Artėjant konservatorių suvažiavimui jau sklando minčių pataisyti įstatus taip, kad partijos pirmininkas būtų renkamas tik po eilinių Seimo rinkimų, o ne kas dvejus metus.
Dešiniuosius galima suprasti. Juk sunku ir suskaičiuoti, kiek triukšmo jau kilo per tą „partijos vidaus demokratijos šventę” – A.Kubiliaus ir I.Degutienės varžybas dėl valdančiosios partijos vado sosto.
Per tą „šventę” iškiliausieji partijos veikėjai bei jų šalininkai ne tik vaišino vienas kitą įvairiomis intrigomis, bet ir pradėjo vieni kitiems klijuoti Maskvos agentų etiketes.
Taisyklė, kad rinkimai duoda daugiau bėdos nei naudos, pasitvirtino ir per Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų sostinės skyrių sueigos vedlio rinkimus.
Tai, kad rinkimai, kuriuose susigrūmė net 7 kandidatai, baigėsi sumaištimi ir be rezultatų, būtų dar nieko. Blogiau, kad per juos gėdingą akibrokštą patyrė parlamentarė D.Bekintienė.
Ši garbinga politikė, per Seimo rinkimus kandidatuosianti Varėnos rajone, neseniai aršiai kibo į atlapus vietos savivaldybei, kad ta be gyventojų žinios ir leidimo drįso suplanuoti kempingą prie Puvočių kaimo, ant Merkio kranto.
O per sostinės dešiniųjų vado rinkimus D.Bekintienė kažkodėl itin rūsčiai kritikavo vieną kandidatų – Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus žemėtvarkos skyriaus vedėją L.Dieninį. Ir gavo grąžos.
L.Dieninis pareiškė, jog ši politikė toli gražu ne tokia skaidri, kokia dedasi – esą ji asmeniškai prašiusi žemėtvarkininko patyliukais sutvarkyti jos sūnaus sklypo reikalus, o tai uždelsus padaryti kerštauja.
D.Bekintienė iš sueigos išėjo lyg supurvinta. Štai tau ir „partijos demokratijos šventė”!