Aš už tai, kad abortų būtų kuo mažiau – jie yra baisus psichologinis ir fiziologinis sukrėtimas kiekvienai moteriai, jei tik ji nėra degradavusi. Tačiau aš taip pat už tai, kad prievartos auka (čia priskaičiuokim ir šeimyninę prievartą, ir tuos sutuoktinius vyrus, kurie mano, kad kontracepcija – vien tik „bobų reikalas“) ar paslydusi paauglė, ar vieniša skurstanti moteris, žinanti, jog neturės galimybės ar sveikatos pasirūpinti kūdikiu, turėtų pasirinkimo teisę.
Aš už tai, kad nevaisingos poros galėtų išnaudoti visas, kokios tik yra įmanomos, mokslo ir medicinos galimybes susilaukti taip trokštamų atžalų. Argumentas, kad „reikia nešti Viešpaties tau numatytą kryžių“ ir nesipriešinti, yra svarus tik religingam krikščioniui. Bet kodėl kryžių turi nešti tas, kuris juo netiki? O juk būtent tai – užkrauti ant pečių vilkti nuolankumo Bažnyčiai kryžius nereligingiems valstybės piliečiams – siūloma šitaip kišantis į dirbtinio apvaisinimo įstatymą.
Bet kokiais būdais apsaugoti ką tik užsimezgusias gyvybes – tikslas kilnus. Ir katalikų kunigai jam pasiekti turi be galo svarų, Konstitucijos nepažeidžiantį įrankį. Tik, deja, juo, kaip tenka pastebėti, menkai naudojasi – jie renkasi eiti lengvesniu, popierių ir įstatymų grūmojimų keliu, nei tuo, kurį prisakė jiems pats Aukščiausiasis.
Tas ginklas – tai ganytojiškas autoritetas ir tiesioginė tikinčiųjų sielovada. Bėda ta, kad šiandien lengviau ir patogiau yra nueiti iki Seimo posėdžių salės, nei iki asocialios lindynės savo parapijoje, kur degradavęs šeimos galva savo užguitai, suvargusiai, sumuštai žmonai ką tik girtas užstatė devintą vaiką.
Lengviau yra prirašyti dešimtis puslapių argumentacijų, kodėl šiukštu negalima sunaikinti apvaisintų kiaušialąsčių, nei nueiti pas bevaikių sielvartaujančių parapijonių porą ir kalbėti su ja, kad gal Viešpačiui mielesnis kelias būtų, jei jie įsivaikintų našlaitį.
Kur kas lengviau yra tuokti „žurnalinius žmones“ prašmatniose lelijomis kvepiančiose viešose ceremonijose ir linkėti jiems sėkmės, bet kurgi tie ganytojai paskui, kai jaunos šeimos ima byrėti, braškėti ir taip pat viešai ir iškilmingai išyra? Ar protingas kunigo žodis, svarus patarimas kada nors juos pasiveja?
Jei ir pasiveja, tai dažniausiai tik vienu atveju – kai šeimoje skriaudžiamoms moterims patariama atleisti skriaudikui ir kentėti, kentėti, kentėti. Nuolankiai nešti savo kryželį ant kraujosruvomis išmargintos nugaros. Su smurtaujančiais degradavusiais vyrais dauguma šiandienių kunigų vengia kalbėtis – ką gali žinoti, gal dar į akį duos toks? O kur jau ten kalbėti apie atvertimą ar ganytojišką atvedimą į doros kelią.
Šventam Brunonui Bonifacijui andai net galvą nupjovė, bet šiandieninė misionieriška dvasia Lietuvoje – silpna. Vos pakvimpa pavojais ir, dažniausiai, - į klebonijos krūmus. Yra ir tokių, kurie išlenda tik kalėdoti ar margučių ridenti. Dar – tuokti, krikštyti ir šventinti prašmatnius automobilius ar jachtas. Skaitėm neseniai ir apie tokį, kuris dalyvavo talžant automobilio vairuotoją.
O juk nuo tikro kunigo, kunigo iš pašaukimo, šitiek priklauso. Pamenu, studentiškų praktikų metu teko keliauti po Lietuvos miestelius ir kaimus. Ten, kur dirbo šviesūs, veiklūs, aktyvūs klebonai – ten buvo ir šviesesni veidai. Ir tvarka miesteliuose, ir girtuoklių aikštėse – mažiau. Ne veltui smetoninės Lietuvos miesteliuose visų gerbiamas elitų elitas buvo ne koks vietinis banditas ar kontrabandininkas, o kunigas, gydytojas ir mokytojas. Tas kuris rūpinasi siela, tas kuris rūpinasi kūnu, ir tas, kuris rūpinasi ateitimi.
Šiandien daug kas pasikeitę. Dažnas – net ir save garsiai vadinantis kataliku – nėra iki galo įsisąmoninęs, kad kunigas – tai ne vestuvių atributas, ir ne psichoanalitikas, atlaidžiai palinksintis galva ir duodantis visų nuodėmių išrišimą.
Kunigas turėtų būti patikimas tikinčiojo vadovas, rodantis kryptį kelyje, suklupus – ištiesiantis ranką, bet ir neslepiantis, kad savo gyvenimo krikščioniškųjų pasirinkimų kelią tikintysis gali įveikti tik pats. Kunigas turėtų siekti atvesti į tikėjimo kelią kuo daugiau žmonių – juolab, kad šiandien, sunkių visuomeninių, dvasinių išbandymų laikais matyti, jog daugybė žmonių ieško atspirties būtent religijoje – ir daugelis sėkmingai ją randa, ne vien kaip paguodą nuo sunkaus gyvenimo, bet ir kaip kelią, kuriuo nori eiti.
