„Muziejai yra žmonijos atmintis. Tačiau šiais laikais muziejus turi būti daugiau nei istorijos sargas.
Kitaip žmogaus daugiau nei vieną kartą į jį nepriviliosi“, – kalbėjo garbingu profesiniu apdovanojimu įvertinta Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Taikomosios dailės skyriaus vedėja.
48 metus muziejininke dirbanti humanitarinių mokslų daktarė įsitikinusi, kad laikinoji sostinė ir toliau išliks muziejų miestu, jei pavyks užauginti naują lankytojų kartą.
– Ar daugelyje muziejų metai iš metų nekeičiamos ir senoviškai pateikiamos ekspozicijos žadina jaunimo norą į juos veržtis?
– Kultūrai pinigų mažai buvo skiriama visais laikais. Ne išimtis ir muziejai.
Sutinku, kad daug kur būtina atnaujinti jų eksponavimo įrangą, įrengti šiuolaikišką apšvietimą, suremontuoti sales, įdiegti besivystančias technologijas.
Tačiau visi muziejininkai žino, kaip sunku šiems dalykams gauti lėšų.
Tapti patrauklesniems plačiajai visuomenei muziejams padeda jų pavertimas erdvėmis, kuriose vyksta mokslinė, edukacinė, kultūrinė ir kūrybinė veikla. Tai akivaizdžiai padeda pritraukti daug vaikų ir jaunimo.
– Vaikams vien žiūrėti į eksponatus neįdomu, jie nori juos liesti. Tačiau liečiamų ekspozicijų muziejuose turbūt nedaug?
– Vertingų eksponatų liesti negalima, kad jiems nebūtų pakenkta.
Tačiau mažiesiems sukurtos įvairios edukacinės programos leidžia ėjimą į muziejų prilyginti maloniai pramogai.
Pavyzdžiui, mūsų muziejuje eksponuojamą Senovės Egipto mumijos sarkofagą apžiūrėti įmanoma tik per stiklą. Tačiau jo kopiją galima ne tik liesti, bet ir į ją įlįsti, prie jos nusifotografuoti.
Kinijos porceliano liesti taip pat negalima, tačiau rankose laikydami ne tokius brangius kiniškus indus lankytojai iš labai arti turi galimybę pažinti jų raštus.
Supratę, kad po muziejų galima ne nuobodžiai vaikščioti, o įsitraukti į žaidimus, viktorinas ar lobių paieškas, vaikai čia nori sugrįžti.
– Muziejai skirti ne tik mokiniams. Kaip pavyksta pritraukti vyresnius lankytojus?
– Puikiai prisimenu muziejų klestėjimo laikus, kai iš tuometinės Sovietų Sąjungos į Kauną pukšėjo „draugystės traukiniai“ ir važiavo autobusai su daugybe turistų. Dažnai ekskursijų vadovai nespėdavo aptarnauti tokio skaičiaus grupių, todėl lankytojus vedžioti tekdavo net muziejininkams.
Svajoti apie tokį muziejų lankomumą, koks buvo sovietmečiu, dabar neįmanoma.
Tačiau džiugina tai, kad prieš kurį laiką muziejininkus gąsdinęs muziejų tuštėjimo metas jau baigėsi.
Žmonės sugrįžta atviliojami naujų ekspozicijų, muziejuose organizuojamų parodų ir renginių.
Plintant mokymosi visą gyvenimą idėjai, atsirado poreikis muziejų aplinką tvarkyti taip, kad visų amžiaus grupių žmonės atrastų muziejų kaip erdvę savišvietai.
– Ar trečiadienis, kai nereikia pirkti bilieto, išlieka kauniečių labiausiai lankoma muziejų diena?
– Nors įėjimas į muziejus nėra brangus, trečiadieniais miestelėnų juose būna daugiausia.
Tuomet po ekspozicijų sales mėgsta dairytis pavieniai lankytojai, ypač pensininkai ir studentai.
Savaitgaliais muziejuose įprasta lankytis su šeimomis ar draugais.
– Tapti Metų muziejininke padėjo tai, kad visą gyvenimą tyrinėjate Lietuvoje sukauptas Egipto senienas. Kaip kilo mintis tuo domėtis ir įrengti ekspoziciją?
– Man visada buvo įdomu, kokį kelią nuėjo eksponatas, kol pateko į paskutinio šeimininko rankas ar muziejų.
Kai pradėjau domėtis trijų tūkstančių metų senumo Egipto palikimu, supratau, jog tai ypatingi radiniai.
Šiuo metu Lietuvoje yra beveik keturi šimtai egiptietiškų senienų, dauguma jų saugoma M.Žilinsko dailės galerijoje. Netrukus pasirodys mano monografija „Lietuva ir Senovės Egiptas XVI amžiaus pab. – XXI amžiaus pr.“, kurioje bus aprašyti visi į mūsų šalį atvežti eksponatai.