Angliškai rašantis kinų rašytojas Ha Jinas: “Kinijoje į darbą eini užsidėjęs kaukę”

Romanas „Laukimas“ – santūri ir skaudi istorija apie kariškį gydytoją, pusę gyvenimo laukiantį, kol galės išsiskirti su savo žmona ir vesti mylimą moterį. Ha Jin meistriškai atskleidžia trijų žmonių jausmus; iš pirmo žvilgsnio apgaulingai paprastas pasakojimas kupinas poezijos, ironijos, tikslių pastebėjimų ir širdies gilumoje kunkuliuojančių jausmų.

Šiuolaikinė kinų literatūra – lietuvių skaitytojams beveik nežinoma žemė. Nelabai žinome, kokie dėsniai reguliuoja ir lemia dabartinių kinų gyvenimą, kaip mąsto, elgiasi ir apie ką svajoja Kinijos valdiniai.

„Laukimas“ – proga pažvelgti į kinų tikrovę, egzotišką, ne visuomet suprantamą – ir į žmones, kurių jausmai ir lūkesčiai labai panašūs į mūsų. Lrytas.lt skaitytojams – pokalbis su Ha Jinu.

- Aplink tvyrojo kažkoks cheminis kvapas – nepažįstamas, dusinantis. Pastebėjau, kad daug žmonių buvo prisikvėpinę. Pažįstu iš Kinijos atvykusią moterį, kurią ilgai pykino nuo šių kvapų.

- Ne. Ketinau būti vertėju, ir man reikėjo tęsti anglų kalbos mokslus. Šandongo universitete studijavau amerikiečių poeziją. Ten dėstė profesorė Beatrice Spade iš Fulbraito universiteto, ji ir pasiūlė man vykti į Brendaisą studijuoti amerikiečių literatūros. Tiesiog gilinti žinias. Daugelis norėjo studijuoti kitoje šalyje, bet man tai nebuvo labai svarbu. Tikrai neplanavau likti.

-Vieną lagaminą ir krepšį. Ten buvo drabužių, keletas knygų ir pora žodynų.

- Kodėl jūsų knygos uždraustos Kinijoje?

- Rašau apie tai, kas Kinijoje yra tabu - apie Tibetą, Korėjos karą, Kultūrinę revoliuciją, įvykius Tiananmenio aikštėje. Po Tiananmenio žudynių pradėjau kalbėti labai atvirai. Mano knygos „The Crazed“, „A Free Life“, „War Trash“ erzina Kinijos valdžią. Nesiekiau rašyti politinių knygų, bet mano veikėjai gyvena politikos matricoje. Politikos neįmanoma išvengti, ypač Kinijoje. Kinijos valdžia bijo tikrų istorijų, papasakotų per asmeninių išgyvenimų prizmę. Be to, aš nepritapėlis. Savo knygose apie viską kalbu pernelyg atvirai. Rašau angliškai, o Kinijoje tai vertinama kaip gimtosios kalbos išdavystė. Atvykau į Ameriką. Nedirbu partijai. Jiems esu netinkamas pavyzdys.

- Yra tik „Laukimas“. Po kurio laiko supratau, kad beviltiška tikėtis, jog mano knygos bus ten išleistos, tad pasidaviau. Nors „Laukimą“ jie išleido, bet iškart sustabdė platinimą. O be to, prieš ją išleisdami, jie daug ką pakeitė.

- Norėjau kaip žmogus atsiriboti nuo Kinijos valstybės. Kinų kalboje gausu politinio žargono. Gali ilgai kalbėti ir nieko nepasakyti, nes tam tikri žargono elementai tapę savotiškomis formulėmis. Tokie posakiai jau spėjo įsišaknyti žmonių sąmonėje. Dažnai žmonės net nesusimąsto apie tikrąją sakomų žodžių prasmę.

- Anglų kalba lankstesnė, plastiška, ekspresyvi, lengvai keičianti pavidalą. Kinų kalba primena dirbtinę: kinų rašmenys neturi paskirties perteikti šnekamąją kalbą, – šnekamosios kinų kalbos dialektų yra daug, bet jie visi perteikiami ta pačia rašomąja kalba. Parašytas žodis visuose dialektuose reiškia tą patį, bet šnekamojoje kalboje jį atitinka šimtai skirtingų žodžių. Kinų rašomoji kalba šiek tiek panaši į lotynų, ji neturi natūralaus ritmo, ja neįmanoma perteikti žmonių kalbos: nei tarimo, nei įvairiausių gramatiškai neapibrėžiamų elementų. Negali parašyti sakinio kokiu nors dialektu ir panaudoti kokį nors hieroglifą konkrečiam garsui išreikšti, nes kiekvienas hieroglifas turi nekintamą reikšmę. O angliškai tai įmanoma padaryti.

