Mūsų istorijoje jau buvo ne vienas laikotarpis, kai gyventojų
skaičius smarkiai sumažėdavo. Kaip lietuvių tautai pavykdavo atkurti
tokias žmonių netektis? Apie tai - „Lietuvos ryto“ pokalbis su
istorinių kataklizmų tyrinėtoju, docentu Sigitu Jegelevičiumi.
- Ar antrą tūkstantmetį pradėjusios skaičiuoti Lietuvos istorijoje būta daug tokių dramatiškų kaip dabar Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimo laikotarpių?
- Iš tūkstantmetės Lietuvos istorijos daugiau žinių turime tik apie
pastaruosius 600-700 metų. Viduramžiais visa Europa buvo krečiama
sumaišties, karų, vaidų, badmečių, ligų epidemijų. Užslinkdavo
laikotarpiai, kai žmonių skaičius staigiai sumažėdavo.
Panašiai buvo ir Lietuvoje. Bet pirmoji didžiulė gyventojų netektis,
apie kurią jau yra išlikę patikimesnių duomenų - XVII amžiaus
vidurys, kai Maskvos kariaunos įsiveržė į Lietuvą.
Surengtos neregėtos skerdynės, dauguma iš Vilniaus nepabėgusių žmonių išžudyti. Beje, tuomet įvyko ir pirmasis Lietuvos gyventojų trėmimas į Sibirą. Netrukus kraštą ištiko dar ir maras.
Iki Šiaurės karo, prasidėjusio pirmaisiais XVIII amžiaus metais,
Lietuvos gyventojų skaičius nebuvo spėjęs atsikurti iki lygio, koks buvo
prieš pusę amžiaus. Tuomet vėl kyla karas, per kraštą žygiuoja švedų, rusų kariuomenės, pasipila epidemijos. Lietuvą ištinka naujos didžiulės žmonių netektys.
Tikslių skaičiavimų, kiek kraštas tuomet neteko žmonių, nėra, bet
apytikslį vaizdą galima susidaryti pagal apleistus privačius ir
valstybinius dvarus.
Dvarai atsikūrė tik apie 1780 metus. Vadinasi, prireikė maždaug septynių
dešimtmečių, kol atsirado pakankamai darbo rankų, galinčių suarti po
negandų paliktą dirvonuoti Lietuvos žemę.
- Per karus žūdavo daugybė jaunų žmonių. Kaip iš viso Lietuvai pavykdavo atsikurti ir ilgainiui net padidinti gyventojų skaičių?
- Reikia nepamiršti, kad tuomet gimstamumas buvo nepalyginti didesnis
nei šiais laikais, nors daugybė kūdikių ir mirdavo, o žmonės
vidutiniškai gyvendavo gerokai trumpiau nei dabar. Vis dėlto natūralus
prieauglis būdavo teigiamas.
Negana to, nuo XIX amžiaus vidurio dėl pagerėjusių gyvenimo sąlygų
kūdikių mirtingumas gerokai sumažėja, vidutinė gyvenimo trukmė išauga,
šeimos tampa gausesnės, todėl natūralus gyventojų prieauglis spartėja.
Tačiau apie 1870 metus prasideda nelegali lietuvių emigracija daugiausia
į JAV, šiek tiek - į Didžiąją Britaniją, kuri vis stiprėja ir apogėjų
pasiekia XIX ir XX amžiaus sandūroje.
- Negi ir iš carinės Rusijos emigruoti buvo galima tik nelegaliai?
- Žmonės nelegaliai bėgo per sieną su Rytprūsiais. Tam reikėjo ryžto,
drąsos, todėl emigravo jauni, darbingi, energingi žmonės. Iš Lietuvos
palyginti su kitomis Rusijos imperijos teritorijomis, pasitraukė gerokai
daugiau gyventojų.
Bet dėl didelio gimstamumo, vis tiek šalyje žmonių daugėjo. Net po Pirmojo pasaulinio karo negandų gyventojų atkurtoje Lietuvos valstybėje nebuvo sumažėję, palyginti su surašymo XIX amžiaus pabaigoje duomenimis, nors skaičiuota dar be Vilniaus ir Klaipėdos kraštų.
Be abejo, didžiausios gyventojų netektys Lietuvą ištiko per Antrąjį
pasaulinį karą. Prieš nacių ir sovietų pjautynes beveik visa Lietuvos
evangelikų liuteronų bendruomenė apsimetusi vokiečiais išvyko į Vokietiją, o tai - apie 60 tūkst. žmonių.
Prieš pat vokiečiams įsiveržiant į Sovietų Sąjungą, įvyko ir pirmoji
masinių sovietinių deportacijų banga. Netrukus naciai sušaudė kone
visą poros šimtų tūkstančių Lietuvos žydų bendruomenę.
