„Privalu padėti žmonėms. Kai jūs sakote, kad yra ir skurdžių
lietuvių, ir skurdžių romų, aš klausiu, kodėl romai gyvena
miesto pakraštyje, kur baigiasi kelias. Aplankiau tą vietą,
neaplankiau mieste gyvenančių romų, taigi galiu kalbėti tik apie
tai, ką mačiau. Ten esantys pastatai nėra namai. Kai aš duodu savo
vaikams medžio ir kitų dalykų kam nors statyti ir jie kartu
žaidžia tėtį ir mamą, jie statosi geresnius namus nei žmonės
čia gyvena tabore“, - įspūdžiais interviu BNS dalijose L.Weiss.
Nyderlanduose veikiančio Romų ir sinti instituto, siekiančio
šių tautinių mažumų integracijos į visuomenę, atstovė sutinka,
kad ir patys romai turi stengtis išspręsti savo problemas, tačiau
abejoja, ar Vilniaus taboro gyventojai šiuo metu galėtų integruotis
kaip piliečiai.
„Nėra taip, kad sprendimui užtektų vienos pusės pastangų.
Reikia žingsnių iš abiejų pusių vieniems kitų link, visuomenės
ir valdžios žingsnių taip pat, kaip romų. Čia nėra klausimas,
kad turite ateiti ir man padėti. Mes turime kartu ieškoti sprendimo,
kad galėtume geriau gyventi šioje šalyje“, - kalbėjo ji.
„Bet kaip tu gali galvoti apie darbą arba siųsti vaikus į
mokyklą, kai gyveni taip, kaip aš mačiau žmones gyvenant tabore.
Žmonės ten serga, tuose namuose drėgna, tai sukelia plaučių, odos
ligas. Kaip tokiomis sąlygomis gali galvoti apie darbą? Pamatinis
dalykai, kurio reikia visiems, yra normalūs namai. Čia yra pradžia
- kad vaikai galėtų eiti miegoti, pailsėti, tada atsikelti ir eiti
į mokyklą. Kai tu neturi pamatinių dalykų, tu negali galvoti apie
mokyklą ir darbą, nes turi kitų bėdų, kurias reikia pirmiau
išspręsti. Tik jas išsprendęs gali ieškoti darbo, mokyklos, būti
emancipuotas“, - pridūrė L.Weiss.
Ji pasakojo, kad Nyderlanduose romai taip pat susiduria su
sunkumais, tačiau pamačius Vilniaus taborą jai esą gėda jomis
skųstis. Daug keliaujanti moteris pažymėjo, kad panašiomis
sąlygomis kaip Kirtimų tabore kai kurie romai gyvena ir kitose Rytų
Europos šalyse.
„Aš mačiau situaciją Rumunijoje, Slovakijoje - galima sakyti,
jog ten yra tas pats. Bet tokių šalių nėra daug, daugiausia taip
yra tik Rytų Europoje. Aš atvykau iš šalies, kur Vyriausybei yra
privalu rūpintis, kad žmonės turėtų geras gyvenimo sąlygas. Jei
aš gyvenčiau tokiame name, kokius šiandien mačiau tabore, vietinė
valdžia turėtų surasti man namus, nes aš esu savo miesto pilietė.
Jūs prieš keletą minučių minėjote, kad kai kurie lietuviai taip
pat neturi daug pinigų, bet jie visgi gyvena namuose su stogu, ar
ne?“, - klausė L.Weiss.
Moteris pasakojo į Lietuvą atvykusi tam, kad pamatytų romų
gyvenimo sąlygas ir galėtų pakovoti už mūsų šalyje gyvenančius
tautiečius.
„Atvykau, nes noriu suteikti žmonėms vilties. Kai vyksiu į
susitikimus Europoje, į Varšuvoje liepos mėnesį vyksiančią
konferenciją, mes kalbėsime apie tai. Mes tabore padarėme daug
nuotraukų - gyvename 2011 metais, o kai tu nuvyksti į tą vietą,
grįžti 100 metų atgal“, - teigė ji.
Klausiama, kaip visuomenė galėtų padėti romams įveikti tą
atskirtį, L.Weiss prašė visų pirma nustoti blogai apie juos
kalbėti.
„Kai tu atskirtas nuo visuomenės, tu pradedi tikėti tuo, ką
žmonės sako apie tave - tu nenori dirbti, tu esi purvinas, tu vagi.
Man pačiai dabar 50 metų, bet kai man buvo 10 metų, aš buvau maža
mergaitė su tamsiais plaukais ir keista kalba ir žmonės man sakė,
kad esu tinginė, kad nenoriu mokytis, kad esu vagišė. Jie kartojo
tai metų metus ir aš tuo tikėjau. Taigi kad po to pamatyčiau
naują savo ir savo žmonių paveikslą, man prireikė daug dirbti su
savimi“, - prisiminė moteris.
Ji pasakojo, kad jai tapti aktyvia visuomenės nare, be kita ko,
padėjo skatinimas ir raginimas pačiai veikti.
„Socialiniai darbuotojai nestovėjo prieš mane, o buvo už mano
nugaros ir stūmė mane, ragino eiti. Jie nestovėjo priekyje, kad
žmonėms mane užstotų. Socialiniai darbuotojai mane girdavo, kai
man gerai sekdavosi. Dažnai atsitinka, kad romas paimamas už rankos
ir jam sakoma - parodysime, ką tau daryti. Bet mes nesame kvaili, mes
žinome, ko mes norime, žinome labai gerai, kad norime geresnės
ateities savo vaikams. Mums nėra negerai galvoje, kad mums reikėtų
sakyti, ką mes privalome daryti. Tas, kuris nori padėti, turi
žinoti savo vietą“, - tikino L.Weiss.
Su vertinimais, kad visateisiais piliečiais norintys būti romai
turėtų stengtis išmokti lietuvių kalbą, ji nebuvo linkusi
sutikti.
„Daugybė mano žmonių Nyderlanduose nekalba labai puikiai
olandiškai, bet juos galima suprasti, tai nėra priežastis žmones
atstumti. Mes gyvename 2011 metais“, - dėstė ji.
L.Weiss manymu, Lietuvos romų padėčiai pakeisti prireiktų
dešimtmečio.
„Kalbėdama apie vizijas noriu būti realistė, tai kalbėkime ne
apie penkerių, o apie 10 metų perspektyvą. Aš tikiuosi, kad kai
atvykusiu po 10 metų, čia mano žmonės turės normalius
svarbiausius dalykus: normalius namus, vaikus, einančius į mokyklą,
darbus turės vyrai ir moterys, kad jie galėtų kurti ateitį.
Nenoriu didelių dalykų, tik elementarių. Jei pamatyčiau tai po 10
metų, būčiau laiminga. Dešimties metų turi užtekti, kad
žmonėms būtų suteiktas geresnis gyvenimas. Nes tai, kas yra dabar,
nėra gyvenimas - tai tik egzistavimas“, - sakė ji.