Apie jausmus kalbės remdamasis formulėmis
Paįstrio J.Zikaro gimnazijos direktoriaus pavaduotojas ir matematikos mokytojas R.Pranys paskutinio skambučio dieną moksleiviams pasakos apie meilę ir skaičių magiją.
Rašydamas ant lentos formulę aiškins, kaip žinant geometrijos sąvoką „aukso pjūvis“ galima ją pritaikyti realiame gyvenime ir teisingai išsirinkti vyrą ar žmoną.
Tiksliųjų mokslų mokantis pedagogas atsisveikindamas su abiturientais primins, kad tie, kas rūpestingai krimto algebrą ir geometriją, matematikos taisykles be vargo pritaikys bendraudami ir žinos, kaip palankiau nukreipti meilės laivą.
Einant į pasimatymą pravartu pasiimti metrą
Mokytojas sako, kad ir ramunės žiedu buriant „myli-nemyli“ tereikia prisiminti spiralinį Fibonačio skaičių augimą ir nebus sunku pasirinkti tokį žiedelį, kurio žiedlapių skaičius nelyginis ir skabant išeis „myli“.
Pasirodo, gėlės žiedlapių skaičius nėra atsitiktinis. Žiedlapių skaičių reguliuoja tam tikros taisyklės, griežta skaičių seka. Žiedai būna 3, 5, 8, 13, 21, 34, 55, 89... žiedlapių. Tai atkarpa Fibonačio skaičių sekos.
Matematikos taisyklės reguliuoja ir kitų gamtos kūrinių – ananasų, kankorėžių, sraigių kriauklių augimą. Visi šie objektai turi vieną bendrą bruožą: jie auga labai savitu spiraliniu būdu.
Apie „aukso pjūvio“ skaičių matematikas pasakoja remdamasis istorija ir pokštaudamas.
Pirmas žinomas matematinis traktatas apie „aukso pjūvį“ buvo dieviškoji proporcija, kurią 1496-1499 metais parašė vienuolis Lukas Pačolis, o iliustravo garsusis Leonardas da Vinčis.
„Aukso pjūvis“ iš kitų skaičių išsiskiria ypatinga ir vienintele savybe – jis išreiškia tobulą pusiausvyrą tarp didesniojo ir mažesniojo.
Tai reiškia, kad proporcija tarp didesniosios ir mažesniosios dalies turi būti tokia pat, kaip ir proporcija tarp viso dydžio ir didesniosios dalies.
Čia matematikas juokauja, kad pirmą kartą einant į pasimatymą pravartu būtų neštis centimetrinę juostelę ir patikrinti, ar ūgių santykis lygus „aukso pjūviui“.
Dėl linksmumo pedagogas prideda, kad sau žmoną rinkosi būtent tokiu metodu.
Eilėraščius rašė anonimiškai
Danutė Pranienė – irgi matematikė, ji dirba Panevėžyje, 9-ojoje vidurinėje mokykloje.
Du matematikai į porą suėjo dar mokydamiesi institute. Abu mokėsi toje pat grupėje ir buvo vieni gabiausių studentų, tad baigę studijas paskyrimus galėjo rinktis, kur nori.
Iš Ukmergės rajono kilęs R.Pranys ir Žemaitijoje augusi D.Pranienė nusprendė įsikurti pačiame šalies viduryje, kad iki abiejų tėviškių būtų panašus atstumas. Taip jiedu atsidūrė Panevėžyje.
„Nenorėjau tarnauti armijoje, todėl išėjau mokytojauti į kaimą“, – kaip šeima įsikūrė Paįstryje, atvirauja R.Pranys.
Iš pradžių R.Pranys dirbo Katinų kaimo mokykloje. Ten pasižymėjo nematematiška išmone: jo sumanymu paskutinę mokslo metų dieną ir mokiniai, ir mokytojai kurdavo eilėraščius ir juos iškabindavo, kad visi galėtų paskaityti. Po eilėraščiais nepasirašydavo.
Anonimimis eilėraščių rašymas mokyklai buvo išskirtinė atrakcija. Pedagogui išėjus jos neliko.
