Tada, prieš 8 metus, buvo stipriai juntamas socialinis ir politinis 2001 m. rugsėjo 11-osios išpuolių palikimas. Pradėjus karus Afganistane ir Irake, tokie epitetai apibrėžė skirtingą galios ir veiksmų jai pasiekti sampratą.
Amerikiečiai elgėsi nelyg vyriškumą įkūnijančio Marso gyventojai. Jie tikėjo, kad siekiant tikslo pateisinama imtis vienašališkų veiksmų, diplomatiją ir subtilybes nustumiant į šalį.
O lyg trapioji Venera europiečiai pirmiausia siekė įsijausti, diskutuoti, tartis, bendradarbiauti.
Bet ši tarpplanetinė praraja neapsiriboja politika. Praraja – idėjų, tradicijų ir vertinimų.
Prancūzai įsitikinę: tai, kaip JAV rutuliojasi dabar jau atsistatydinusio Tarptautinio valiutos fondo vadovo D.Strausso-Kahno istorija, nebūtų įmanoma jų šalyje.
Ir ne tik dėl to, kad prancūzų moralinis kodeksas ilgus metus laikė prasto tono ženklu kalbėti apie numanomas ir netgi matomas asmenines politikų silpnybes ir problemas.
Prancūzus šiurpina ne pats faktas, kad vienos įtakingiausių finansų institucijų vadovas, kuriam buvo pranašaujamas ir Prancūzijos prezidento postas, yra kaltinamas sunkiais lytiniais nusikaltimais.
Bjaurėjimąsi prancūzams kelia JAV teisėsaugos elgesys – Niujorke suimto D.Strausso-Kahno saga primena įtempto siužeto Holivudo dramą.
Humanizmo idėjų lopšio Prancūzijos gyventojai šiurpsta nuo minties, jog D.Straussas-Kahnas, kad ir galimai prasikaltęs, buvo suimtas jau kone bekylančiame lėktuve kitų keleivių akivaizdoje. Pažeminimas!
Negana to, žmogaus teisių motina neretai save vadinanti Prancūzija neslepia pasišlykštėjimo visą pasaulį apskriejusiais vaizdais iš teismo.
Į teismo rūmus D.Straussas-Kahnas buvo atvestas surakintas – Prancūzijoje filmuoti ir fotografuoti įtariamąjį su antrankiais griežtai draudžiama.
Panašios tradicijos – ir kitose Europos šalyse, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje. Juk tinklalapio „WikiLeaks” įkūrėjo J.Assange’o, kurį Švedija taip pat įtaria lytiniais nusikaltimais ir prašo išduoti, neišvydome nei vedamo į teismą, nei jame.
Viskas, kuo turėjo tenkintis žiniasklaida, – neryškūs pro tamsų teismo automobilio langą daryti J.Assange’o vaizdai.
O ten, kitoje Atlanto pusėje, į D.Straussą-Kahną, nelyg JAV teisingumo sistemos trofėjų, buvo nukreiptos šimtų fotografų blykstės. Jau teismo salėje sutrikusį ir palaužtą prancūzą supo raumeningi policininkai, prokurorai ryžtingai bėrė savo argumentus, o teisėja jų klausėsi ramiai, net atsipalaidavusi.
Pirmajame posėdyje teisėja nesutiko paleisti D.Strausso-Kahno už užstatą ir jis buvo pasiųstas į Holivudo filmų išgarsintą Raikerso salos kalėjimą.
Toks teisingumo paveikslas yra tai, kuo žavisi Amerika. Tiek filmuose, tiek juos, mūsų, europiečių, akimis, dažnai primenančiame realiame gyvenime.
O jausmas, kad prieš teismą lygūs visi – ir paprastas darbininkas, ir vienas garsiausių pasaulio žmonių, – verčia patosiškai didžiuotis, kad esi JAV pilietis.
Kurgi kitur, jei ne Amerikoje, visa šalis po kaulelį narstys prezidento sekso istorijas ir reikalaus pasiaiškinimų, kaip tai nutiko B.Clintono atveju.
Bet kurgi kitur, jei ne Prancūzijoje, į klausimą apie politikų silpnybes išgirsi atsainų atsakymą: „Na, taip, jis pagarsėjęs mergišius – ir ką?”
Bet yra ir kita svarbi priežastis, kodėl amerikiečiai šiomis dienomis imasi tokių demonstratyvių teisingumo paieškų. Tai – ne mažiau pasaulį įaudrinusi režisieriaus R.Polanskio byla.
1977 metais JAV apkaltintas trylikametės išprievartavimu ir net savo kaltę pripažinęs R.Polanskis prieš pat skelbiant nuosprendį paspruko į Europą.
Čia Lenkijos ir Prancūzijos pilietybę turintis kūrėjas ilgus metus vaikščiojo raudonuoju kilimu prestižiniuose festivaliuose, džiaugėsi jam rodoma pagarba.
Kai daugiau nei po dviejų dešimtmečių R.Polanskį pasivijo JAV kaltinimų šmėkla ir Šveicarijoje jam buvo uždėti antrankiai, Europa pašiurpo.
„Koks žvėriškumas – suimti pasaulinio garso kūrėją.” „Režisierių mala JAV teisingumo mėsmalė.” „Lai ši byla lieka praeityje.” Taip kalbėjo daugybė prancūzų, įskaitant vyriausybės narius, taip pat kitų Europos šalių gyventojai.
Galiausiai Šveicarija atsisakė išduoti R.Polanskį, ir JAV teisingumo sistemos prievaizdai liko it musę kandę.
Akivaizdu, JAV prokurorai ir teisėjai turėjo užtektinai priežasčių nerimauti, kad jei būtų leidę D.Straussui-Kahnui išskristi į Prancūziją, galbūt jo daugiau niekada nebūtų pamatę.
Priežasčių šaipytis turi ir sarkastiškų knygų apie Prancūziją autorius S.Clarke’as: „Jei D.Straussas-Kahnas bus nuteistas, vieną dieną jis sugrįš į Prancūziją, parašys autobiografiją (kurią didžiajam ekranui adaptuos R.Polanskis) ir taps vyriausybės ministru. Turbūt lyčių lygybės?”
Prancūzai, žinoma, nesijuokia, o permąsto ilgametį nusistatymą nesidomėti ir nekalbėti apie viešų asmenų privatų gyvenimą.
Bet vargu ar tai, kas jau seniai galima Marsui, taps įprasta Venerai.