Komunizmas žlugo, nes savo esme prieštaravo žmogaus prigimčiai. Vatikano II Susirinkimo vardu vykdyta reforma pasikėsino į Bažnyčios mistagoginę ir tradicinę prigimtį bei struktūrą, todėl jos “reformuotoji” dalis pamaži išsigimsta ir miršta.
Nenuostabu, kad sakralumo reforma tapo ir visų kitų nejudinamų vertybių ir sampratų reforma, sulaužiusi tabu gyvybės, lytiškumo ir kitais klausimais. Jei jau tūkstantmetės šventenybės buvo užkliudytos ir pažeistos, tai nebėra nieko, ko nebegalėtum užkliudyti ir pažeisti. Juk tradicinė katalikų liturgija yra Vakarų katalikiškosios civilizacijos kodas, tarsi DNR, kuri tapo pažeista, todėl, vaizdžiai kalbant, randasi tik keisti hibridai ir apsigimimai.
Taip radikaliai savo savo liturgijos nekeitė nė viena apaštalinė bažnyčia, todėl savybė “apaštališka” tapo nebūdinga tiems, kurie iš liturgijos padarė vien žmogišką renginį, interpretuotą džiazo, humoro vakarėlio ar kitų priemaišų stiliumi.
Nemažai teologų teigia, pagaliau neseniai Vatikane vyko ir konferencija, skirta šiai temai, jog visuotinis Vatikano II Susirinkimas savo pobūdžiu buvo pastoracinis, nes naujų dogmų neskelbė.
Tačiau šį susirinkimą sekusios interpretacijos, reformos ir padariniai įvykdė lūžį, revoliuciją, šio susirinkimo vardu ir pretekstu buvo užgriozdinta visa teologijos teorija, liturginė ir sielovadinė praktika, atmetant arba nerimtai atsiliepiant apie ankstesnių susirinkimų bei popiežių mokymą, ilgaamžę patirtį.
Bažnyčios fenomenologija ir dvasia tapo pakeista radikaliai. Pastoracinis susirinkimas tapo superdogmatiniu, įvyko Bažnyčios prigimčiai nebūdingas kokybinis šuolis, daugeliu atvejų buvo pasigesta teologijos ir liturgijos tęstinumo.
Dera pastebėti, kad prieš sušaukiant Vatikano II Susirinkimą Katalikų Bažnyčios padėtis buvo labai gera - klestėjo dvasingumas, apaštalavimas, pastoracija, menas, organizacijų veikla. Palyginti su dabartine, grimzdimo padėtimi, tuos laikus galima pavadinti aukso metais.
Pasigirsta abejonės, jog tuomet jokio Susirinkimo ir radikalių reformų net nereikėjo. Kaip sako lotyniškas posakis, “corruptio optimi – pessima” (gero dalyko sugedimas yra blogiausia, kas gali atsitikti). Tai dabar reikėtų kontrreformacinio Susirinkimo, koks buvo Tridento susirinkimas, kad būtų grįžta prie amžinųjų vertybių ir ilgaamžės patirties.
Vis labiau įsitikinama, kad senosios katalikų tradicijos, ypač liturgijos, atmetimas tapo apskritai aukštųjų standartų atmetimu dvasingumo, meno, bendravimo srityse. Neatsitiktinai susiduriame su paradoksu, kad KVAD specialistai kartais labiau gina Bažnyčios vertybes, nei pati Lietuvos katalikų bažnyčia, o kartais gina bažnytines vertybes ir nuo Bažnyčios, siekdami išsaugoti aukštosios civilizacijos standartą!
Iškalbinga, kad gagužės 13 d. popiežiaus Benedikto XVI autoritetu buvo paskelbta instrukcija tradicinės liturgijos, ir ne tik, klausimu, kurioje jis pakartoja savo troškimą Bažnyčios viduje sutaikyti dabartį su praeitimi ir besąlygiškai įtvirtinti Bažnyčios tradiciją kaip bažnytinio gyvenimo normą ir tikrovę.
Popiežius perspėjo, kad dalinės Bažnyčios privalo laikytis Visuotinės Bažnyčios normų. Tai jau trečias popiežiaus valios pasireiškimas tuo pačiu klausimu. Viena vertus, kai kuriems turėtų būti gėda dėl trečio perspėjimo, kita vertus, kelio atgal nebelieka.
