Net prezidentė susileido nuo tvirtos „batkos“ rankos, o susileidusi mostelėjo ryžtingai nuo Medininkų į Rytus. Kas buvo nieks prie V.Adamkaus, tas bus viskuo prie jos, ir atvirkščiai!
Nepraėjo nė dveji metai, žiūrim, ką turim?
Smarkuolis „batka“ nebeturi valiutos. Anei euro, nei sudilusios rusiškos kapeikos. Viską vyrukas prašvilpė statydamas teisingiausią savo paties valdžią Baltarusijoje. Lieka tik metro sprogdinti ir Vakarų imperialistus už prakištą „Euroviziją“ keikti.
„Batkos“ rojuje baltarusiai šąla per naktis stovėdami eilėse prie valiutų keityklų, prekės parduotuvėse pamažu nyksta.
Dar taip neseniai piktai šūkavę, kad ankstesnė Lietuvos valdžia neleido jiems tarpti išsvajotoje „batkos“ rojaus rinkoje, dabar čia jau įsitvirtinę mūsų verslininkai verkia kruvinomis ašaromis: kur dėti baltarusiškus „zuikučius“, kurių vertė tapo menkesnė už popierių, ant kurio jie paskubomis buvo atspausdinti, kai „batka“ vaizdavo gerąjį kandidatą į prezidentus ir iš plačios širdies visiems baltarusiams algas per metus „padidino“ net 17 procentų.
Per pačią pasaulinę krizę! Taškydamiesi seilėmis mūsų kvaileliai tuomet liaupsino A.Lukašenką už tokius dieviškus gebėjimus. Kodėl prikando liežuvį?
„Batkos“ rojų ištiko krizė. Bet liaupsintojai laukia. Svajoja: štai išlįs „batka“ į televiziją, pašnekės ten penkias valandas, ir vėl jie galės aikčioti tema, kaip gera gyventi su diktatorium. Bet „batka“ tyli. Supranta, kad tuo pačiu visų atmintinai žinomu fintu tris naktis prie dolerių gatvėje išstovėjusio žmogaus nebeišmaudysi.
Kaip diktatorius iki šiol maudė savo tautą ir net Lietuvos dundukus?
Nieko naujo jis nesugalvojo. Spausdino pinigus, kai sumanydavo pasigerinti diktato užniurkytiems žmonėms. Kai išsigąsdavo. Ėmė paskolas, valstybės skola pernai pasiekė 45 proc. bendrojo vidaus produkto.
Kurį laiką baltarusiai džiaugėsi. Kaip ir tie lietuviai, kuriems pilietinis maumenėlis per 20 metų taip ir nesuaugo: ak, kaip puiku - nėra nedarbo, gamyklos dūzgia!
Prasidėjus pasaulinei ekonomikos krizei, A.Lukašenka bandė apgauti rinką, suteikdamas milžiniškus kreditus gamykloms. Amžina kairiojo diktatoriaus (ir kairiųjų intelektualų - taip pat) svajonė: kapitalizmas tuoj tuoj žlugs, o aš, pusdievis, įrodysiu, kad man gudriai valdant krizių nebūna.
Gamyklos gamino į sandėlį. Metus, antrus. Kol atėjo laikas grąžinti kreditus. Rezultatas: pagamintos prekės rūdija, o bankuose valiutos atsargos išseko.
Ar tai reiškia, kad normalu, jog valiutų keityklose nebėra valiutos? Nenormalu, nes pinigai irgi yra prekė. Kai vieno pinigo kaina krenta, kito kyla. Užtektų už eurą duoti ne 3000 „zuikučių“, o 6 ar 7 tūkstančius, ir valiutos atsirastų.
Bet negi diktatorius pripažins, kad ekonomikoje yra bukas kaip bato aulas? Jis toliau nustatinėja savas „zuikio“ keitimo ribas iš dangaus. Kurios nieko nekeičia. Tik varo krašto ekonomiką į dar tamsesnį kampą. Bijo: „zuikučio“ vertei kritus du kartus, kas liks iš „batkos“ rojaus? Ko bus vertas pernykštis algų padidinimas 17 procentų?
Vienos A.Lukašenkos špygos, ne daugiau. Štai kodėl nėra valiutos Minsko ir Gardino keityklose. Ir kodėl prieš tai įvyksta kraupus sprogimas Minsko metro.
