Gėjų teisių aktyvistas J.Rauchas: „Visuomenės gerovei reikia daugiau santuokų, o ne mažiau“

Ta proga lrytas.lt kalbino žinomą JAV žurnalistą Jonathaną Rauchą.

„The New York Times“, „The Economist“ ir „The New Republic“ – tik keli leidiniai, kuriuose buvo publikuojami jo straipsniai. Jis - ir homoseksualų teisių aktyvistas. J.Rauchas, palaikantis vienalyčių porų santuokų idėją, savo poziciją argumentuoja iš konservatyvios perspektyvos. Jis tvirtina, kad gėjams ir lesbietėms suteikta teisė tuoktis sustiprintų, o ne sugriautų nusilpusią santuokos instituciją, o konservatorių pagarba tradicijai, įsišaknijusioms socialinėms struktūroms ir religijai neprieštarauja homoseksualų lygių teisių siekiams.

- Per pastaruosius keletą mėnesių bendravau su homoseksualų teisių aktyvistais Lietuvoje, Latvijoje ir Bulgarijoje. Kiekviena šalis, žinoma, yra skirtinga ir niekas nedrįstų jų pavadinti „identiškomis“. Vis dėlto mane nustebino visų šių trijų šalių tarpusavio panašumai – ir kiek situacija jose primena Jungtines Valstijas tais laikais, kai aš augau.

Ypač tai, kad gėjus daug kas laiko svetimais, ligoniais arba kažkokiu būdu keliančiais grėsmę visuomenės tvarkai ar šeimai. Jie jaučiasi izoliuoti ir nepalaikomi. Labai mažai viešųjų asmenų atvirai prisipažįsta esantys homoseksualūs. Atviros aktyvumo ar švelnumo apraiškos pasitinkamos su priešiškumu, o kartais net ir smurtu. Valdžia dažnai abejinga – arba dar blogiau. Visi šie veiksniai verčia homoseksualų bendruomenę jaustis taip, lyg ją suptų priešai.

JAV panaši padėtis tęsėsi metų metus, net tuomet, kai aktyvistai atsiskleidė ir ėmė sulaukti dėmesio. Bet nekęsti ir demonizuoti homoseksualius žmones sunkiau, kai asmeniškai pažįsti bent vieną. Tad kažkuriuo metu pasiekiamas lūžio taškas, kai didelė visuomenės dalis suvokia, kad tarp jų šeimos narių, draugų ir kolegų yra gėjų ar lesbiečių – ir kad šie žmonės nėra velniai ar net labai kitokie. Taigi aktyvistams, su kuriais bendravau, sakiau štai ką - galbūt dabar ir atrodo, kad niekas negerėja, bet nepasiduokite.

- Visad stebėdavausi, ką žmonės turi galvoje, kalbėdami apie homoseksualų „agresyvią kampaniją“. JAV dar visai neseniai vien prisipažinti aplinkiniams, kad esi gėjus, arba laikytis rankomis su savo partneriu buvo laikoma „agresyviu“ veiksmu. Daugelis heteroseksualų manė, kad homoseksualumo vieta yra pogrindyje ir net apie jį užsiminti yra „agresyvu“. Jie sakydavo: „Man nerūpi, ką jūs veikiate namuose, bet ar reikia man badyti akis?“ Ir vis dėlto tie patys žmonės nešiojo vestuvinius žiedus, nuolat kalbėdavo apie savo sutuoktinius, susikibdavo rankomis ir bučiuodavosi viešumoje bei daugybe kitų būdų rodydavo savo seksualinę orientaciją.

Tokioje aplinkoje, kurioje vien sprendimas neslėpti savo seksualinės orientacijos laikomas „agresyviu“, gėjai ir lesbietės negali neversti kai kurių žmonių jaustis nepatogiai. Tačiau tikslas yra plėsti visuomenės patogumo ribas, tik ne per toli. Nuspręsti, kur yra ta riba, sunku, bet tikėtis, kad seksualinės mažumos gali pasiekti emancipaciją, nesukeldamos bent šiokios tokios neigiamos reakcijos, yra iliuzija. Nežinau, kokia pusiausvyra tiktų Vilniuje, bet paprastai toks viešas renginys kaip eitynės yra geras būdas pasakyti pasauliui, kad homoseksualūs žmonės nebenori slėptis.

- Daug heteroseksualių porų yra nevaisingos, bet dėl šios priežasties dar nė vienai vyresnei porai nebuvo uždrausta tuoktis. Taip yra todėl, kad bet kokia tvirta santuoka – su vaikais ar be vaikų – sustiprina visuomenę. Santuokoje žmonės gyvena sveikiau, geriau ir laimingiau, nes sulaukia palaikymo ir rūpesčio. Santuoka sukuria stipresnius, saugesnius namus vaikams (mano šalyje ir daug kur Europoje tos pačios lyties poros augina vaikus); ji sujungia sutuoktinius ne tik vieną su kitu, bet ir su giminėmis bei bendruomenėmis. Kaskart, kai homoseksualų pora susituokia, užuot pasimylėję krūmuose ar gyvenę nesusituokę, tai pateikia teigiamą pavyzdį ir rodo, kad santuoka – o ne gyvenimas susimetus – yra geriausia atsakingų santykių forma. Mums reikia daugiau santuokų, o ne mažiau – štai kodėl vienalytės santuokos yra sprendimo dalis, o ne problema.