Bėgdami nuo grįžtančių sovietų, 1944 metais Lietuvą vėl paliko apie 60
tūkst. žmonių. Prasidėjo partizaninis karas ir galvas paguldė apie 20
tūkst. vyrų. Be to, žmonės buvo gabenami į lagerius, vyko masiniai
trėmimai į Sibirą.
Be to, dešimtys tūkstančių lenkų ar jais apsimetusių žmonių pokario metais iš Rytų Lietuvos spruko į Lenkiją. Visai ištuštėjo Klaipėdos kraštas.
Žmonių netektys buvo milžiniškos, net sunku tiksliau suskaičiuoti. Per
1959 metų surašymą paaiškėjo, kad Lietuvoje likę mažiau žmonių nei buvo
1939 metais. Tik gerokai vėliau ėmėme kalbėti, kad mūsų vėl trys
milijonai.
- Vis dėlto ir po tokių baisių netekčių gyventojų skaičius atsikūrė.
- Taip, nes gimstamumas buvo gerokai didesnis nei šiais laikais. Bet
nepamirškime, kad atvyko ir daug imigrantų iš Sovietų Sąjungos.
- Ar įmanoma bent apytiksliai nustatyti, kiek dabar Lietuvoje gyventų žmonių, jei nebūtų ištikusi Antrojo pasaulinio karo katastrofa?
- Adolfas Damušis yra apskaičiavęs, kad per Antrąjį pasaulinį karą,
skačiuojant ir negimusius žuvusių bei pasitraukusių žmonių vaikus,
Lietuva neteko maždaug milijono žmonių. Tad jei gyvenimas būtų bėgęs taikiai, 1959 metais Lietuvoje būtų gyvenę apie 4 mln. žmonių, o surašymas parodė, kad buvo likę mažiau nei trys milijonai.
- Padėtis primena dabartinę. Mūsų vėl mažiau nei 3 milijonai. Gal per kelis dešimtmečius ir šis gyventojų praradimas bus atkurtas?
- Istorikai ne politologai, jie neturėtų vertinti dabartinės padėties.
Vis dėlto negaliu kalbėti apie praeitį, nelygindamas jos su nerimą
keliančia dabartimi. Mano požiūriu, dabartinis emigracijos srautas - katastrofa Lietuvai kaip valstybei.
Dabartinė emigracija pavojingesnė nei ankstesnių metų demografiniai praradimai, nes dabar gimstamumas net mažesnis už mirtingumą. Vadinasi, ir taip tauta nyksta. Todėl kaip galime atkurti tuos demografinius praradimus, kuriuos jau patyrėme ir dar patirsime?
Gimstamumas neišaugs ir ateityje, juo labiau, kai tiek daug jaunų žmonių išvažiuoja. Gali tik toliau mažėti. Todėl mane šiurpina kai kurių politikų pasisakymai, kad žmonės, jei nori, tegul važiuoja laimės ieškoti svetur. Ne mažiau stebina ir kalbos,kad reikia sudaryti geresnes sąlygas į Lietuvą atvykti imigrantams iš skurdesnių šalių ir kurti palankesnę nuomonę apie atvykėlius.
- Tačiau ir ankstesniais laikais į Lietuvą atvykdavo nemažai žmonių iš
kitų kraštų, o dabar, mažėjant gyventojų skaičiui, gali tiesiog nelikti
kitos išeities kaip ieškoti darbo rankų svetur.
- Nereikia išleisti savų žmonių, tuomet neprireiks emigrantų.
Pirmiausia sudarykime sąlygas, kad savos darbo rankos ir protai
neišsivažinėtų.
- Vargu, ar galima tikėtis, kad greitai pavyks sustabdyti emigraciją
iš Lietuvos. Per šimtmečius į mūsų šalį įvažiavo nemažai žmonių iš kitų
kraštų, bet ilgainiui jie sulietuvėjo. Gal ir šiais laikais atvykėliai
iš istoriniu ir kultūriniu požiūriu mums artimesnių kaimyninių Rytų
šalių sėkmingai įsilietų į Lietuvos visuomenę?
- Lietuviai nelabai ir stengėsi sulietuvinti kitataučius. Antai nuo
senų laikų Lietuvoje gyvenę rusai sentikiai taip ir netapo lietuviais.
Tiesa, lietuvių kalbos jie pramoko, bet nesulietuvėjo. Panašiai galima
pasakyti ir apie totorius, karaimus.
Tuo tarpu nemažai lietuvių leidosi nutautinami - surusėjo ar sulenkėjo.
Todėl neturiu iliuzijų, kad imigracija į Lietuvą nebūtų labai
skausminga.
Į Europos Sąjungą plūsta emigrantai iš Azijos ir Afrikos be jokios darbo
patirties ir net neturintys noro dirbti. Tarp jų pasklidęs tikėjimas,
kad ir nieko neveikiant ES moka pinigus. Nemanau, kad susitraukiančiai
Lietuvai reikia dar ir tokios bėdos.
˙