Žiniasklaidos teisingu pastebėjimu, Instrukcija buvo skirta pirmiausia neklusniems vyskupams. Patirtis rodo, kad kai kurie vyskupai šią žinią norėtų ir vėl praleisti negirdom.
Pastariesiems teks labai pasistengti įrodyti savo vienybę su Visuotine Bažnyčia ir popiežiumi, nes jau kuris laikas pasigirsta paprastų katalikų abejonės, ar vertai Mišių kanone minimi kai kurių vyskupų vardai po popiežiaus, ar elgdamiesi schizmatiškai jie tebėra kompetetingais autoritetais.
Taip sutapo, kad netrukus po Instrukcijos pasirodymo arkivyskupas S.Tamkevičius mini konsekravimo 20 metų sukaktį, kurios vertę menkina kai kurie praeities įvykiai, konfliktai, atsiradusios dviprasmybės ir abejotina vienybė su popiežiumi.
Seniau raštuose vyskupai pasirašydavo: vyskupas – iš Dievo ir Apaštalų Sosto malonės. Susidaro įspūdis, kad kai kurie vyskupai nebeišgyvena tos malonės, juos lydi Biblijoje aprašomas senio Saliamono sindromas.
Gaila, bet tenka konstatuoti, kad per ketverius metus šis vyskupas nerado gero žodžio ir laiko popiežiaus motu proprio “Summorum pontificum” įgyvendinimui, o griausmų ir rūstybės saiką atsiėmė Pijaus X brolija, vadinamieji lefebristai, ir kiti tradicionalistai, kurie, ironizuodami šio vyskupo jubiliejų skaičiuoja nuo galo, tikėdamiesi geresnių laikų ir labiau popiežiško, labiau atviro ir labiau žmogiško jo įpėdinio.
Skandalinga, kad Kauno arkivyskupijoje pastaruosius metus tik vienintelėje Vandžiogaloje, valstybės ir Bažnyčios apleistoje vietovėje, kelis kartus per mėnesį yra atliekama senoji liturgija.
Vilniuje tikintieji kaip krikščionių persekiojimo laikais konspiraciškai susirenka kas kuri savaitė pasimelsti tai vienoje, tai kitoje vietoje. Tuo metu visame pasaulyje Bažnyčios dignitoriai asmeniškai angažuojasi į Motu proprio įgyvendinimą, sukurdami palankumo atmosferą, strukūras ir didaktinius instrumentus, patys ją atlikdami.
Plika akimi matosi, kad arkivyskupas S.Tamkevičius labiausiai angažavosi Šiluvos šventovės reikalui, kurios istorinė, kanoninė ir mistinė vertė, pasak kai kurių istorikų ir kanonistų, yra labiau hipotetinė, balansuoja ant “švento melo” ribos.
Kažkas teisingai pastebėjo, kad prezidentas A.Brazauskas pasistatė sau paminklą – Valdovų rūmus, o arkivyskupas S.Tamkevičius – Šiluvą. Vyskupo darbotvarkėje neatsirado vietos kur kas tikresniam ir svarbesniam reikalui – Visuotinės Bažnyčios valios įgyvendinimui dėl daugelio klausimų, ypač tradicijos, bei rūpesčio apleistomis parapijomis.
Sovietmečiu gyvenome už “geležinės uždangos”, ribojami nuo laisvų šalių ir katalikybės centro. Susidaro įspūdis, kad kai kurie vyskupai uždangos politiką vykdo toliau, nesidomėdami ir nereaguodami į Visuotinės Bažnyčios gyvenimą, mokymo ir teisės normas.
Bet pavieniai ir susitelkę, dvasininkai ir pasauliečiai mezga tuos ryšius ir primygtinai verčia paisyti visuotinumo taisyklės. Jie apeliuoja į Vatikano institucijas, apeidami vyskupus ir nunciatūras, nerasdami įsiklausymo, jie Romoje sėkmingai gina savo teises, priešindamiesi kai kurių vyskupų klaidoms, nekompetencijai, šališkumui ir piktnaudžiavimui valdžia.
Bibline mintimi jubiliejai yra teisingumo metai, kai atleidžiami vergai, skolos, sustabdomi karai, daroma sąžinės sąskaita ir atgailaujama už nuodėmes. Rikiuosis eilės arkivyskupo sveikintojų, tačiau šalia rikiuojasi nemaža eilė nukentėjusių ir priekaištaujančių, kurie mini besitesiančių nesusipratimų, absurdų, savo vargų eilines metines ir labiau laukia jo tarnystės pabaigos šventės.