Dėl savęs R.Pranys eilių nekuria, neturi tam laiko, bet jo žmona yra prieiliavusi ne vieną storą sąsiuvinį. Kol kas matematikės eilės guli namie.
Vietoje dvejeto suraito žirgą
Pernai R.Pranys buvo išrinktas metų mokytoju Aukštaitijos regione.
Geriems pedagogo darbo rezultatams, be abejonės, įtakos turi ir jo darbo metodika.
R.Pranys linksmais matematiniais pokštais paįvairina ne tik šventines pamokas, bet ir kasdienį darbą. Moksleiviai kvatoja ir be vargo įsidėmi sudėtingus dalykus.
Pas R.Pranį nėra dvejetukininkų, nėra skolininkų ar neišmokstančiųjų privalomų dalykų. Neigiamų pažymių niekas negauna todėl, kad mokytojas paprasčiausiai nerašo dvejetų.
Jei moksleivis kontroliniame darbe prikeverzojo nesąmonių, pedagogas braukia didžiulį raudoną Z. Tokio „žirgelio“ gavėjas žino, jog liko neįvertintas, tad privalės pas mokytoją vaikščioti aiškintis tol, kol nesuprastą dalyką bent patenkinamai įsisavins.
27 metus mokykloje dirbančio R.Pranio nuostata – negabių mokinių nėra. Tačiau sakyti, kad visi labai gabūs, būtų neteisinga.
„Išsiverčiu be dvejetų. Yra vaikų, kurie puikiai šoka, dainuoja, ašara nubyra aktų salėje pažiūrėjus, kaip jam neigiamą vertinimą rašysi? Tada įraitau tą Z ir liepiu ateiti atsiskaityti.
Tol sprendžiam uždavinius, kol galvelėje nors šiek tiek prašviesėja, tada ir motyvacija atsiranda“, – pasakoja mokytojas.
Skaičiuotuvai padarė meškos paslaugą
Iš kur atsirado meilė matematikai, R.Pranys nė nenutuokiantis. Šeimoje augo 9 vaikai. Iš didelio pulko viena sesuo buvo gabi dailei, o jis – tiksliesiems mokslams.
Atėjęs į pirmą klasę, neužsikirsdamas išpoškindavo daugybos lentelę. Vos apšilęs mokykloje kojas ėmė dalyvauti matematikos ir fizikos olimpiadose.
„Kodėl studijavau matematiką? Dėl to, kad tai lengvas, suprantamas ir praktiškas mokslas“, – klausimu stebisi pašnekovas.
Šiuolaikių mokinių bėda ta, kad, užuot privertę dirbti smegenis, jie minko skaičiuotuvą.
Dalis vaikų nebesusigaudo, kas yra neigiami skaičiai. Sąsiuvinyje surašo teisingai, bet pakviesti prie lentos, kur prie neigiamo vienženklio skaičiaus reikia pridėti vienženklį teigiamą, prisipažįsta, jog be kalkuliatoriaus to padaryti nepajėgs. Minus 6 plius 10 rašo atsakymą 16.
Matematika paremta visa pasaulio tvarka
Matematikas neneigia, jog apskaičiuoti galima viską: ir ateitį, ir likimus, ir būsimus įvykius, skaičiais paremta visa pasaulyje egzistuojanti tvarka. Tačiau jis tokių mistinių skaičiavimų nepraktikuoja.
Kad matematika ne nuobodus, o intriguojančių paslapčių pilnas mokslas, pedagogas iliustruoja paprastu pavyzdžiu, kaip įdomiai išsirikiuoja skaičiai.
Jei tu gimęs 1962 metais, dabar esi 49-erių. Sudėjus metų galūnę 62 ir esamus metus 49, yra 111. Bet kuri kita variacija duos lygiai tokį pat atsakymą.
„Pasaulio nematau vien tik skaičiais, bet kur pasisuksi, viskas remiasi matematika. Ji rikiuoja darną, išlaiko proporcijas ir pasaulio tvarką“, – sako pedagogas.