Liberalių pažiūrų dainininkas
Marijonas Mikutavičius sako, kad nebijotų gyventi šalia atvykėlio,
tačiau nenorėtų, kad šis pradėtų aiškinti, kokių papročių jis
turėtų savo šalyje laikytis. Tuo tarpu tautininkas parlamentaras
Kazimieras Uoka mano, kad Lietuvoje kryptingai siekiama mažinti
lietuvių.
„Ar Lietuva yra visų čia gimusių žemė, ar tai yra žemė visų,
kurie nori čia atvažiuoti? Arba Europa - ar ji yra visų, ar
europiečių? Šiandien esame didžiulių pasikeitimų liudininkai,
būsime priversti į šitą klausimą atsakyti. Norėčiau, kad būtų
suvoktos galimų atsakymų pasekmės“, - teigė Nepriklausomybės
atkūrimo akto signataras Rolandas Paulauskas naujienų agentūroje
ELTA antradienį surengtoje spaudos konferencijoje.
Diskusijoje dalyvavęs dainininkas M.Mikutavičius prisipažino esąs liberalių priežasčių, tačiau nenorėtų, kad atvykėliai diktuotų sąlygas jo gimtinėje.
„Viena vertus, reikia pripažinti, kad ksenofobija yra
kiekviename iš mūsų. Ir aš sutinku, kad aš absoliučiai nenorėčiau,
kad mano valstybėje, kaip tenka skaityti, kokioje Olandijoje arba
Vokietijoje, atvykėliai nurodinėtų, ar aš turiu teisę išsikelti
savo trispalvę vėliavą mokykloje, ar neturiu, nes tai neva
pažeidžia jų teises. Ar aš turiu teisę, jeigu esu katalikas,
kalbėti rožinį per mano šventes, ar neturiu, nes neva tai erzina
atvykėlius iš musulmoniškų kraštų“, - sakė M.Mikutavičius.
Kita vertus, dainininkui visai priimtina atrodo imigracijos
politika, kai žiūrima į šalį kaip į ūkį. „Aš įsivaizduoju, kad
imigracijos politika į mūsų šalį ir iš trečiųjų šalių taip pat turi
būti nulemta teisinių aktų, įstatymų, filtrų, ką mes įsileidžiame,
vardan ko tai darome ir, be jokios abejonės, tai neturi būti
pereinamasis kiemas. Tačiau aš visiškai nebijau gyventi šalia
atvykėlių iš kitų šalių“, - sakė M.Mikutavičius.
Pabandytas išprovokuoti klausimu, ar jam patiktų, jeigu
apgyvendintų viduryje čigonų taboro, dainininkas nesutriko: „Aš
pasakysiu Jums tiesiai - čigonas šalia manęs, netgi girtaujantis,
kartais man atrodytų maloniau negu kai kurie šalia gyvenantys
Lietuvos radikalai“.
Tokios kalbos papiktino Nepriklausomybės atkūrimo akto
signatarą R. Paulauską, pasak kurio, tokiais atvejais negali būti
šiek tiek „už“, šiek tiek „prieš“, reikia aiškios pozicijos.
„Jeigu mes sakome, kad mums migrantai yra nebaisūs, yra kritinė
masė kitų žmonių, kurie pradeda naujoje šalyje savo interesus
reprezentuoti, ir jie gali užimti ne kieno kito vietą - tiek mano,
Kazimiero, ir to paties Marijono. Įsivaizduokime, kad Šveicarija
yra visų norinčių Šveicarijoje gyventi valstybė. Visas pasaulis
žino, kad Šveicarijoje yra labai aukštas pragyvenimo lygis ir,
sakykime, mes žinome, kad šveicarai mielai įsileidžia visus. Tada
daugeliui kyla klausimas, kodėl neplūstelt ten? Ir kuo baigsis
šveicarams? Jie atsisėda vakarienei po ilgų šimtmečių darbo
sutvarkę savo valstybę, iš lėto ima šaukštą merkt į sriubą, o čia -
jau lietuviai, arabai, brazilai suvalgė tą jo sriubą“, -
metaforiškai kalbėjo R.Paulauskas.
M.Mikutavičius atrėžė, kad nacionalistės kalbos ir diktatas
per atkurtos valstybės dvidešimtmetį nesuvienijo tautos.
„O kaip Jūs įsivaizduojate šitą mūsų gražią valstybę, kuri
baigia išsibėgioti? Štai Jūsų ta graži puoselėjama Lietuva -
ąžuoliukai, tėviškėlė, visi galime balsuoti, vieningai, solidarūs,
neturime tokių problemų kaip latviai ir estai, ir kas? Ir -
didžiausia migracija. Kurgi jūs buvote su savo nacionalizmu ir
kodėl nesuvienijot tos tautos? Ar nėra taip, kad jūs išgąsdinote su
tokiu noru nurodinėti visiems, kaip jie turi gyventi, ko
neįsileisti, liberalizmas - blogai. (...) Jeigu Lietuva praranda
savo gyventojus, jie išvažiuoja, mums reikia tą valstybę kažkokiu
būdu išlaikyti - kažkas turi taisyti kelius, želdinti gėlynus ir
auginti bites, ir jeigu mes nesugebame sugrąžinti savo piliečių,
tai, atleiskite, kam reikalinga ta valstybė, jeigu ji - tuščia?
(...) Esu įsitikinęs, kad vienintelis kelias taikytis prie
besikeičiančio pasaulio yra kompromisų kelias“, - teigė dainininkas.
Filosofas Vytautas Rubavičius yra įsitikinęs, kad į visus
iššūkius ir į visas grėsmes galima žvelgti kaip į paskatas
savikūrai.
„Arba mes čia susivokiame, ką mes čia turime daryti sau, su
savimi, savo valstybe, kaip stiprinti savo valstybingumą, kaip
stiprinti per švietimo sistemą, kultūrą, naujų ekonomikos sričių
infrastruktūros kūrimą, mažesnį valstybės lėšų vogimą, mažesnį
vidinių aptvarų statymą, arba mes to nedarome.
Jeigu mes to nedarome, o tik žiūrime kvotas ir visą savo
energiją nukreipiame į įvairius atvykėlius ir įvairius pasaulio
kataklizmus, kurie paskatins emigraciją, mes absoliučiai
pralaimėsime, neteksime tos savo tėvynės ir tėviškės, nes ne nuo to
galo pradedame savo veiklą. Vietinės nacionalinės politikos
tvirtinimas, aiškių gairių, aiškios kultūros politikos lietuvybės
stiprinimo ir sklaidos politikos tvirtinimas yra vienas iš esminių
atsakų į įvairius iššūkius“, - svarstė V.Rubavičius.