Lietuviškai kalbantis skandinavistas J.Kuzmenka: „Neonaciams nepatinka, kad runos iš dalies perimtos iš antikos“

Per trumpą viešnagę Lietuvoje mokslininkas iš Rusijos, kuriam už atsisakymą bendradarbiauti su KGB sovietmečiu buvo uždrausta dėstytojauti, 15 metų dėstęs Vokietijoje, lrytas.lt davė interviu apie kalbines ir kultūrines sąsajas tarp Skandinavijos šalių ir Lietuvos, apie senovės skandinavų rašmenų - runų - magiją ir apie pagonybės santykį su neonacizmu.

- Gerai moku tik vieną kalbą – rusų. Taip, aš Berlyne skaitau paskaitas vokiškai. Švedų kalbą mokiausi universitete, tai buvo mano specialybės kalba. Lietuvių moku, bet tik šiaip sau, ne itin gerai. Daugiau žinau apie kalbas, o ne jas moku.

- Lietuvių kalba, be abejo, sunki. Nelengva ją išmokti. Tačiau žmonėms, kurių gimtoji kalba – rusų, yra kiek lengviau. Tarp šių kalbų daug bendro. Struktūra, žodžių šaknys. Pavyzdžiui, „bėgu“ - „бегу“, „nagai” - “ногти” ir taip toliau. Bet ir rusakalbiui sudėtinga įsisavinti lietuvių kalbos kirčiavimą, akcentus, gramatiką.

- Joje išties daug linksnių. Ypač sunku tiems, kurių gimtojoje kalboje nėra linksnių. Lietuvių kalba – sunki, bet labai graži, įdomi kalba ir be galo reikalinga žmonėms, kurie užsiima kalbotyra. Ypač – tiems, kurie užsiima indoeuropietiškų kalbų istorija. Lietuvių kalba išsaugojo daug archajiškų bruožų, kurie išnyko kitose kalbose.

- Mokytis lietuvių kalbos pradėjau dar Peterburge. Dirbau kalbotyros institute, kuriame dirbo ir lituanistė Jūratė Laučiūtė. Ji suorganizavo nedidelę grupę, kurioje mes pramokome lietuvių kalbos. Po to dažnai vasaromis su šeima važiuodavau į Lietuvą, Ignalinos rajoną prie ežerų atostogauti ir stengiausi mokytis, kalbėdamas lietuviškai su šeimininkais, pas kuriuos apsistodavau. Bet, žinoma, to per mažai, ir iš tikrųjų aš lietuvių kalbos niekada iki galo taip ir neįsisavinau.

- Skandinavistui tiesioginės naudos iš lietuvių kalbos kaip ir nėra. Bet ji labai naudinga indoeuropeistui. O aš esu indoeuropeistas – žmogus, kuris tiria indoeuropiečių kalbas. Daugelis šiuolaikinės Europos kalbų yra kilę iš vienos bendros prokalbės. Įvairios kalbos skirtingu laipsniu išlaikė tą senąją būseną. Lietuvių kalba – viena iš nedaugelio gyvų kalbų, kuri išlaikė tą būseną geriau už kitas. Šia prasme tai to paties lygio kalba, kaip senovės graikų, sanskrito kalbos. Kalbotyros institute aš dirbau indoeuropiečių kalbų lyginamosios istorinės analizės skyriuje. Apie lietuvių kalbą žinau daugiau, nei moku pačią kalbą. Bet tai daugiau teorija – gyva kalba visai kas kita.

- Lietuva istoriškai buvo mažiau susijusi su Skandinavija, nei, pavyzdžiui, Latvija ar Estija. Iš Baltijos šalių Lietuva susijusi mažiausiai. Bet yra tam tikrų bruožų, kurie sieja lietuvių kalbą su skandinavų kalbomis. Tai bendri bruožai, būdingi kalboms, vartojamoms Baltijos jūros regione. Šie bruožai labai seni, jie susiformavo mažų mažiausiai prieš keletą tūkstantmečių.

- Iš pačių paprasčiausių bendrų bruožų galima paminėti lietuvių, latvių ir finougrų kalboms – suomių, estų, - bei germaniškoms skandinavų kalboms - švedų, norvegų, danų, - būdingą konstrukciją su kilmininko linksniu, pavyzdžiui, „brolio telefonas“. Rusų kalboje žodžių tvarka būtų priešinga - „телефон брата“. Vokiečių kalboje – taip pat priešinga, nors skandinavų kalbos turi daug bendro su vokiečių kalba, bendros šaknies žodžių.

