Pastebėjau, kad paprastai agresyvius ambrius vedžioja tokie nepakaltinami diedukai. Na, tokio amžiaus ir proto būsenos, kai jau prasideda grįžimas atgal į saldžią vaikystę. Vienas jų tamposi kartais su savimi didelį kaip arklys, baltą lyg angelas ir agresyvų kaip šėtonas šunį apie Lukiškių aikštę. Įdomiausia, kad su pavadėliu, skirtu vedžioti pifašuniams.
Taigi, kartą aš susidomėjęs stebėjau, kaip tas arkliašunis kakoja prie Šventųjų apaštalų Pilypo ir Jokūbo dominikonų bažnyčios tvoros. Norėjau prieiti pauostyti, nes gi įdomu. Pagal išeinamosios angos kvapus mes indentifikuojame vienas kitą. Artinausi aš prie jo, o jis kad šoks, bjaurybė, ir įkando man į užpakalinę koją. Net nesupratau, kur šuo pakastas. Panašu, kad ir seniokas nesusigaudė visai. O gal tik apsimetė?
Mano šeimininkas pareiškė, kad tokiam plėšriam šuniui reikėtų bent jau rimtesnio pavadėlio. O suvaikėjęs diedukas nė bum bum. Šeimininkas jam ir taip ir kitaip porina, o tas tik vėpso akis išpūtęs. Galų gale leptelėjo: „Ja nieponimaju, čiavo vy ot mienia chotitie“. Tada jau mano geradaris jam nevalstybine kalba keliais švelniais žodžiais paaiškino, bet taip įtaigiai, kad nuočiuoža čiupo savo pašėlusį agresorių, susiėmė nuosavą sėdynę į rankas ir paknopstom nulapsėjo abu namo į tuos buvusių kagėbistų daugiabučius prie Lukiškių aikštės.
Čia skubu pridurti, kad kiekvienas keturkojų augintojas puikiai žino, ko iš savo globotinio tikėtis. Tik piktų šunų savininkai arba apsimeta durneliais, arba iš tiesų tokie yra. Neva pirmą kartą jis čia įkando, o visą laiką toks šilkinis buvo. O yra ir tokių kaip čia aprašytas suvaikėjęs diedukas, kurie tyčia erzina ir muša savo augintinius, idant šie taptų nirtūs ir pikti. Per tokius trenktus išgamas melagius ir mes, padorūs šuniukai, kenčiame.
Žmonės, mus pamatę šiurpsta, bobos kartais nemotyvuotai klykti pradeda. Dar yra ir suinteresuotų organizacijų sėti paniką jūsų valstybėje. Jos stengiasi, kad žiniasklaidą pasiektų informacija, kaip koks ciuckis įžymią poniutę išgąsdino ar grybštelėjo už pėdkelnių. O sykį teko girdėti sensaciją, neva keturkojis nedorėlis garsaus disko metiko žaidimų aikštelėje trystelėjo.
Apskritai besiklausant televizoriaus, susidaro įspūdis, kad jūsų valstybėje vyksta aršus karas už išlikimą tarp dvikojų ir keturkojų. Kiek tik įsijungiu žinias, tai arba koks šuo ką apdraskė, arba koks sadistas itin žiauriai ir išmoningai nudaigojo ką nors iš mano gentainių.
Žiniasklaida net nesibodi smulkiai aptarinėti, kokiais būdais gyvūnas buvo kankinamas. O paskui dar garsiai paskelbia, kad niekšas už gyvūnžudystę atsipirko keliais šimtais litų ir lengvu išgąsčiu.
Nieko sau standartai pas jus. Svarbiausia, jog ta informacija užveda ir kitus sadistinių polinkių turinčius iškrypėlius. Pastarieji, kankindami gyvūną, stengiasi sugalvoti dar rafinuotesnių ir žiauresnių būdų. Mat taip tikisi televizijos ir spaudos dėka išgarsėti.
Kiek supratau, tai tie nužmogėjimo faktai labiausiai paplitę apie Kauną. O Kaunas, jei neklystu, – tai antroji jūsų sostinė, kur daugiausia atsilikusių, taip sakant, konservatyvių pažiūrų piliečių, ir dėl to konservatoriai ten visuomet surenka daugiausia rinkėjų balsų. Be to, tame mieste labai daug pedofilų, ar ne taip? Nes kokį tik TV kanalą beįsijungčiau, vis apie Kauno pedofilus varo. O TV3 visuomet tendencigai pedofilų nuotykius pateikia pirmame žinių bloke, kaip svarbiausius Marijos krašto ir pasaulio įvykius.
