijos privalumų!