Ką tokie raginimai rodo?
Jeigu ir pernelyg tiesmukiška būtų sakyti iškart, jog toks viešųjų erdvių orientavimas yra totalitarinės visuomenė reliktas, kai buvo siekiama išmokyti matyti tai, ko nėra, o nematyti to, kas yra, kai masinės informacijos priemonės pumpavo miglą, uždengiančią tikrąjį problemų reljefą, tai vis tik, regis, yra pagrindas konstatuoti, jog įtikėjimas terapine žiniasklaidos funkcija, kad anoji neva gali gydyti ir susargdinti, yra nepamatuotas mūsų laikų romantizmas.
Taip, rentgenas, neretai peršviečia užstojančius audinius ir leidžia atpažinti tikrą problemos vaizdą, tačiau pats rentgenas nieko nepagydo arba, kitaip tariant, diagnostikos menas negali pakeisti terapijos meno.
Kita vertus, pažiūrėkime į šį klausimą tarsi ir iš kitos pusės, bandydami pamatyti reiškinius oponento akimis, prisiimdami tokią regėjimo poziciją kaip savotišką metodinį atskaitos tašką. Juk iš tiesų negali būti taip, jog žinia apie pasaulį ir mūsų likimą būtų nuausta tik iš nusiminimų ir liūdesio, verpiama iš nevilties, neįtikėtina, jog tokioje savirefleksijoje nėra pozityvių intarpų.
Čia turiu skaitytoją įspėti, jog kalbame dabar apie pozityvias žinias visai bendruomenei, palikdami už skliaustelių privataus gyvenimo pusę, su visais tokio gyvenimo viražais, pakilimais ir nusmukimais. Taigi, po tokios pastabos perklausiu dar kartą – kas mus, šios bendruomenės narius čia, šioje žemėje, vis dar gali nudžiuginti, pakelti ūpą, teikti vilties išryškėjusioje situacijoje, kai jau net statistika skelbia, jog jokios vilties nėra, dabar, kai ši įnoringa ponia praneša: „Esate katastrofiškai sparčiai, su didėjančiu pagreičiu nykstanti tauta.“
Kviesčiau visus skaitytojus, kiekvieną iš jų, pabandyti, jeigu įmanoma, sudaryti tokių žinių katalogą, ypač atkreipiant dėmesį į pavyzdžius, kai negatyvas ne tiek nustelbia, kiek paryškina pozityvą, drauge, žinoma, vengiant įprastos mums saviapgaulės inercijos, atsisakant melagingo veidrodžio paslaugų.
Galbūt tokia gera žinia mums visiems yra pranešimai apie krizės pabaigą. Krizės pabaiga Lietuvoje skelbiama labai autoritetingu lygiu, nors pats žinios turinys nėra iki galo aiškus – kas čia pasibaigė, o kas prasideda?
Kita vertus, varpų skambesys, skelbiantis apie krizės pabaigą, nesukuria jokios šventinės nuotaikos galbūt dėl to, jog psichologinis nuovargis įsiėdė taip giliai, kad nustelbia visas emocijas. Peržiemojimas buvo toks neįmanomai sunkus, jog užtemusios akys dar ilgai nesugebės atpažinti atgimstančių (?) spalvų.
Tačiau labiausiai nerimą kelia ir sąžinę graužia tai, jog už nepastovius ekonominius kapstymosi iš duobės rodiklius buvo užmokėta neleistinai aukšta kaina. Tokiais atvejais sakoma, jog vinį į sieną buvo siekiama įkalti su mikroskopu, arba galima pasakyti net taip – vinį įkalėme, bet drauge išvertėme pačią sieną, visą namo frontoną.
Labai gerai suprantu tuos, patikėkite, kurie pasakys, jog, nepaisant visų negandų ir praradimų, priartėjus tokiai ribinei situacijai, kai beveik nieko nelieka, vis tik išlieka metafizinis žemės jausmas, taigi galimybė atsiriboti, pasislėpti nuo politikos nesėkmių ir nevykėliškumo gamtos prieglobstyje, užsidarant tarp grynųjų stichijų, leidžiant save įsiurbti lietuviško peizažo verpetams.
Toks atsiribojimas čia yra ekstaziškas išgyvenimas, suteikiantis progą apsivalyti nuo psichologinio užterštumo. Kita vertus, noriu atkreipti dėmesį, jog susitikimas su tuo „kažkuo“ gamtoje yra beasmenis susitikimas. Gamta yra didingai graži kaip tik savo atšiauriu abejingumu, visišku nežmogiškumu. Paskutiniam išvykstančiam iš tėvynės lietuviui Lietuvos žemė atsisveikindama nepamojuos, o ryto aušroje papsintys nuo karklo šakų lašai bus tikrai ne karčios ašaros, bet tyrų tyriausia rasa, susikaupusi iš nakties drėgmės.
