- Kai įvyksta tokios nelaimės, visuomenė ima diskutuoti, ar ne per daug tolerancijos psichikos ligoniams, ar nereikėtų jų labiau izoliuoti, kad nekeltų pavojaus aplinkiniams. Kokia jūsų nuomonė apie tai?
- Tose valstybėse, kur įvyko psichikos sveikatos priežiūros reforma, buvo uždarytos didelės nuolatinės globos psichiatrijos įstaigos ir sukurta rimta bendruomeninių paslaugų šitiems žmonėms sistema – ne tik vaistų jiems duoti, bet juos mokyti savarankiškai gyventi ir atsakingai elgtis – pavojingų veiksmų iš psichikos ligonių pusės sumažėjo, o ne padaugėjo. Didžiojoje Britanijoje „The Guardian“ džiūgavo, kad uždarius psichiatrijos ligonines, psichikos ligoniai per metus visos šalies mastu nužudė tik 10 žmonių, ir tai sudaro tik 2 proc. visų žmogžudysčių, o anksčiau aukų būdavo dvigubai daugiau - apie 20.
Išsivysčiusios valstybės supranta, kad reikia investuoti ne į uždaras įstaigas, iš kurių išėję psichikos ligoniai nežino, kaip elgtis, o į bendruomenines paslaugas, kur žmonės mokomi savarankiško gyvenimo įgūdžių. Šitie žmonės turi problemų, reikia juos mokyti savarankiškai gyventi, atsakingai elgtis, ir tam reikia sukurti paslaugų sistemą.
- Bet kaip tą paslaugą suteikti, jeigu asmuo nesutinka savo noru gydytis, laiko save sveiku ir, pavyzdžiui, Dievo pasiuntiniu?
- Greičiausiai niekas jam dar nebandė padėti. Pas mus yra sistema, kur tik pasakoma, kiek tablečių gerti per dieną. Lietuvoje nėra normalios, modernios bendruomeninių paslaugų sistemos žmonėms su psichikos negalia. Užuot ją kūrę, mes pradedame sakyti, kad juos visus reikia uždaryti. Jie ir yra beveik visi uždaryti. Lietuva yra viena iš pirmaujančių valstybių pagal uždarytų žmonių procentą. O mes dar aiškiname, kad ir visus likusius reikia uždaryti. Lietuva garsėja tuo, kad milijonai litų skiriami institucinei globai – itin neefektyviai sistemai. Tai ką – mes žmogų uždarysime visam gyvenimui, nes jis kada nors gali padaryti nusikaltimą? Tai kažkoks absurdas. Lietuva negirdi to, ką jai atkakliai siūlo Pasaulio sveikatos organizacija ir kitos tarptautinės organizacijos.
Pas mus įsigalėjusi didelė psichikos ligonių fobija. 68 proc. Lietuvos gyventojų įsitikinę, kad žmonės su psichikos sveikatos problemomis yra socialiai pavojingi. Europos Sąjungos vidurkis – 37 procentai. Tada suveikia savaime išsipildančios pranašystės dėsnis. Kol mes kartosime, kad šitie žmonės pavojingi, tol jie tokie ir bus.
Lietuva neišnaudoja savo turimų galimybių. Prieš 4 metus Seimas patvirtino Lietuvos psichikos sveikatos strategiją, kur juodu ant balto parašyta, kad Lietuva sukurs modernią sistemą, kuri bus naudinga ir ligoniams, ir visuomenei. Tuos dalykus galima suderinti. Jeigu sukursime lanksčią paslaugų sistemą, tuo pačiu sumažinsime ir socialiai pavojingų poelgių skaičių. Bet per 4 metus net piršto nebuvo pajudinta. Milijoninės investicijos tęsiasi į uždarų psichiatrijos įstaigų sistemą. Bet mes matome, kad tai nesuveikia. Pasaulio praktika rodo, kad reikia išbalansuoti tarp psichikos ligonių teisių ir visuomenės saugumo.
Valdžia kiekviename rajone prikūrė psichikos sveikatos centrų ir užsidėjo paukščiukus, kad darbas padarytas. Bet ten faktiškai dirba tik psichiatras, kur vaistus išrašinėja, o socialinių darbuotojų, kurių turėtų būti ypač daug, yra vienas 40-čiai tūkst. gyventojų. Kaip tokiu atveju įmanoma vykdyti socialinę reabilitaciją?
- Kokios šalys, be D.Britanijos, dar yra atsisakę psichiatrijos ligoninių?
- Uždarų psichiatrijos įstaigų praktiškai nebėra, pavyzdžiui, Šiaurės šalyse. Labai retais atvejais reikia žmogų trumpam hospitalizuoti, kai jo būklė paūmėja, kai jis yra psichozėje. Taip, tada kartais net ir prievartą reikia taikyti. Po to jį reikia išrašyti, ir ne palikti giminėms, kad jie kokiame nors kambarėlyje jį pasodintų sakydami: „Sėdėk ramiai, o kai vėl pradėsi muistytis, mes tave vėl išvešime.“ Išrašytam žmogui reikia suteikti patrauklias paslaugas. Dabar psichikos ligoniai paslaugų nenori, nes arba jų nėra, arba jos yra nevykusios.
Visose šalyse ligoniai tokie patys, bet vienos valstybės investuoja į civilizuotą pagalbą, ir tas atsiperka, o mes praradome jau 20 metų. Vėl apsukame ratą ir palaukiame naujos tragedijos, tada ta stigma dar padidėja, stiprinama tokių pasisakymų, kad juos visus reikia uždaryti. Puikiai suprantu nukentėjusį dvasininką, bet absoliučiai išvengti šitų atvejų neįmanoma. Laikas nuo laiko nutinka tokios tragedijos. Bet moksliniais tyrimais apskaičiuota, kad kur kas pavojingesni yra sveiki žmonės, o ne psichikos ligoniai. Tik kai psichikos ligonis ką nors tokio padaro, visi apie tai labai daug kalba ir tą sureikšmina.