Lietuvių kalboje yra kirčiavimo priegaidės – vienuose žodžiuose tariama „Ar“ (tvirtapradiškai), kituose - „aR“ (tvirtagališkai), „Al“ ir „aL“, „Ai“ ir „aI“. Tokios priegaidės dar yra latvių kalboje ir skandinavų kalbose. Nei vokiečių, nei anglų, nei olandų kalboje nėra nieko panašaus.

Tokie bruožai vienija lietuvių ir skandinavų kalbas, kurios šiaip nėra artimai giminingos. Sudėtingas klausimas, dėl ko taip nutiko. Dėl senovinių kontaktų, o gal tai atsitiktinumas.

- Nemažai baltizmų yra suomių kalboje. Suomių kalbą moku prastai, bet baltizmai joje sudaro gal net 5 proc. žodyno – tai pakankamai daug. Žinoma, žodžiai stipriai pakitę, nes buvo perimti prieš 2 tūkst. metų. O skandinavų kalbose konkrečių perimtų baltiškų žodžių mažai. Lietuvių kalba perėmusi tokius žodžius, kaip vikingas, ir panašiai – bet tai vėlesni dalykai.

- Apie baltus yra, bet daugiau apie gyvenusius Latvijos teritorijoje. Kelias iš Skandinavijos į Bizantiją ėjo Dauguvos upe, po to Dnepru į Juodąją jūrą ir toliau. Šiame kelyje rasta gana daug su skandinavais susijusių archeologinių radinių, netgi užrašų runomis, bet tai, visų pirma, Latvija. Lietuva buvo šiek tiek nuošalyje nuo pagrindinio vikingų kelio.

Lietuvoje buvo rastas užrašas akmenyje, primenantis senovines runas, bet runologai jo nepripažįsta. Aš jį mačiau – nepanašu į runas, kad ir kaip lietuvių mokslininkams norėtųsi, kad ten būtų runos.

- Kas ten iš tiesų ir ką tie ženklai reiškia – neaišku. Bet į runas tai nepanašu. Runos, prieš tapdamos rašmenimis, buvo tiesiog simboliai, maginiai ženklai. Galbūt tame užraše – kas nors panašaus, bet niekas nežino, kas. Kol kas aš niekur nemačiau normalios interpretacijos. Jeigu egzistuotų bent keletas tokio tipo užrašų, būtų lengviau visa tai sulyginti, o kai viso labo vienas daiktas – yra keblu. Gal tiesiog žmogus ėmė ir užrašė „Čia buvo Vasia“ ar ką nors panašaus.

Kai užrašas išraižytas akmenyje, neįmanoma nustatyti jo datos. Norint datuoti, reikalingi organinės kilmės likučiai. Pagal juos galima nustatyti laiką. O kai tai užrašyta ant akmens – galima spėlioti tik pagal ženklų formą ir panašius dalykus.

- Pats žodis „runa“ germanų kalbose šalia ženklo reiškia ir paslaptį. Pasižiūrėjus į runas, daugelis ženklų atrodo panašūs į lotyniškos abėcėlės raides. Dalis jų iš tiesų buvo perimta iš lotynų rašto, dalis – iš graikų, Šiaurės Italijos. Bet yra ženklų, kurie niekaip negali būti pripažinti ženklais, perimtais iš šių tipų rašto. Yra ženklų, kurie kilę iš maginių ženklų.

Kiekviena runa turi savo pavadinimą. Kiekviena runa – ne tiesiog raidė, kaip A, B, C, D. Yra runa, reiškianti turtą, runa, reiškianti ligą, laimę ir taip toliau. Ši tradicija – labai sena, kaip ir būrimas pagal abėcėlę. Tai buvo paplitę ir Senovės Romoje, ir pas semitus. Visi graikiški raidžių pavadinimai – Alfa, Beta, Gama – graikų kalboje nieko nereiškia, tik raidės pavadinimą. O semitų abėcėlėse, iš kurių ir kilo graikų raštas, reikšmės yra. Alfa – alef – tai jautis, Beta – namas, ir taip toliau. Ši tradicija atgimsta runų užrašuose.

