Šnekama apie nekilnojamo nekomercinio turto, progresinius mokesčius. Nuo pastarųjų kratosi ir danai, ir švedai.
Matyt, tik laiko klausimas, kada konservatoriai pradės naudotis ir popiežiaus Benedikto XVI teiginiu, kad „globalizacija, kuri dažnai apibūdinama kaip pelno vaikymasis, gausina vargšus, migrantus ir engiamuosius“. Tai, kad katalikybė pati jau beveik pora tūkstančių metų yra globali religija ir pats tikriausias globalus verslas, pastarasis nutyli.
Taigi, teiginys nieko bendro neturintis su tikrove, bet kiek tik nori su nostalgija mažam kolektyviniam vienetui, kurį visuomet buvo lengviau paveikti, manipuliuoti ir valdyti, remiantis katalikiškai suprantamo dvasingo žmogaus idėjos monopoliu.
Ekonomine prasme toks nusisukimas nuo globalios atvirų sienų ekonomikos kaip tik ir būtų visiška katastrofa pačios Lietuvos ekonomikos plėtrai.
Pontifiko teiginys, žinoma, atspindi kataliko požiūrį į kapitalizmą. Čia reikėtų prisiminti, kad krikščionys protestantai turėjo didžiulę įtaką kapitalizmo dvasiai rastis ir ja remtis. Vokiečių sociologas, ekonomistas ir istorikas Maxas Weberis savo veikale „Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia“ rašo: „Žvelgiant į konfesiškai mišrios šalies profesijų statistiką, ypač dažnai krinta į akis reiškinys, kad daugumą kapitalo savininkų ir verslininkų, taip pat didesnę dalį kvalifikuotų darbininkų ir vyresniojo aukštesnįjį techninį bei ekonominį išsilavinimą turinčio modernių įmonių personalo sudaro protestantai.“
M.Weberis pastebi, kad protestantai labiau linkę rinktis verslo gyvenimui rengiančias mokymo įstaigas, o katalikai - humanitarines gimnazijas. Protestantizmas teigia, kad dirbdamas žmogus garbina Dievą, ir kuo tas darbas pelningesnis, tuo jis vertingesnis Dievo akyse.
Protestantizmas smerkia išlaidavimą ir skatina taupymą. Tuo metu Lietuvoje, pasak sociologo R.Lazutkos, „daugiau kovojama su bedarbiais ir skurstančiaisiais nei su nedarbu ir skurdu“. Gal čia ir glūdi Estijos gebėjimas nuolat pirmauti?
Vis platesnis konservatorių durų atidarymas Bažnyčiai prie politikos lovio jau kuris laikas prisideda prie konflikto su visuomene ir pačioje visuomenėje skatinimo. Kai Bažnyčia kėsinasi, anot Liberalų sąjūdžio pirmininko E.Masiulio, į privačią piliečio lovą, riba pasiekta. Kai Bažnyčios prastūminėjama šeimos samprata prieštarauja žmogaus teisėms ir laisvėms, lygiateisiškumui, (net Seimo narė konservatorė V.M.Čigriejienė pripažįsta, kad katalikiška šeimos samprata yra diskriminacinė) - riba pasiekta.
Kai konservatorius E.Vareikis, Seime pradėjus Apsaugos nuo smurto artimoje erdvėje įstatymo projekto diskusiją, įžūliai fantazuodamas teigia, jog „mušasi rečiau tie, kurie vaikšto į bažnyčią, gyvena susituokę ir tradiciškai pasiskirsto pareigas šeimoje“, nors faktai, statistika rodo, kad smurtas prieš moterį ir vaikus didžiausias tarp santuokoje gyvenančių, o ne tarp sugyventinių, riba pasiekta.
E.Vareikis teigia, kad vyras yra pagrindinis šeimos išlaikymo šaltinis, nors visuotinai sutariama, kad tradicinis pareigų pasiskirstymas, kai vyras išlaiko šeimą, o moteris rūpinasi namais ir vaikais, lemia finansinę moters priklausomybę ir sudaro sąlygas sutuoktiniui ją izoliuoti nuo išorės pasaulio.