Bet jeigu pasižiūrėtume statistiką ir palygintume, kiek nusikaltimų padaro sutrikusios psichikos žmonės ir tie, kurie neturi psichiatrinių diagnozių, taptų aišku, kad labiausiai reikia bijotis psichiškai sveikų žmonių, o ne ligonių. 98 proc. žmogžudysčių padaro sveikieji. Tik Lietuvoje žmonės savo problemas sprendžia ieškodami atpirkimo ožių. Psichikos ligoniai tam labai tinka. Pakanka vieno vienetinio atvejo, kad vėl kiltų tokia banga. Tada ir politikai ima šnekėti, kad gal tuos žmones reikia uždaryti. Taip mes 20 metų sukamės bejėgiškumo rate.
- Jeigu politikai nuspręstų, kad reikia leisti uždaryti psichikos ligonius be jų pačių sutikimo, remiantis vien aplinkinių liudijimais – kaip reaguotumėte?
- Ir dabar yra tas dalykas.
- Tačiau keistai besielgiantis asmuo laikomas nepavojingu, kol ko nors nepadegė, nenužudė ar atvirai nepasikėsino to padaryti, ir iki tol jo negalima izoliuoti.
- Daug kas iš mūsų keistai elgiasi. Tada kiekvieną prisigėrusį žmogų uždarykime visam laikui į psichiatrijos ligoninę. Jeigu mes prevenciškai uždarinėsime žmones, tuomet ir savo giminaičius, kurie išgėrę būna agresyvūs, uždarykime į psichiatrijos ligonines. Tai labai neperspektyvus mąstymas, bet Lietuvos įstatymai ir dabar tai leidžia. Lietuvos psichiatrai turi teisę ir pareigą prievarta hospitalizuoti žmogų, kuris yra psichikos ligonis arba jo būklė paūmėja taip, kad jis tampa tiesiogiai pavojingas sau arba aplinkiniams. Tada yra galimybė prievarta jį hospitalizuoti.
- Ką reiškia „tiesiogiai pavojingas“? Kaip įvertinamas tas pavojus?
- Čia jau psichiatro kompetencija. Jeigu žmogus apimtas kliedesių, haliucinacijų, girdi balsus, kurie jam liepia ką nors padaryti, tokį žmogų tuo metu reikia gydyti psichiatrijos skyriuje.
- Bet jeigu tokio žmogaus nėra psichiatrų įskaitoje, tik artimieji atėję skundžiasi, kad jis šneka apie Dievo pasiuntinius ar panašius dalykus – ar tada psichiatras turi teisę atvažiuoti pas tą žmogų, kuris save laiko sveiku, kamantinėti jį ir nustatinėti diagnozes?
- Yra nustatyta tvarka. Tik visada vyksta kova, ar susiaurinti, ar išplėsti artimųjų parodymų reikšmę priverstinei hospitalizacijai. Čia lazda su dviem galais. Jeigu susiaurinsime, tada bus sunkiau žmogų prievarta paguldyti, kai jo būklė paūmės. Bet jeigu išplėsime, prasidės piktnaudžiavimas psichiatrija. Negeri žmonės tuo naudosis ir guldys artimuosius su psichikos sutrikimais dėl turtinių motyvų. Sovietmečiu šie žmonės prarasdavo savo butus, nes kiti „sutvarkydavo“ taip, kad juos paguldytų.
- Kokia situacija JAV? Iš ten mus gana dažnai pasiekia žinios, kad, pavyzdžiui, paauglys mokykloje iššaudė bendraklasius...
- Jie nesieja to su psichiatrija. Analizuoja, kas atsitiko su visuomene, kalba apie susvetimėjimą, kad tėvai nebebendrauja su vaikais. Tai brandesnė visuomenė. O pas mus reaguojama nebrandžiai – uždarykime, psichiatrizuokime visas tas problemas. Pavyzdžiui, žmogus prisigėrė, kažką sužalojo, ir žurnalistai parašo, kad prieš mėnesį jis gulėjo psichiatrijos ligoninėje. Tačiau jis ne dėl to pasielgė agresyviai, kad gulėjo psichiatrijos ligoninėje, o dėl to, kad prisigėrė.
- Tačiau žmonės bijo psichikos ligonių neprognozuojamumo. Jie daugmaž žino, kaip elgtis su girtais asmenimis, o kaip elgtis su psichikos ligoniais ir ko iš jų tikėtis – vargu.
- Ir vėl grįžtame prie svarbiausio. Labiausiai šitų žmonių bijo ir prisikuria visokių mitų tie, kurie jų nėra matę. Tie, kurie juos pažįsta – specialistai ar giminaičiai – supranta, kad dažniausiai šitie žmonės būna tokie patys, kaip mes visi, ir turi tokius pačius poreikius. Nori dirbti, mylėti, pailsėti. Bet kartais jiems paūmėja – tas tiesa. Tik jeigu žmogus vieną dieną per metus būna kitoks, kodėl jis turi būti uždarytas kitas 364 dienas? Mūsų visuomenės bėda, kad dauguma psichikos ligonių yra ne atviroje visuomenėje, ir kai joje atsiduria, nemoka elgtis. Kadangi mes jų bijome, įvarome juos į kampą, ir kartais dėl to jie elgiasi agresyviai.