Senovės slavų Kirilo ir Metodijaus abėcėlė - „Азбука“ - irgi susijusi su tuo pačiu: „Az“ - „aš“, „Buki“ - „raidė“, „Vedi“ - „žinoti“, „Dobro“ - „gėris“, „Glagol“ - „žodis“, ir taip toliau. Tai ne tiesiog raidės, kiekviena raidė turi savo reikšmę. Taip būdavo lengviau atsiminti, o kartu tai leisdavo jomis ne tik tekstus užrašinėti.

Kad runos buvo naudojamos ir burtams, apie tai daug liudijimų senovės islandų sagose. Buvo sudaromos begalinės magiškos formulės – jų galima rasti iškaltų akmenyje. Ir pati abėcėlė galėjo turėti maginę prasmę. Randama tiesiog ant akmens užrašyta visa abėcėlė. Tai reiškia, kad pasitelkiamos visos įmanomos jėgos.

Antikos tradicijoje taip pat yra panašių atvejų – rasta ir graikiškų, ir lotyniškų tokio tipo užrašų. Runų tradicija apskritai susideda iš dviejų elementų. Pirmasis – ryšys su antikinėmis tradicijomis, antrasis – ryšys su savais germaniškais tikėjimais ir įvaizdžiais.

- Per vokiečių kontaktus su Senovės Roma mūsų eros pradžioje. Taip pat buvo ryšių su Bizantija, Rytine Romos imperijos dalimi. Kaip žinia, pradžioje Romos imperija buvo viena, tik po to suskilo į dvi dalis.

Laikoma, kad runos atsirado Danijos teritorijoje. Šitą abėcėlę sukūrė žmogus, germanas, ar žmonių, tarkim, žynių grupė, kurie žinojo šias tradicijas, graikišką, lotynišką abėcėlę, galbūt buvo matę Šiaurės itališką. Runų abėcėlė atsirado visa iš karto – visi 24 ženklai. Čia ne tas atvejis, kaip vystėsi abėcėlės lotynišku pagrindu. Pradžioje buvo naudojami vieni ženklai, po to kažkas pridėta, kažkas atimta.

Pavyzdžiui, vokiečių kalboje žymėti garsui „š“ imta naudoti tris raides, o anksčiau buvo keletas būdų tam padaryti. Vystymasis vyko palaipsniui, o čia matyti, kad tai buvo sukurta iš karto. Visos runos gavo pavadinimus. Išsidėstymas visiškai nepanašus į „a, b, c“, kaip kitų abėcėlių. Runų abėcėlė prasideda „f, u, th, a, r, k“. Todėl ji vadinama ne alfabetu („alfa ir beta“), o futarku.

- Maždaug pirmajame amžiuje po Kristaus. Pirmieji randami užrašai – iš antrojo mūsų eros amžiaus. Kiek tų laikų žmonės buvo raštingi, mokėjo skaityti, ir kiek apskritai buvo paplitę runos, pasakyti nelengva, nes daugiausiai išliko tie užrašai, kurie iškalti akmenyje. Įrašai medyje neišliko, o yra daug liudijimų, kad kaip tik daug buvo rašoma medyje. V a. vienas vyskupas rašė savo draugui - „Mes nerašysime laiškų ant lentelių, kaip germanai“. Iš to aišku, kad germanai rašydavo ant medinių lentelių ir ilgų lazdelių. Ši tradicija laikėsi iki XII-XIII amžiaus. Buvo rašomi ir paprasčiausi buitiniai užrašai: „Greičiau grįžk namo. Užteks gerti alų“ arba „Mylėk mane, kaip aš tave“. Tuo metu Skandinavijoje jau egzistavo ir lotyniška abėcėlė – ji ten atsirado X-XII amžiuje, įvairiose šalyse skirtingai. Bet šalia jos buvo naudojamos ir runos.

Seniausi užrašai runomis, užrašyti medyje, neišliko. Išliko – akmenyje, geležyje, ant segių. Priešingoje segės pusėje užrašytas vardas ar maginis užkeikimas. Vienas populiariausių užkeikimų - „Alu“, etimologiškai artimas lietuviškam žodžiui „alus“. Runomis užrašytas žodis „Alu“, reiškiantis tą patį, ką lietuviškas „alus“, reiškė apsaugą. Yra įvairių bandymų aiškinti šio žodžio istoriją, kiek tai susiję su tikru alumi. Bet daugelis tyrinėtojų mano, kad vis dėlto susiję.

