Reginys įspūdingas, šiurpus, neabejoju, kad ir brangus. Ir didaktinis. Ir... netgi ir gražus, nes tamsieji instinktai, tūnantys mumyse, nori kraujo. O čia kraujo įspūdingai daug.
Vaikystėje mums karas taip pat darė didelį įspūdį. Dėdės, broliai ar pusbroliai, grįžę iš privalomosios tarnybos sovietų kariuomenėje, atiduodavo vaikams įvairią karinę atributiką – pilotes, ženklelius, diržus su metalinėmis sagtimis, o greta namų esančiuose daržuose kiekvieną pavasarį ir rudenį rasdavom rusiškų ir vokiškų šalmų liekanų, metalinių dujokaukių dėklų su užrašais „Gott mit uns“, sviedinių skeveldrų, vokiškų granatų fragmentų, šovinių tūtelių, kartais netgi su neiššautomis kulkomis ir išlikusiu sauso parako užtaisu.
Tarsi mirusieji ten, po žeme, vis dar kautųsi, o mus pasiektų tiktai jų grumtynių fragmentai. Militaristinė dvasia turėjo tokią galią, kad net netoliese buvusio beprotnamio pacientai dėvėdavo kareiviškas palaidines ir skiriamuosius ženklelius. Na, ne visi, bet nemaža jų dalis.
Ko gero, tai buvo slaptas Sovietų sąjungos armijos rezervas, net ne bepročiai, o labai gudrūs aktoriai, saugumo darbuotojai, apsimetantys idiotais. Sovietų sąjungoje apsimesti idiotu nebuvo sunku, idiotizmas buvo ne prabanga, o kasdienybė, kartais net neišvengiamybė, kad išliktum gyvas.
Žinoma, buvo ir minėtosios asmeninės, tarkime, karinės mitologijos: įsilipęs į seną, už šiukšlyno krūmuose augančią tuopą, šaknimis įsikibusią į statų šlaitą, nusitraukdavau kelnes ir iš kokių trijų keturių metrų aukščio leisdavau mirtinus užtaisus žemyn.
Neprisimenu, kokius objektus - tankų kolonas ar Kenigsbergo fortifikacinius įtvirtinimus bombarduodavau, tačiau sėdėjimas aukštai medyje man visuomet buvo susijęs su lėktuvais. Ir su nenusakomu laisvės pojūčio išgyvenimu. Jeigu tikrai nori suvokti, kas yra laisvės pojūtis – lipk į medį ir nusitrauk kelnes.
Kituose, aplinkui augančiuose medžiuose buvau įsirengęs „optinius taikiklius“ – vielos lankelį su į vidurį įspraustu dviejų karklo šakelių kryželiu – kad galėčiau kontroliuoti oro erdvę virš savo vaikystės imperijos.
Beje, kažkodėl vokiški „meseriai“ arba „henkeliai“ man buvo gražesni už rusų „ilus“ ar „jakus“. Apskritai visa Antrojo pasaulio karo vokiečių uniforma, tankai „Pantera“, „Tigr“, šalmai, automatai buvo gražesni nei rusų karių amunicija.
Rusišką “PPŠ - 41“ pasidaryti būdavo paprasta – prie pagalio prikali konservų dėžutę ir jau gali šaudyti. Vokišką MP 40 pasidaryti jau reikėdavo kantrybės ir staliaus sugebėjimų. Šiaip ar taip, vokiška amunicija buvo gražesnė, visų pirma, estetine, formos prasme. Berniukų karinis romantizmas dažnai neturi tiesioginio ryšio su karo esme, tai yra, su prievarta, kančia ar mirtimi.
Ideologiškai, be abejo, būdavau rusų pusėje, nes visi kino filmai apie karą vokiečius vaizduodavo kaip apgailėtinus bailius ir kvailius, o rusų kariai buvo bebaimiai, drąsūs, išmintingi ir sunkiai nušaunami – jie mirdavo keletą minučių, prieš tai spėdami išsakyti viską, ką galvoja apie gyvenimą, priešus, Staliną ir pergalę.
