Dangus tylėjo. „Gerai bent, kad nelyja“, - pagalvojau. Kai rytą važiavau į darbo biržą, mikroautobuso langu tekėjo srovelės. „Ajajai, Brigita, ajajai“, - tiesiai prieš mane kinkavo galva guminis buldogas. „Kokiu reikia būti idiotu vairuotoju, kad pirktum tuos kvailus judančius žaisliukus? Kai vairuoji, vis tiek negali į juos žiūrėt. O gal čia būdas kankinti keleivius?“ - pasikeiksnojau. Trumpam palengvėjo.
Darbo biržos karjeros planavimo skyriuje pasitiko konsultantė Marija. Jos kūną dabino melsvas kostiumėlis, o darbo stalą puošė medinis rūpintojėlis ir metalinė piramidė. „Žurnalistinio pobūdžio darbo neturime, bet galime pasiūlyti administracinio pobūdžio. Pasinagrinėkit“, - ištiesė man popieriaus lapą su keliais ranka nurašytais darbo skelbimais. Galėjau nusiųsti gyvenimo aprašymą į vairavimo mokyklą arba viešbutį. Dar Marija paaiškino, kad man priskaičiuota 355 litų pašalpa.
Viskas atrodė truputį netikra - lyg veiksmas vyktų ne mano gyvenimo, o televizoriaus ekrane. „Po tobulo vyro paieškų - nevilties duobė. Kaip Brrrigita Jonaitė išgyvens iš darrrrbo birrrržos pašalpos“, - galvoje pasigirdo anonsas krrraupiu Krrrristupo Krrrrrivicko balsu. Tada prasidėjo filmai apie elgetavimą prieš Aušros vartų ar kasininkės darbą prekybos centre. Skambėjo garso takelis: „Ne tau, Brigita, mėlynas dangus, ne tau, mergele, rožėm klotas kelias...“
Po žydro dangaus akimirkos scenarijus pasikeitė. „Važiuok į kaimą“, – prabilo mano protas. 355 litai mieste - misija neįmanoma, o kaime - prabanga. Dilgėlių, kiaulpienių, gysločių, rūgštynių salotos - sveikatingiau negu brangiausios ekologiškos daržovės iš prekybos centro. Daržo ravėjimas ir malkų kapojimas - puikios lietuviškos jogos pratybos. Kaimo vyrai - liurbiai paskutiniai, bet velniop tuos vyrus, man reikia ramybės.
Kitą vidurdienį mano mintys materializavosi. Sėdėjau ant medžio pliauskos močiutės kieme ir klausiausi Visatos simfonijos. Ant kelių murkė katinas, medžiuose čirškė žvirbliai, kažkur toli burzgė traktorius ir lojo šuo. Tada atėjo senolė ir mes kartu atlikome tradicinį pasisveikinimo ritualą: „Ką padaryt valgyt?“, „Ačiū, močiut, nereikia, namie privalgiau“, „Vaikeli, tokia kūda, nevalgai nieko, valgyk, susirgsi, valgyk, bernai nežiūrės. Bulvyčių pakepsiu“, „Tik be mėsos, močiut, ir aliejaus daug nepilk“.
Priminiau sau, kad turiu vaidinti mandagią anūkę ir klusniai sėdau prie stalo. Kramčiau bulves ir rankiojau į servetėlę dešrelių gabalėlius. „Čia mėsos kaip ir nėr“, - močiutė žvelgė į mane kuo nekalčiausiu žvilgsniu. Neištvėriau nepaaiškinusi, kad gyslų, odų, nagų ir ragų masė su mononatrio gliutamatu ir kitokiais E dar blogiau negu lašinio gabalas. Tada ji papjaustė lašinių, man siūlė ir pati smagiai kramtė pernai atnaujintais dantimis.
„Nuo senovės lietuviai mėsą valgė ir sveiki buvo. Dabar tai visokios mados iš užsienio ateina. Vegetarizmai, homoseksualizmai“, - jau ėmiau gailėtis, kad netylėjau kaip Undinėlė ir neprisikišau mėsgalių į rankoves kaip Vasilisa Gražioji. Prisiminiau jogos pamokas ir bandžiau sutelkt dėmesį į kvėpavimą.
„Žinai tą Zosę Lakštienę, kuri geltonam name prie tvenkinio gyveno? Vis ana dėl sūnaus jaudinosi - anas vegetaras, tai tik kaulai ir skūra. Taip anūkų norėjo vargšė, bet tai kur tas moterį susiras, kai net darbo neieško. Tik po užsienius bastosi ir dūdom grajina. Tai nuo tų nervų auglys jai galvon įsimetė. Tai prieš Velykas, kaip tik per Didįjį ketvirtadienį numirė nabagė, - močiutė net įraudo, intriguojama savo pačios pasakojimo. - Tai tas Saulius dabar atvažiavo čia gyvent. Su kitu vyru! Čiūdnas koks - plaukai ilgi kaip mergos. Tai mes su moteriškom ir šnekam - gėjai.“ Žodį „gėjai“ ji tarė lėtai ir pasimėgaudama, lyg mėgaudamasi paslaptingu skambesiu.