Baltarusijos žmonės, priešingai nei kai kurie pasipūtę, o dabar Minske virkaujantys Lietuvos verslininkai, nėra kvailiai - jie, puikiai žinodami, kas yra A.Lukašenka, butus jau net baltarusiams nuomoja tik už eurus ar dolerius.
Ką jiems gali pasakyti diktatorius? Nieko. Būna akimirkų, kai net diktatoriai supranta, jog prieš rinkos vėją nepapūsi. Gali tik tam tikrą laiką maustyti patikliuosius. Tokius kaip mūsų verslininkai, kurių daugelis, panašu, buvo įtikėję „batkos“ rublio amžinu laisvu konvertavimu. Už naivumą ir bus primityviai išbuožinti.
Diktatoriui lieka tik laikytis įsikibus į klišą savo „zuikio“ kursą, bet ir tai neilgai, nes dingus valiutai bankuose, netrukus parduotuvėse nebeliks ir daugelio prekių. Diktatoriui lieka jo amžinas koziris - kad Kremlius trenktą, bet sau naudingą juokdarį išgelbės ir šįkart.
Tačiau ar panašiai neprisidirbo Graikijos, Portugalijos, kitų ES šalių demokratiniai lyderiai, ar jie lygiai taip pat negyveno skolon, nedidino algų ir pensijų be būtino tam ekonominio pagrindo, prieš rinkimus norėdami įsiteikti žmonėms? Ar A.Lukašenkos duobėtu keliu nedarda ir beatodairiškai besiskolinančio A.Kubiliaus dviratis?
Nepaneigsi to. Tačiau demokratija tuo ir geresnė, palyginti su diktatūra, kad joks kubilius, jokia grybauskaitė ar šemeta joje negali visko suimti į savo rankas. Tarkim, A.Kubilius su D.Grybauskaite gali plikbajoriškai skolintis brangiau nei skolina TVF, bet ir jie negali spausdinti litų, kiek nori, negali versti gamyklų dirbti į sandėlį. Taip, kaip darė A.Lukašenka.
Kita vertus, šaipantis iš Lietuvos verslininkų, kurie „batkos“ režimu buvo įtikėję lygiai taip pat kaip D.Grybauskaitė ir konservatoriai, ir kurie dabar nežino, ką daryti su milijardais kvapą išleidžiančių „zuikučių“, neturėtume pamiršti priežasties, kodėl kai kurie mūsų verslininkai ten atsidūrė.
Kai tėvynėje verslininkų nekenčia bemaž visi, kai Vyriausybė bando nuo jų nulupti devynis kailius, o tauta nuoširdžiai įsivaizduoja, jog pensijos ir pašalpos auga kaip bananai lysvėse, tereikia pasiskinti, kapitalas yra verčiamas emigruoti lygiai kaip ir darbštūs žmonės. O kur čia toli nubėgsi žiemą basas?
Naivu būtų ir raminti save, kad Lietuvos verslininkų nesėkmės defolto apimtoje Baltarusijoje yra vien tik pačių mūsų verslininkų bėda. Tai - visų mūsų, gyvenančių Lietuvoje, bėda, nes rinkoje nedingsta niekas: nei pelnas, nei nuostoliai, kurie, sukdamiesi ekonomikos ratais, persiskirsto visiems valstybės piliečiams.
Todėl kiekvienas iš mūsų - daugiau ar mažiau - tuos mūsų verslininkų praradimus Baltarusijoje pajus savo kailiu.
Ar prisiims už tai nors dalelę atsakomybės prezidentė D.Grybauskaitė, kuriai skėtį per lietų taip neseniai paslaugiai laikė pats A.Lukašenka? Prezidentė, kuriai vienodai rodė sankcijos režimui už žmogaus teisių pažeidimus, buvo nesvarbu, kad A.Lukašenkos smogikai daužo žmones Minsko gatvėse, sodina ir žudo nekaltus, o baltarusių laisvė buvo tik pačių baltarusių reikalas, nes mums jau buvo svarbu tik prekyba ir „babkės“.
Baltarusis A.Bialatskis linguoja galva: „D.Grybauskaitės vizitas į Minską ir A.Lukašenkos priėmimas Vilniuje, buvo „avansas, kuris nepasiteisino“.“
Ką čia pridursi. Pasirodo, dar yra teisybė žemėje, ir kartais krauju apšlakstytos „babkės“, pinigai, uždirbti einant obuoliauti su velniu, ima ir išgaruoja. Gaila tik, kad laisvę kažkada labiau už pinigus vertinę lietuviai tai besupranta tik per savo kišenę. Jei supranta.