- Tiesa, JAV kai kurie homoseksualų teisių aktyvistai iš pradžių priešinosi santuokai, nes laikė ją tradicine institucija ir seksualinio išsilaisvinimo priešingybe. Tačiau dauguma eilinių gėjų ir lesbiečių nori patirti šeimos stabilumą ir šilumą – nori mylėti ir būti mylimi, nori, kad juos grįžusius namo kas nors pasitiktų, nori turėti vietą, kuri būtų jų namai. Štai kodėl prasidėjo judėjimas, siekiantis įteisinti vienalytes santuokas.

- Aš tikriausiai šiek tiek linkstu į dešinę. Anksčiau JAV iš tikrųjų beveik visi atviri homoseksualūs žmonės prijautė kairiesiems. Vis dėlto dešimtajame dešimtmetyje ėmė atsirasti vis daugiau homoseksualių konservatorių. Tiesą sakant, aš pats padėjau įkurti gėjų konservatorių tinklalapį, „Independent Gay Forum“. Šiandien niekieno pernelyg nestebina homoseksualai, kurie yra religingi, libertarai ar tradicionalistai. Juk mąstome smegenimis, o ne lytinėmis liaukomis.

Dėl įtakos, kurią daro religingi konservatoriai, priešiški homoseksualumui ir socialiniams pokyčiams, opozicija homoseksualių žmonių lygybei išties dažniausiai telkiasi dešinėje politinio spektro pusėje. Tačiau yra ir kita konservatizmo šaka, pabrėžianti laisvę, atvirą ekonomiką bei visuomenę ir individo svarbą – ir ši konservatizmo šaka nerodo jokio priešiškumo gėjams ir lesbietėms.

Tiesą sakant, laisva rinka buvo geriausias mūsų draugas, nes atveria tiek kelių inovacijoms ir pokyčiams. Amerikoje nuosekliausiai homoseksualų teisėms priešinosi valdžia, kuri persekiojo ir baudė homoseksualus, neleido mums dirbti valstybės tarnyboje, varė iš kariuomenės, užmerkdavo akis, kai mus puldavo, ir taip toliau. JAV gėjų ir lesbiečių lygių teisių judėjimo atsirišimas nuo kairiosios politikos jau įsibėgėjęs – taip galų gale nutiks ir kitose šalyse, galbūt ir Lietuvoje.

- Kalbant apie tradiciją, taip, konservatoriai ją pagrįstai vertina. Taip, esama įtampos tarp tradicijos ir homoseksualų teisių, bent jau radikalesnės jų versijos. Neseniai parašiau straipsnį apie tradicionalizmą ir vienalytes santuokas. Trumpai: tradicionalistinis konservatizmas mano, kad socialinė kaita turi atsižvelgti į įsišaknijusias visuomenės struktūras ir būti laipsniška, bet jis tikrai nesipriešina lygybei ar bet kokiems pokyčiams. Mano paties programos tikslas – įtraukti homoseksualius žmones į laiko išbandytų socialinių struktūrų tinklą, o ne tas struktūras sugriauti. Ir jei įsiklausytume į tai, ko gėjai ir lesbietės prašo – galimybės tarnauti vienas kitam santuokoje, tarnauti savo šaliai kariuomenėje, tarnauti ateities kartoms ugdant ir auginant vaikus ir taip toliau – išsvystume programą, paremtą asmenine atsakomybe ir noru prisidėti prie visuomenės gerovės, o ne savanaudiškumu ar hedonizmu ar kokiu nors radikalizmu.

- Žiniasklaida paprastai būna sekėja, o ne lyderė – taip pat homoseksualų integracijos į visuomenę judėjime. Žurnalistai ir televizijos bei kino prodiuseriai bijo įžeisti savo publiką, todėl jie arba ignoruoja homoseksualius žmones, arba vaizduoja mus kaip spalvingus keistuolius. Tiesa tokia, kad būti gėjum daugumai žmonių dažniausiai yra kasdieniškas ir nuobodus reikalas.

Aš pradėjau rašyti kaip atvirai homoseksualus žurnalistas 1991-aisiais, kai man suėjo 30. Tuo metu bijojau, kad nukentės mano karjera, nes visi mane laikys tiesiog „tuo gėjum žurnalistu“. Labai maloniai nustebau, pamatęs, kad mano karjera nė kiek nenukentėjo. Netgi priešingai – kai į savo darbą įtraukiau visą savo asmenybę, mano rašymas įgavo naują kryptį ir aistrą.

1995-aisiais pradėjau planuoti straipsnį apie homoseksualų santuokas. Vieną dieną, vaikštinėjant kaime Airijoje, mano tėvas – kuris neturi nieko prieš mane ar homoseksualius žmones – mane perspėjo: „Jhonai, geriau nerašyk apie tos pačios lyties santuokas. Tai tokia neįprasta įdėja, taip nutolusi nuo vyraujančios nuomonės, kad visi pamanys, jog tu pakvaišai. Žmonės ims manyti, kad tu nerimtas žurnalistas.“

Anuomet pamaniau, kad galbūt jis ir teisus. Bet 1996-aisiais surizikavau ir žurnale „The New Republic“ išspausdinau straipsnį apie gėjų santuokas – ir žmonės jį priėmė pagarbiai. Prabėgo dešimt metų, kol tos pačios lyties poros kai kuriose Amerikos ir Europos vietose gavo galimybę tuoktis. Šiandien, prisimindamas savo paties patirtį, homoseksualiems žmonėms aš sakau: „Nėra lengva prisipažinti, kas esi. Bet retai būna taip blogai, kaip baiminiesi – ir gali būti, kad maloniai nustebsi.”