Šis TV kanalas kažkokios paikos teisėjos skundus afišuoja kaip pasaulinio masto įvykius. Atominiai sprogimai, tarptautiniai teroristai arba godūs klerkai visose jūsų šalies valdžios struktūrose – menkos reikšmės informacija. Bet va, blondinės sukurptas skundas – jau kažkas išskirtinio. Ekskliuzyvinis įvykis. Ir taip kas savaitę po skundą. Tikra muilo opera. Realybės šou. Vos neparašiau „realybės šuo“.
Atsipeikėkite, kolegos, čia ne Amerika, nebeterškite eterio. Civiliniai procesai niekam neįdomūs, vien jau todėl, kad Lietuvoje nėra jokios logiškos teisinės sistemos. Dėl to pačio reikalo gali bylinėtis metų metus, kas netingi ir kam advokatai nieko nekainuoja, žinodami, kad byla niekaip neišsispręs. O to ir nereikia – svarbu tik sukeltas triukšmas.
Net ir man, keturkojui, visai neseniai šiaip ne taip išmokusiam maigyti televizoriaus pulto mygtukus, aišku, jog iš musės pučiamas didžiulis, smirdantis dramblys.
Dėl ko televizininkai taip daro, nežinau, bet girdėjau šeimininkus vapant, esą kai Švedijoje bankai 1990–1993 m. buvo sukėlę finansų krizę, valdžios atstovai, baimindamiesi, kad šiaip jau ramaus būdo švedai nesupleškintų jų Rikstago, pradėjo sukti galvas, kur nukreipti bendrapiliečių dėmesį. Valdžiai dirbę psichologai analitikai patarė koncentruoti žmonių dėmesį į klyno reikalus. Ir tada per visuomenės informavimo priemones vargšams uždaro būdo švedams buvo pradėtos piršti idėjos, kad jų moterys - pačios karščiausios ir tiesiog nepasotinamos seksui.
Kita sugalvota nesąmonė – neva kas dešimtas švedas vyras turi pedofilinių polinkių. O tie, kurie savo ilgas penkių savaičių atostogas leidžia egzotiškuose kraštuose, – visi be išimties iškrypėliai. Dėl tokios absurdiškos informacijos, sklidusios iš beveik visų skandinaviškų garsiakalbių, padaugėjo skyrybų, rietenų ir intrigų, kas švedams nelabai būdinga.
Taip valdantieji tuo metu nukreipė žuvėdų dėmesį nuo besaikio apetito bankų finansinių machinacijų. Kaip suprantu, tas pat po dvidešimties metų dabar vyksta pas jus, o tų nesąmonių užsakovai, ko gero, tie patys bankai. Bet aš tik šuo. Jūs, žmonės, patys spręskite, kas jumis manipuliuoja. O gal jūs taip užliūliuoti, kad juodo nuo balto nebeskiriate?
Dar mane sudomino paskutiniu metu sustorėjęs žinių blokas apie motinas vaikžudes. Jūs tikriausia – vienintelė tauta Žemėje, kuri taip žiauriai elgiasi ne tik su gyvūnais, bet ir su ką tik gimusiais mažyčiais kūdikiais. Kita vertus, mūsų pasaulyje irgi, kai kalės atsiveda per daug šuniukų, vieną kitą prismaugia. Šiuo atžvilgiu jūs, homo sapiens rūšies atstovai, visiškai panašūs į mus, gyvulius. Kaip matote, turime ir bendrų bruožų.
Tik jūsų bobos prigalvoja daugiau ir įdomesnių palikuonių atsikratymo metodų. Tai, žiūrėk, į šiukšlyną išmeta, tai į srutų duobę, tai lagamine uždusina, tai kur pakasa dar šiltą lavonėlį ir klapsi po to akytėmis lyg niekur nieko. Vieną kitą galvažudę mentai iššifruoja, bet klausydamasis TV, susidariau įspūdį, kad tai jūsų tautai įprastas ir nuo seno laikomas normaliu reiškinys. Panašu, jog vaikų žudimo faktai nieko ypatingai nejaudina. Va, pedofilai visai kas kita. Tai kur kas baisesnis dalykas nei naujagimius žudyti, ar ne?