Kauno moterų draugijos direktorė D.Baranauskienė kaip tik ir sako, kad toks požiūris veda prie dar gilesnės lyčių nelygybės nei yra iki šiol ir tai viena iš smurto priežasčių: „Kai moterys neturi savo pajamų, profesijos, gyvenimo šalia šeimos, jos darosi labiau priklausomos ir labiau kontroliuojamos, nes taip sudaromos sąlygos psichologiniam smurtui.“
Aiškiau nebūna. Ar toks ir yra konservatorių ir Katalikų bažnyčios siekis nustumti Lietuvos moteris į užribį? Nors moterų pas mus 200 tūkstančių daugiau nei vyrų! Jeigu moteris atsidurs ten, kur ją nori matyti Katalikų bažnyčia, mūsų visuomenė, kuri akivaizdžiai laikosi ant dvigubai ir trigubai dirbančios moters pečių, paprasčiausiai apsivers aukštyn kojom. Šalį ištiktų visiškas bankrotas. Todėl nesuprantamas aklumas, nesuprantamas savižudiškas noras pjauti šaką, ant kurios sėdi valstybė.
Bet kova prieš moteris, pirmiausia bevaikes, nesiliauja. Matyt, priverstas, premjeras Andrius Kubilius išsakė savo nuomonę ir embrionų tema. Kalbėdamas apie Seimo Sveikatos reikalų komiteto pasirinktą liberalesnį embrionų užšaldymo projektą, premjeras piktinosi.
Atmetant religine metafizika pakrautą žargoną, principinė argumentacija yra sunkiai paneigiama. Tema jautri, todėl negalima vadovautis politikos buldozeriu. Būtina vieša diskusija. Tam reikia laiko, bet juk ir kalbama ne apie prekių pardavimą ar pirkimą.
Autoritarizmu ir dogmomis paremti siūlymai bei sprendimai atstumia. Jau ne pirmą kartą konstatuojama, galiausiai, puikiai žinoma, kad žmogaus dvasinė būsena, socialinė ir ekonominė aplinka daro didžiausią įtaką žmonių pasirinkimui. Lietuvos atveju – likti šalyje, ar ją palikti. Per dvidešimt metų Lietuva susitraukė 700 tūkst. žmonių ir ne tik dėl sunkios ekonominės padėties. Patriotizmas ir tautiška savimonė - nebe vertybės. Katalikybė - taip pat. Tačiau kur lietuviai bėga?
Į šalis, kuriuose dominuoja protestantiškos vertybės. Pavyzdžiui, prieš dešimt mėnesių į Angliją su keliais litais kišenėje išvyko pora Lietuva nusivylusių jaunų studentų, vaikinas ir mergina. Šiandien, po dešimties mėnesių, jie jau turi pakankamai pinigų atidėti taupymui namui įsigyti. Taigi dauguma niekada negrįš. Tai kam dar kaitinti, audrinti visuomenę, priešpastatyti ją vienas kitam ir visus kartu paėmus prieš reikalavimą būti šventesniais už patį popiečių, siekianti ko?
Prievarta, pasinaudojus šiuo atveju vietiniais konservatoriais ir Bažnyčia, primesti visuomenei katalikišką diskriminuojančią šeimos ir ekonomikos sampratą, prieštaraujančią kiekviename žingsnyje išsikovotoms asmens laisvėms, prigimtinei teisei į asmeninį apsisprendimą? Panaikinus švenčiausią - apsaugą nuo beatodairiško valstybės kišimosi į piliečio asmeninį gyvenimą net į nuosavą lovą.
Jeigu konservatoriai, virstantys Katalikų partija, mano, kad pasirinktas būdas konsoliduoti savo elektoratą ar pritraukti naujų rinkėjų, remiantis bažnytinėmis dogmomis yra veiksmingas, tai elektorato masinis balsavimas kojomis iš Lietuvos rodo visai ką kitą.
Laikas atsitokėti (ir Bažnyčiai taip pat). Lietuvai reikalinga nuosaikiai liberali konservatyvi politinė jėga, sugebanti nepasiduoti religinei metafizikai sprendžiant visuomenės gerovės klausimus. Tokia dar turėtų šansų kituose rinkimuose gauti daugiau vietų Seime.