- Alus buvo susijęs su girtumu. Girtumas buvo susijęs su ekstaze, o ši būsena susijusi su šamanizmu. Alus buvo geriamas ne šiaip sau, o siekiant prisiliesti prie kitų pasaulių.

- Žinoma, ir gana daug. Ryšiai dvejopo pobūdžio. Viskas kilę iš bendro indoeuropietiško šaltinio. Slavų Perūnas ir lietuvių Perkūnas atlieka lygiai tokią pačią funkciją, kaip skandinavų Toras. Pradžioje egzistavo viena mitologija, kuri palaipsniui vystėsi įvairiomis kryptimis. Kitas momentas – kontaktai aplink Baltijos jūrą. Jūra tuos žmones labiau siejo, nei skyrė.

Tiesa, lyginti nelengva, nes skandinavų mitologija gana aiškiai žinoma. Yra išlikusi Vyresnioji Eda - giesmės apie skandinavų dievus, ji išversta ir į lietuvių kalbą. O lietuvių mitologiją tenka rekonstruoti.

- Pažiūrėkime į Vokietiją – ten taip pat viskas, kas susiję su pagonybe, buvo sunaikinta. Išliko ne daugiau, kaip Lietuvoje. Kontinentinės Skandinavijos šalyse, kai ten atsirado krikščionybė, senasis pagoniškas paveldas taip pat buvo negailestingai naikinamas. Ir runos buvo naikinamos. Vėlyvaisiais viduramžiais, kai vyko raganų persekiojimas, pakakdavo, kad pas žmogų rastų keletą užrašų runomis, ir jį sudegindavo.

Viskas išliko tik Islandijoje, kur buvo visiškai kitokia situacija. Ten nebuvo valstybės, nebuvo karaliaus, o, grubiai kalbant, respublika. Viskas sprendžiama tinge. Islandijoje krikščionybės neįvedinėjo ugnimi ir kalaviju.

Ji buvo priimta tinge – susirinkime – balsų dauguma. Jie pagalvojo ir nusprendė: „Reikia, kad šalyje būtų viena religija. Priimkime krikščionybę, bet kiekvienas tegul tiki į tai, ką nori.“ Nuspręsta priimti krikščionybę, bet neuždrausti ir pagonybės, išskyrus kai kuriuos papročius – pavyzdžiui, silpnus vaikus išnešti į laukus ir palikti suėsti žvėrims.

Tai leido Islandijoje išsaugoti ir Vyresniąją, ir Jaunesniąją Edą, sagas, kuriose viskas aprašyta. Žmonės, kurie aprašinėjo senąją kultūrą, dievus, buvo krikščionys. Bet jie vis vien saugojo ryšį su savo senąja pagoniška kultūra. Jaunesnioji Eda buvo parašyta XIII a., o krikščionybę Islandija priėmė X a. Tik islandų dėka turime tiek daug žinių apie senąją skandinavų pagonybę. Nei Vokietijoje, nei Anglijoje, nei kontinentinėje Skandinavijoje neišliko nieko panašaus. Viskas buvo naikinama, kaip ir Lietuvoje.

- Be abejonės, pagonybė yra taip naudojama. Kai Vokietijoje skaičiau paskaitas apie runologiją, man elektroniniu paštu ateidavo daugybė laiškų iš Vokietijos neonacių su prašymais jiems padėti. Mes su jais nemažai kontaktavome. Pagonybės egzistavimas senovėje tikrai nėra nacionalizmo atsiradimo priežastis. Bet nacistai visa tai naudoja savo reklamai, pabrėždami savo išskirtinumą, tautos senumą ir taip toliau. Tai paplitę visur, taip pat ir Rusijoje.

Nenonaciams nelabai patinka, kad runos iš dalies perimtos iš antikinės tradicijos. Jiems norisi, kad viskas būtų grynai vokiška. Gaila, bet jų interpretacijose daug netiesos. Skaitant jų interneto puslapius, galima rasti daug išgalvotų dalykų. Išgalvota tai, kad runos – germanų išradimas, ir nieko iš antikinės tradicijos čia nėra. Tačiau užrašius kai kurias runas, jūs iš karto pasakytumėte, kokia tai raidė, nes iš karto matosi, jog tai raidė R, H, I, F ir taip toliau. Lotyniškos ir graikiškos abėcėlės įtaka akivaizdi. O graikiškas raštas kilęs iš semitų tautų – šito jiems ypač nesinori.