Bet taip pat kunigas turi atminti, kad visuomet bus tokių valstybės piliečių – ir gana didelė dalis – kurie nepriklausys krikščionių bendruomenei, ir šiai visuomenės daliai bei jos pasirinkimams jis negali turėti jokios galios, negali primesti jai savo tikėjimo - juolab iš viršaus, įstatymais. Ta dalis turi lygiavertę pilietinę teisę gyventi nesusituokę ar būti tos pačios lyties gyvenimo partneriai, darytis abortus, naudotis mokslo ir medicinos metodais, kurie nesuderinami su krikščionių pasaulėžiūra.
Siekti juos priversti gyventi tuo, kuo jie netiki, priversti prievarta – labai jau kvepia inkvizicija...
Mano galva, didžiausias paradoksas dabar yra tas, kad statistiškai 80 proc. lietuvių save laiko katalikais, bet taip pat 80 proc. pasisako už moters teisę į abortą. Tai kokie jie, po paraliais, katalikai, jei nesuvokia ir nepraktikuoja esminės konfesinės nuostatos? Ar jie tiki, kaip jiems patogiau - po trijų abortų stoja prieš altorių su rūtų vainikėliu ant geltonų kasų, ar po pompastiško „šliūbo“ bažnyčioje „eina kairėn“, smurtauja prieš moterį.
Tiek statistiškai daug artimo meilę išpažįstančių katalikų, o tiek daug agresijos visuomenėje, kad net ne vietoje sustabdęs automobilį gali gauti į snukį? Tiek daug pamestinukų, našlaičių ir taip mažai rampų bei pagalbos neįgaliesiems. Ir toks daiktų kultas ir keliaklupsčiavimas prieš turtingesnį ar galingesnį – mėgstama keikti „supuvusius Vakarus“, bet ten tikrai nėra tokio iškreipto vartotojiškumo ir tokio vergiško šliaužiojimo prieš valdininką ir Aukso Veršį. Ir dar - jei apklaustumėte tuos 80 proc. Lietuvos katalikų, paaiškėtų, kad pusė jų tiki reinkarnacija, dar koks trečdalis – „energetinėmis piramidėmis“ ir vaikšto pas būrėjas.
Štai čia – formalius „kalėdinius ir vestuvinius katalikus“ paversdami tikinčiaisiais, kurie suvokia ir kasdieniais savo veiksmais liudija tai, kuo tiki, - ir turėtų pasireikšti šiandieniniai dvasininkai.
Galbūt tokiu atveju ir „liberalusis“ apvaisinimo įstatymas nebūtų baisus ir seimūnų gąsdinti nereikėtų – kas iš jo, net ir priimto, jei šia galimybe didžioji dauguma piliečių patys nenorės naudotis, nes tai iš esmės prieštaraus jų religiniams įsitikinimams?
Juk jei valstybėje net 80 proc. - katalikų, tarp likusiųjų 20 proc. gyventojų nevaisingųjų nuošimtis, norėsiantis pasinaudoti apvaisinimu „in vitro“ statistiškai turėtų būti visai nedidelis.
Galima man atšauti, kad kiekviena išgelbėta negimusi gyvybė yra verta visų pastangų ją išgelbėti. Tačiau šiuo atveju, atrodo, tikslas ne toks kilnus, o problema – paprastesnė. Kelias embrionų apsaugos link „iš apačios“, skatinant didesnį (ir tikresnį) tikinčiųjų sąmoningumą yra kur kas sunkesnis, nei įstatymą „nuleisti iš viršaus“. Užmaunant jį tarsi apynasrį ir tiems, kurie turi teisę neišpažinti tavo pažiūrų.
Sunku, bet dėl visų likusiųjų, tų, neatverstųjų ir neatverčiamų, Bažnyčiai reikėtų susitaikyti: tos juodos avelės – ne jūsų ir gal niekada jomis nebus. Ir kol kas Konstitucija garantuoja, kad šie žmonės turi teisę gyventi ne pagal religinius priesakus, o valstybės įstatymus. Ir turi visišką teisę darytis abortus, naudotis visais įmanomais dirbtinio apvaisinimo būdais, užsiimti seksu vien dėl malonumo, o ne dėl palikuonių, o paskui degti pragare – savo pačių pilietiniu pasirinkimu. Kol kas, kol Bažnyčios hierarchai neuždraudė.
O kadangi kol kas neuždrausti ir religinės tematikos anekdotai, tai, kadangi manau, jog kartais sveika švelniai pasišaipyti ir iš rimčiausių ir švenčiausių dalykų, vieną čia ir papasakosiu.
Katalikų kunigas, stačiatikių popas ir žydų rabinas ginčijasi, kada prasideda žmogaus gyvenimas. Stačiatikių popas sako: „Tą akimirką, kai įvyksta apvaisinimas.“
Katalikų kunigas, žūtbūt norėdamas pasirodyti viršesnis, pradeda išvedžiojimus, kad iš tiesų turbūt dar anksčiau: „Iš tiesų žmogaus gyvenimas prasideda jau tada, kai kūdikis dar tėra Viešpaties atsiųsta mintis ir vylinga kibirkštėlė tėvo aky.“ Čia neapsikentęs juos pertraukia rabinas ir sako: „Ką jūs čia kalbat, tikras žmogaus gyvenimas prasideda, kai vaikai užauga ir išsikrausto iš namų.“
Na, o jei paklaustumėte manęs, kada prasideda žmogaus gyvenimas, atsakyčiau, kad jis prasideda tada, kai pradedi savo veiksmais praktikuoti tai, ką žodžiais išpažįsti.