Partijos todėl ir menkėja visuomenės, ypač inteligentijos akyse, kadangi net teoriškai nebekelia rimtesnių nacionalinių uždavinių, susmulkėjo iki aritmetinių politinių žaidimų arba trumpalaikių ekonominių sprendimų, o tai, kas projektuojama po kelių dešimčių metų, su nacionaline kultūra neturi nieko bendro.
Kažkada buvęs platus ir įtakingas baltų kultūros arealas traukiasi kaip šagrenės oda, net atsilaikiusi prieš fizinę jėgą, susidūrusi su kitomis kultūromis kažkodėl yra linkusi asimiliuotis, ir dabartinis laikotarpis yra pats pavojingiausias ir paskutiniams šios kultūros palikuonims, latviams ir lietuviams, ko gero lemiamas.
Gyventojų surašymo duomenys privertė susimąstyti ir mokslininkus, ir politikos sprendėjus. Vis aiškiau pripažįstama, jog emigracijos priežastys nėra vien ekonominės ir kokios nors smulkiojo verslo programėlės pagalba neįmanoma įpūsti patriotizmo, pakelti nacionalinę dvasią. Šiuo metu gelbstimasi posakiu apie „kompleksines priežastis“, tačiau kas yra šio komplekso sudėtinės dalys ir kurios iš jų svarbiausios, jau reikalauja atidaus tyrinėjimo.
Politikai taip pat negali tikėtis, jog be jų pačių pastangų partijų viduje kas nors kitas padės tas priežastis atskleisti. Kituose Seimo rinkimuose nacionaliniai klausimai bus patys svarbiausi, todėl nuo politikų pasiūlos bei visuomenės pasiruošimo geranoriškai suprasti ir priklausys Lietuvos likimas.
Remdamasis savo patirtimi ir studijuotais dalykais, norėčiau atkreipti dėmesį į praeities nuostatas, kurios tebeturi įtakos mūsų gyvenime.
Susirūpinimas Lietuvos kultūros likimu tarp humanitarų sustiprėjo paskutiniais sovietų santvarkos dešimtmečiais. Pamažu jis peraugo į politinį tautos atgimimą, tačiau kol Nepriklausomybės kontūrai dar buvo neaiškūs, mokslininkai ir menininkai gilinosi į kalbos ir tradicijų senovę. Išlaikyti, kas dar nepražuvę ir, jeigu įmanoma, užkonservuoti ateities kartoms, buvo pagrindinis atsigrįžimo į praeitį nuostatos pateisinimas, turėjęs įtakos anuometės intelektualų kartos mąstymui bei elgesiui.
Buvo stengiamasi tiesiogiai nesusidurti su oficialia ideologija ir politika, rinktis neutralias kultūrinės veiklos sferas. Todėl populiarūs buvo vaizduojamieji menai, poezija ir muzika, ieškanti atramos tradicijoje. Išlikimas buvo kultūros žmogaus ir gyvenimo būdas, ir filosofija, o atramos ieškota žodyje ir tradicijose išlikusiame autentiškame santykyje su pasauliu.
Pasaulėjauta buvo svarbesnė už pasaulėžiūrą, teorines schemas ar ateities projektus - tokių net laisvoji emigracija nebekūrė. Ryškiausiai ano meto nuotaiką atspindėjo Just. Marcinkevičius, kuris, kaip ir A.Mickevičius, giliai jautė ir dramatišką baltiškosios kultūros likimą. Kita vertus, išlikimo filosofija formavo izoliuotos, konservatyvios kultūros ir žmogaus tipą.
Atgimimo metais Lietuvos šviesuomenė, numetusi sovietines apnašas, daugiau žinojo, kas lietuviai yra buvę praeityje, nei kokie jie turėtų būti laisvame pasaulyje. Rašytojų stalčiai buvo tušti, nes niekas nekūrė ateičiai.
Šūkis grįžti į Europą skambėjo patraukliai, nors pats demokratinės modernios Europos pažinimas buvo paviršutiniškas, dažniausiai turistinis. Stojimas į euroatlantines struktūras buvo intelektualinis, teisinis ir ekonominis projektas, net neklausiant, kokia naujoje bendrijoje bus lietuviškos kultūros ateitis.
Dar naiviau buvo tikėtis, jog naujų narių nacionalinės dvasinės problemos jaudins ES senbuvius. Pastarųjų reakcija į ateinančius buvo ir tebėra skirtinga.
Ispanijos žemdirbiai į Rytų Europos valstybes žiūrėjo kaip į konkurentus dalijantis žemės ūkiui skiriamas išmokas. Imigrantai iš Lietuvos net aukštuose politiniuose sluoksniuose, žinoma, patylomis, vertinami prastai, o vietinėje spaudoje be užuolankų atvykę „iš rytų“ siejami su nusikalstamumo augimu.
Gilesnis naujų ES narių pažinimas vis dar tebėra antraeilis, netgi muziejinis dalykas ir apsiribojama išoriniais politiniais ir ekonominiais santykiais. Naujos kartos europiniams politikams daug kartų tenka aiškinti, kuo lietuviai skiriasi nuo slavų ir negali būti tikras, jog susitikus vėl, nereikės aiškinimą pradėti iš naujo.
Lietuvos piliečiai svetur kur kas nuoširdžiau ir stropiau gilinasi į kitas kultūras, nei tai daroma mūsų atžvilgiu. Bet ir mes patys iki šiol dar nežinome, kaip pristatyti save pasauliui. Kuo, be etnografinių dainų ir šokių, išsiskiriame iš kitų? Bet dar svarbesnis klausimas - ar mes patys sau esame reikšmingi, ar didžiuojamės tuo, ką baltiškoji kultūra ir lietuviškoji jos tąsa yra palikusi?
Į šį ir panašius klausimus dabartinė mūsų politika negali atsakyti, nes niekada tokio uždavinio ir nekėlė. Kultūros politika palikta Kultūros ministerijai, tiksliau, tam pinigų kiekiui, kuris yra atlikęs nuo kitų.
Lietuvių kalba prioritetinė yra tik Konstitucijoje. Beje, ir pati kultūra suvokiama kaip fizinis lavinimas, sovietinių laikų „fizkultūra“.
Nė viena partija neturi nacionalinės kultūros programos.
Per dvidešimt metų Lietuva tik kartą pabandė surasti savo vietą ir vaidmenį dabartinėje Europoj