- Žinoma, gerai, kad žmonės domisi. Bet jeigu jie iš tiesų domėtųsi, pamatytų, kas tai yra iš tikrųjų. Dabar internete galima surasti daug mokslinių tekstų apie runas. Bet jie atsirenka tik tai, kas jiems patinka ir atitinka jų doktriną.

Runos Trečiajame Reiche, ypač SS, vaidino svarbų vaidmenį. Pats A.Hitleris tam nelabai pritarė. SS ir visų pirma H.Himmleris apskritai norėjo pakeisti krikščionišką religiją į vokišką. Jų organizacija „Ahnenerbe“ domėjosi runomis, pagonybe ir mistika. Tačiau jiems nepavyko, nes buvo neįmanoma vokiečius taip greitai priversti pamiršti Kristų ir patikėti Odinu bei kitais pagonių dievais. Kultūrą kiekvienas naudoja savo tikslais. Reikia su tuo kovoti ir aiškinti, kas ir kaip.

- Skandinavai paprastai stebisi – kodėl Rusijoje, Lietuvoje, Vokietijoje ir kitose šalyse žmonės studijuoja skandinavų kalbas, kultūrą. Motyvai būna skirtingi. Skandinavijos šalių kultūra įvairiais laikotarpiais turėjo įvairią reikšmę visos Europos kultūros vystymuisi ir apskritai gyvenimui. Imkime vikingų epochą. Vikingai buvo visur. Anglijoje jie įsteigė karalystę. Anglų kalboje daug iš skandinavų perimtų žodžių - „take“, „give“, „fellow“. Rusijoje vikingai buvo vadinami variagais. Pirmieji rusų kunigaikščiai buvo skandinavai. Visų jų vardai skandinaviški – Igoris, Olegas, Olga. Vikingai buvo užėmę net Italiją, pasiekę Siciliją, Konstantinopolį.

XVII amžiuje vėl padidėjo skandinavų įtaka. Švedija buvo viena stipriausių Europos šalių. O po II pasaulinio karo Skandinavijoje įsitvirtina gerovės valstybės modelis, ir vėl Europos akys krypsta į ją. Kaip jie ten gyvena? Kaip rojuje! Kodėl pas mus ne taip? Kiekvienas atranda, kas jam Skandinavijoje įdomu. Kitus domina skandinavų muzika, literatūra. Kalbotyrininkams įdomios Skandinavijos tautų kalbos.

Skandinavistų rengimas už Skandinavijos ribų turi būti kitoks. Švedijoje ruošiami švedų kalbos specialistai. Tai visų pirma švedų kalbos mokytojai. Norvegijoje – norvegų kalbos mokytojai, ir taip toliau. O šalyse už Skandinavijos ribų mes juk neruošiame švedų, danų ar kitų kalbų mokytojų. Mes turime ruošti visai kitokius specialistus, kurie žinotų kultūrą, politiką, mokėtų kalbą – bendrai šnekant, žinotų viską apie Skandinaviją. Tada jie bus reikalingi, į juos kaip į konsultantus bus galima kreiptis kad ir ekonomikos klausimais.

Berlyne, kur dirbau 15 metų, Šiaurės Europos instituto pagrindinė kryptis – kultūrologija. Kalbų mokomasi tik šiek tiek. Pas juos į paskaitas kartais susirenka po kelis šimtus studentų. Būtų juokinga ruošti 600 lingvistų, skandinavų kalbų specialistų. O bendrai skandinavų kultūros, literatūros, ekonomikos specialistų poreikis yra.

Bet Rusijoje, deja, ir iki šiol įspūdis toks, tarsi mes ruošiame švedų ir norvegų kalbos mokytojus. Daugiausia mokoma lingvistikos ir literatūros. O Lietuvos universitete pagaliau po daugybės įkyrių prašymų šiek tiek pakeisti kryptį, Skandinavistikos centrui vadovaujančios Erikos Sausverdes dėka buvo sukurtos naujos programos, mokymas nuo begalinių lingvistinių ir literatūros studijų tapo nukreiptas į bendresnes kultūros studijas.