Visai kaip operos dainininkai, - gavę mirtiną smūgį, dar sudainuoja ilgiausią ariją. Tačiau formos prasme vis dėlto simpatijos buvo vokiečių naudai. Vyresni žmonės taip pat prisimindavo vokiečių kareivius be pykčio. Buvo sakoma, kad ten, kur stovėjo vokiečių kariuomenė, likdavo šokolado popierėliai ir odekolono buteliukai, o ten kur būta rusų armijos – tiktai svogūnų lukštai ir mėšlo krūva. Deja, ir viena, ir kita pusė paliko dar ir šiurpias lavonų krūvas.
Savo mėšlą mėtydamas ant tariamų priešų neturėjau intencijų ką nors niekinti ar žeminti, nors propagandos mašina dirbo būtent tokia kryptimi. Visų pirma, tai darydamas turinio prasme jausdavau begalinę laisvę, o forma, forma – taip, ji (bombardavimas) buvo iš kino filmų – karinė, propagandinė. Vadinasi, sovietinis pilietis net ir lengvindamasis negalėdavo atsikratyti militarizuotos sąmonės.
Žaidžiant karą kažkam reikdavo būti vokiečiu, ir šis vaidmuo dažnai tekdavo man: dėl didelės, strazdanotos, vaikiškame veide neproporcingai pūpsančios nosies. Kadangi filmuose apie karą vokiečių kariai atrodydavo būtent taip – strazdanoti didnosiai.
Beje, rusų filmuose vokiečius dažniausiai vaidindavo lietuvių aktoriai, atrodę „vakarietiškai“ kitų Sovietų sąjungos aktorių kontekste. Sąjungininkų vaidmuo sovietų karo propagandoje apskritai buvo niekinis – mums kalė į galvas, kad karą laimėjo vieni sovietai.
Kartais karo veiksmai persikeldavo į atokiau miestelio esančias žydų kapines. Jos buvo apleistos, užaugusios žole, samanomis ir vietinių abejingumu, lyg būtų ne žmonių laidojimo vieta, kažkokios svetimos kultūros liekanos, kurios čiabuviams visiškai neįdomios.
Mes šaudėme vieni į kitus sulenktos vielos gabaliukais, paleistais su įtempiama medicinine guma, gaminome garsines šaudykles (taip ir vadinosi „garsinka“), - į varinio vienu galu užlenktą vamzdelį pridroždavom degtukų sieros, paskui gumytėmis įtempdavom sulenktą vinį ir spustelėję trenkdavome ta vinimi į sierą vamzdelyje.
Pasigirsdavo garsus trenksmas. Kuo daugiau sieros, tuo didesnis trenksmas. Ginklą laikydavome rankoje. Keista, kad iki šiol turiu visus pirštus. Ką jau kalbėt, jeigu kartais statybose pavykdavo nugvelbti karbito – tada gamindavome bombas. Į butelį įpildavom šiek tiek vandens, paskui šiek tiek žolės, o paskui – karbito. Paskui butelį užkaldavom mediniu kaiščiu, apversdavom, ir bėgdavom slėptis. Kai kurie šaunuoliai jį dar tyčia suplakdavo. Po keleto akimirkų pasigirsdavo sprogimas. Šukės lėkdavo virš galvų. Karas iš televizijos ir knygų persikeldavo į mūsų gyvenimą, kaitindavo kraują ir vaizduotę.
Žiūrėdamas rusų filmą „Bresto tvirtovė“ supratau – šis karas niekada nesibaigs. Jau du tūkstančiai vienuoliktieji, o karo vaizdinys gyvas, ryškus. Jis kažkaip neteisingai, nesąžiningai baigėsi, ir žmonės vis dar mėgina jį kaip nors pabaigti, - tik ar gali nors vienas karas baigtis teisingai?
Ir mes, lietuviai, vis dar tebekariaujam jį, nors praėjo jau daugiau nei pusšimtis metų. O žaizdos liko, didelės, gilios, nustumtos į pasąmonę, į atmintį, į archetipinę zoną, į kurią brautis baisu. Ir skaudu. Ir gėda. O tenka.