Iki šiol M.Misiukonis tiesiog neigė savo kaltę dėl vienu paskutinių Lietuvos partizanų vadinamo A.Kraujelio žūties. Praėjusią savaitę teismui buvo pateiktas prašymas, kurį patenkinus byla galėjo apsiversti ir pavirsti jau ne M.Misiukonio, o A.Kraujelio teisminiu procesu.
Advokatai prašė kreiptis į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (LGGRTC), kad iš naujo būtų įvertintas sprendimas suteikti A.Kraujeliui kario savanorio statusą, nes esą byloje yra duomenų, jog jis žudė beginklius civilius žmones. Tarp aukų – ir nėščia moteris, nužudyta savo vaikų akivaizdoje.
Prašyta iškviesti liudyti galimų A.Kraujelio aukų vaikus, kurie esą savo akimis regėjo žudynes. Jei tokie įtarimai pasitvirtintų, tektų pripažinti, kad Siaubūno slapyvardį turėjęs A.Kraujelis sulaužė partizano priesaiką ir pažeidė tarptautinę teisę, draudžiančią civilių žudymą. Kitaip sakant, padarė nusikaltimą, kuriam netaikoma senatis.
Tai pripažinus, neliktų kitos išeities, kaip panaikinti A.Kraujeliui po mirties suteiktą teisinį kario savanorio statusą ir pripažinti negaliojančiu dekretą apdovanoti jį Vyčio kryžiaus ordinu.
Iš rezistencinių kovų dalyvio, didvyrio partizano jis taptų civilių žudiku, o galimai prie jo mirties prisidėjęs M.Misiukonis bei dar trys buvę KGB darbuotojai negalėtų būti teisiami dėl genocido, nes tuomet jie būtų dalyvavę tik pavojingo kriminalinio nusikaltėlio likvidavimo operacijoje – už tai vertėtų juos apdovanoti, bet ne teisti.
Jei teismas būtų ryžęsis patenkinti tokį M.Misiukonio prašymą, galėjo atsiverti tikra Pandoros skrynia – pasipilti ieškiniai dėl kitų pokario metais vykusių žudynių, kurias išgyvenę asmenys dėl savo artimųjų žūties įtarinėja partizanus.
Bet teismas nesiėmė aiškintis, ar A.Kraujelis-Siaubūnas žudė nekaltus civilius asmenis. Pasirinktas teisėjams daug saugesnis kelias – M.Misiukonio byla sustabdyta ir prašoma Konstitucinio teismo išaiškinti, ar Baudžiamojo kodekso straipsnis dėl genocido atitinka Konstituciją.
Genocido sąvokos praktinis taikymas bylose – turbūt svarbus teisinis dalykas, tik vargu ar sudomins plačiąją visuomenę. Kas kita, jeigu teismas būtų nusprendęs apklausti galimų A.Kraujelio-Siaubūno aukų vaikus. Nesunku nuspėti, kaip į tai reaguotų valdžia ir nemaža dalis visuomenės.
Vien išgirdusi prašymą panaikinti A.Kraujeliui suteiktą kario savanorio statusą buvusi ilgametė LGGRTC vadovė Seimo narė D.Kuodytė pareiškė, kad M.Misiukonis geriau patylėtų.
„Tiesiog apgailėtina, kad tokios kalbos apskritai gali skambėti šioje valstybėje”, – piktinosi Seimo narė.
Tik ar ji drįstų pakartoti šiuos žodžius į akis ne M.Misiukoniui, o likusiems gyviems po savo šeimos žudynių, tiems, kurie pokario metais būdami mažamečiai rasti šliaužiojantys kraujo klanuose šalia kulkų suvarpytų savo tėvų, vyresnių brolių ir seserų lavonų?
Jokiais partizanų karo lauko teismo sprendimais neįmanoma pateisinti atvejų, kai būdavo sušaudoma visa šeima – ir 80-mečiai seneliai, ir kelerių metų vaikai.
Gal tai tik mitai, iki šiol platinami komunistų, kagėbistų ir visokių Maskvos agentų.
Gal net ne stribų, kolaborantų, o paprasčiausių artojų šeimas išžudė partizanais persirengę Sokolovo enkavėdistai. Bet tuo turi įsitikinti pirmiausia tie, kurie sako pamenantys savo artimųjų žudikų pavardes ir žada niekuomet jų nepamiršti, niekuomet jiems neatleisti.
Seimo nario kojos treptelėjimu jiems burnos neužčiaupsi. Žmonės kalba ir kalbės, kol gyvi. Todėl gal geriau nebijoti aiškintis tiesos, net jei dėl to ir imtų trinti rankomis viena didelė mūsų kaimynė.