„Ot jūs, bobos pletkininkės. Gal visai jie ne gėjai“, - neištvėriau. „Bet tai kaip patikrint, kai kaime nė vienos jaunos mergos. Neisim gi mes pas juos, senos bobos. Kai parduotuvėj sutinku, tai labai jie mandagūs, sveikinasi. Klausia, kaip sveikata. Tik kad mėsos liepė nevalgyt, tai jau supykau. Ne pienburniams apie sveikatą aiškint.“
„Va eisiu ir patikrinsiu. Pamatysi - suviliosiu tuos tavo gėjus“, - sumečiau, kad tai pats geriausias būdas pasivaikščiot. Jei šiaip sau vaikščiosiu po kaimą, močiutė jaudinsis, nes vaikštinėt be tikslo - nei šis, nei tas. O aiškintis atvykėlių orientaciją - čia svarbi misija, apie tai visą mėnesį galės kalbėt visas kaimas. „Pasismaginsiu. Pribursiu moteriškėms, kad puolė jis prie manęs kaip šuo prie mėsos, - galvojau. - Būtų gerai, jei jis būtų protingas gėjus. Galėtume vaidinti prieš kaimą, kad esame pora. Ir nuo jo tada pletkininkės atstotų, ir nuo manęs.“
Nuo močiutės iki Lakštų kiemo - penkios minutės kelio. Žydru dangumi plaukė debesėliai, žydinčių obelų šakose žaidė vakarėjančios saulės zuikučiai. Buvo taip saldžiai gražu, lyg rodytų močiutės mėgstamą „Pageidavimų koncertą“.
Praklibinau vartelius. Pradėjo skalyt mažas rusvas šunėkas ir iš trobos išsliūkino liesas jaunuolis. Ant galvos - trispalvės spalvų kepuraitė, ant kojų - plačiaklešnės žemaklynės chaki spalvos kelnės. Ant kaklo pasikabinęs metalinę svastiką. „Laba diena, girdėjau, kad čia įdomūs žmonės gyvena, tai užėjau aplankyt“, - nutaisiau žvalų balsą ir plačią šypseną. „Užeik, - tarė jis labai tyliai ir nudelbęs akis į žemę. - Nori pamatyt daržą?“
Nustebau. Atėjau pasižiūrėt arba į vyrus, arba į gėjus, o jis man siūlo daržą. Negi mano, kad aš lysvių nemačiusi? Gal mano džinsai ir „kroksai“ pernelyg miestietiškai atrodo? „Atleiskit, nieko nežinau apie jus. Jūs ten ką nors ypatingo auginat?“ - mandagiai paklausiau. „Kiekviena šito pasaulio žolelė yra ypatinga. Problema, kad mes to nematom. Reikia gyvent čia ir dabar“, - sulaukiau atsakymo. „O kokia čia jūsų religija?“ - priminiau sau, kad esu žurnalistė ir turiu teisę uždavinėti pačius kebliausius klausimus. „Ne, mes Dievo negarbinam. Mums svarbiausia pažint save, o tai galima padaryti tik gamtoje“, - nežinios miglos ėmė sklaidytis. „Tada būtinai noriu pamatyt daržą“, - net šokčiojau iš nekantrumo, baisiausiai įdomu bus pamatyt daržą, kuris yra kaip bažnyčia.
„Aš - Saulius“, - naujasis pažįstamas pagaliau pažvelgė į akis. „Brigita“, - ištiesiau jam ranką, tačiau teko nuleisti, nes šis nekreipė dėmesio. Jis nusisuko ir žengė tiesiai į dilgėlyną. Nubidzenau paskui, džiaugdamasi, kad nepasipuošiau suknele. Dar kiek paėjome ir sustojome žydinčių kiaulpienių lauke. „Štai, - mostelėjo ranka, - Čia - protingas daržas.“ „Čia? - nustebau. - Nieko neišmanau apie kaimą, bet niekada neįtariau, kad taip sunku atskirt daržą nuo pievos“.
Saulius priglaudė pirštą prie lūpų: „Šššš, kalbėkime tyliau, kad netrukdytum augalams augti. Kaimo žmonės nežino, ką daro. Matote tuos šiaudus? Po jais - bulvės. Rudenį nurinksim derlių ir nereikės draskyt žemės.“ Dar nespėjau suvokti informacijos, kai už manęs kažkas raganiškai sušnabždėjo: „Labas, tai, ką matai, yra vienas unikaliausių gamtinės žemdirbystės pavyzdžių.“
Atsisukau ir nustėrau - prieš mane stovėjo pusnuogis Tarzanas. Dailiai nuaugęs, išpuoselėjęs raumenis, ilgus juodus plaukus supynęs į tvarkingą kasą. Jis pervėrė mane savo žydromis akimis ir lėtai tarė: „O pats geriausias dalykas, pupa, kad ir tu gali čia gyventi.“