Tiesa, vakarais iš neturėjimo ką veikti bevėpsodamas į televizoriaus dėžę, atkreipiau dėmesį, jog po truputį išsikvepiant pedofilijos skandaliukui, trūks plyš bandoma reanimuoti vaikžudės Jonaitienės populiarumą. Tačiau Jonaitienei mažai šansų išsilaikyti ant bangos. Tema visai nepikantiška, galima teigti, jog jūsų šalyje banali. Populiarumo, manau, nesulauks ir pseudoteroristė Kusaitė. Nors ir kaip visuomenės informavimo priemonės neriasi iš kailio, ši tema neranda kelio į lietuvių širdis, nors imk ir pasiusk.
Pakaruoklių tema irgi neperspektyvi, nes jei jau pasikabino ant šakos ar karnizo, tai nieko iš tokio nebeišpeši. Tik šeimininkai tarpusavyje kalbėjo, kad tie, kurie žudosi, paprastai prieš tai kurį laiką vartojo antidepresantus. Sakė, jog būtent psichotropiniai surogatai visai susuka protą ir lemia žmogaus apsisprendimą iškeliauti anapus. O dar paaiškėjo, kad psichiatrijos klinikose daktarėliai nevengia ir eksperimentuoti su pacientais.
Švirkščia jiems į veną arba į šlaunį niekada niekur nenaudotų avangardinių preparatų ir po to stebi: užsilenks psichinis ligonis ar atlaikys, pradės nuosekliai protauti ar visai išdurnės. Ko norėti – juk stogą psichiatrai avangardistai turi pačioje Sveikatos apsaugos ministerijoje.
Šeimininkai taip pat guodėsi, jog anksčiau žinios buvo ne tokios šlykščios. Jei jau pranešdavo apie žmogžudystes, tai tik apie stilingas. Kaip koks nors velnio užvaldytas doras katalikas arba filmo „Kalnietis“ fanas meistriškai aštriu daiktu nukirto praeiviui galvą. Arba kaip pirotechnikos genijus susprogdino klestinčio gangsterio prabangų limuziną ar visureigį. Sako, smagu būdavo klausyti pranešimų apie tai, kaip banditai konkurentų kūnus kas mėnesį iš vienos duobės perkasdavo į kitą ir, žinoma, nepamiršdavo pasišlapinti ant apipelijusių priešų palaikų, taip tarsi dar sykį rituališkai juos nugalėdavo.
Patys linksmiausi banditukai pleškino iš prieštankinių granatsvaidžių „Mucha“. Bet nebeliko jau senosios kartos romantiškos sielos plėšikų jūsų krašte: arba iššaudė vieni kitus, arba su pririštais cemento luitais išskandino sėbrus vandens telkiniuose, arba sėdi kaliūzėje. Tie, kuriems labai pasisekė, kaitinasi dabar Panamoje, Venesueloje, irgi Urugvajuje. O smurtą propaguojančiai žiniasklaidai peno juk reikia. Va, ir skleidžia visokią bjaurastį apie žemos kastos gaidžių, ožių, iškrypėlių, asocialų, degradų, zombių bei nepakaltinamų kralikų patologinius žygius.
Jei, gerbiami kolegos žurnalistai, pritrūksite peno savo keistoms laidoms, galiu pasiūlyti neblogą temą. Išbandykite zoofiliją! Siužetą galite paimti tiesiog iš lubų. Pigu, praktiška ir jokios moralinės atsakomybės. Parašykite, kaip koks tūlas Vėžaičių kaimo Jonas per savaitę atėjo pėsčiomis į aukštosiomis technologijomis garsėjantį Kauną nusipirkti nikeliuoto dalgio. Truputį užgėrė vaikis bambalinio alaus, įkalė šiek tiek kaukolinio pilstuko, atsipalaidavo jo demonai, na, ir patraukė sau vyriokas į merdintį zoologijos sodą. Ne, ne gyvūnais gėrėtis ir ne mėsos vogti iš plėšrūnų, kaip kad daro jų šėrikai, o tenkinti lytinę aistrą su keturkojų kanopinių raguočių patelėmis.
Išmoningai vystydami šią temą, populiarumo susilauktumėte neregėto. Tas TV kanalas, kuris pirmas pradės eskaluoti zoofilijos skandalą, susikraus nemažai dividendų – garantuoju.
Taigi, jei skaitydami dar neapsivėmėte, vadinasi, turite polinkį specifinės pakraipos informacijai. Sėkmės kuriant šlykštybes ir pabandykite mane perspjauti. Adjos, kolegos. Au au auūū! Aouūūūūūmmmmmm!