Kartais sakoma: „Lietuvos žemė – palaistyta mūsų prakaitu, ašaromis ir krauju.“ Bet jeigu žemė šito nesugebėtų užmiršti, užgimdama kiekvieną kartą iš naujo, žemės vaisiai būtų pražūtingai nuodingi.
Taigi ilgiau nedelsdamas pasakysiu, jog, kaip atrodo man, neįtikėtinu, stebuklingu, džiaugsmingu kaip žiburys naktyje įvykiu yra tai, jog lietuviai, regis, vis dažniau abejojantys savimi kaip tauta, yra atpažįstami ir mylimi būtent kaip tauta kitos tautos, lietuviškumą traktuojančios kaip kokybės ir pasitikėjimo ženklą. Nevengiat teorizavimo žargono galima teigti, jog tokiu būdu lietuviai įgyja pozityvią galimybę rasti subalansuotą požiūrį į save Kito žvilgsnio tarpininkavimu, o pasakius aiškiau – viską gelbsti abipusis supratimas ir simpatija.
Kalbu, žinoma, ne apie mūsų giminaičius latvius, įsivaizduodamas, jog giminystė ir bičiulystė nėra tapatūs dalykai, juolab nepuoselėju didesnių iliuzijų vadinamojo strateginio partnerio atžvilgiu.
Tačiau negaliu atsistebėti ta abipuse simpatija ir trauka, kurią vis dar liudija vienas kitam lietuviai ir gruzinai, nepaisant to, jog įtakingi asmenys, kaip atrodo, pastaruoju metu yra nusiteikę tokią tautų bičiulystę blokuoti.
„Eurovizijos“ dainų konkursas gali būti vertinamas kaip menkavertis įvykis, tačiau lietuvių ir gruzinų balsavimas vieni už kitus šiame renginyje yra vertas didesnio dėmesio faktas. Balsuojama šiuo atveju palankiai buvo ne už, kaip įprasta, geopolitinius kaimynus, bet už, nevengsiu patetikos, dvasinę giminystę. Taigi jeigu iš tiesų yra taip, jog savo ruožtu lietuviai šioje laisvę mylinčioje tautoje atpažįsta savo alter ego, tai reiškia, jog laisvės idealai tarp mūsų žmonių vis dar rusena.
Gruzijos prezidentas M.Saakašvilis padėkojo Lietuvai už maksimalų įvertinimą šiame „Eurovizijos“ konkurse. Sakote, nereikėjo vargintis, nes buvo aišku iš anksto, jog mūsiškiai neatsilieps net kriuktelėjimu, nors Lietuvos atlikėjai buvo analogiškai įvertinti Gruzijos žiūrovų. Ne tai čia svarbiausia, Gruzijos prezidentas, kaip atrodo, dar kartą nepraleido progos pavadinti lietuvius broliška tauta.
Ne patarimai ir dalykinės konsultacijos, kaip kartais galėtų atrodyti savo užpakalius Briuselio minkštasuoliuose pritrynusiems funkcionieriams, yra, visų pirma, reikalinga gruzinų tautai, bet solidarumo paliudijimas ir draugystės įžadų atnaujinimas tokiu ar kitokiu lygiu.
Savo ruožtu ne viena šalis galėtų iš gruzinų pasimokyti to, kaip net didžiausių išbandymų metu, karinės apsupties sąlygomis, galima ir privalu išsaugoti demokratinį šalies būvį. Iš tiesų ne tūžmastis ir įniršis, kaip kartais būna tarp kalniečių, žymi gruzinų laisvės dvasią, bet aukštikalnių erelio polėkio ir kruopščiai išpuoselėto civilizacijos normatyvų sąrašo vienovė. Tai Merabo Mamardašvilio tauta.
Paklausiu pragmatikų – ką laimėjo Lietuva šiurkščiai užšaldydama savo santykius su Gruzija oficialiosios politikos plotmėje ir tiesdama raudoną kilimą žmogui su kanopomis „Kolchozniko“ pravarde? Žinoma, retorinis tai klausimas. Pastebėsiu tik tai, jog perspektyvų sumaišymui čia tarpininkavo tokie pat skeltanagiai, - apie tai galima spėti, girdint, kaip skaudžiai kaukši parketas, kai jie dalyvauja šokių konkursuose.
Meilė ir neapykanta išlieka net ir tada, kai vilties nebelieka.