Kai pirmasis imperatorius panoro suvienyti šalį, vienas pagrindinių tikslų buvo sukurti vieningą rašmenų sistemą. Kitos rašmenų sistemos buvo jėga panaikintos. Viena rašto sistema tapo oficialia, kitos buvo uždraustos, kitaip rašančius imta žiauriai bausti. Todėl visų hieroglifų reikšmės, kaip savotiška politikos aparato dalis, per amžius nesikeitė. Tad nuo pat pradžių rašytinis žodis buvo galingas politinis ginklas.

- Teko skaityti Singerio romaną „Shadows of the Hudson“. Puikus romanas. Bet, žinote, jis rašė jidiš kalba. Man yra artimi jo aprašomi išgyvenimai, bet Nabokovas ir Conradas yra visiškai kitokie, jie rašė angliškai. Nors anglų nėra jų gimtoji kalba, vis dėlto, jie laikomi anglų literatūros klasikais. Aš irgi esu tradicijos dalis. Bet, žinoma, kiekvienas rašytojas turi eiti savo keliu.

- Ne, pirmą savo knygą – „The Crazed“– pradėjau rašyti 1988 metais Jungtinėse Valstijose, bet ilgai negalėjau baigti. Rašymo procesas priminė grumtynes: kadangi negalėjau baigti – o juk reikėjo kada nors tai padaryti! – atidėjau knygą į šalį, bet vis prie jos grįždavau. Užbaigiau tik 2002-aisiais. Ji tapo aštuntąja mano knyga.

- Po Tiananmenio supratau, kad negaliu ten grįžti, nes grįžęs turėčiau dirbti valdžiai. Gal ir tapau akademiku, bet kiekvieną mokyklą Kinijoje valdo valstybė. Aš tiesiog negalėjau grįžti. Žudynės – tai siaubinga. Valdžia tvirtino, kad norėjo užgniaužti riaušes, bet kas gi prieš beginklius žmones siunčia desantininkus ir tankus, naudoja artilerijos pabūklus? Seniai bandė išlaikyti valdžią jaunų gyvybių sąskaita. Jų akimis žiūrint, tai tebuvo techninė klaida. Bet kartais klaidos tampa nusikaltimais.

- Mane viskas stebino. Man teko dirbti su amerikiečių dėstytojais, šį tą žinojau apie amerikietišką atvirumą, bet Kinijoje apskritai niekas nesako to, ką galvoja. Norėdamas išgyventi, esi priverstas meluoti. Į darbą eini užsidėjęs kaukę. Pavojinga kalbėti atvirai. Jau pradinėje mokykloje vaikai prisiekia ištikimai tarnauti partijai ir šaliai. Suprantama, namie jie girdi ir kitokių kalbų, todėl egzistuoja prieštara tarp viešojo ir asmeninio gyvenimo.

Beje, iki tol nebuvau girdėjęs apie draudimą, o čia jų tiek daug - gyvybės, sveikatos, nekilnojamojo turto draudimas. Kinai galvoja apie ateitį, bet jiems sunku apie ją galvoti iš asmens pozicijų. Individo poreikiai negali būti iškelti aukščiau šalies poreikių.

Štai kodėl Kinijoje kapitalizmas neprigijo. Kinijoje žmonės neturi galimybės įvertinti kitokių vertybių sistemų. Ištisus dešimtmečius religija buvo uždrausta, dauguma žmonių ėmė puoselėti savotiškus religinius jausmus šaliai. Pati šalis buvo sudievinta. JAV politiniai pokyčiai nekeičia žmogaus vertybių. Žmonės gyvena kaip nori, lanko kokią nori bažnyčią, daugeliui tikėjimas – didesnė vertybė nei valstybė.

- Žmona pas mane atvyko po pusantrų metų, bet negalėjo pasiimti sūnaus. Jis liko Kinijoje su žmonos tėvais ir dar pustrečių metų gyveno Čiufu miestelyje (Šandongo provincijoje) – Konfucijaus gimtinėje. Tai įprastas reiškinys. Daug žmonių tą patyrė. Pažįstu porą, kuri atvažiavo į Los Andželą pasitikti sūnaus, bet prastai įsidėmėjo jo atvykimo datą. Jų penkiametis berniukas atvyko diena anksčiau, o tėvų nebuvo.

- Žmona imdavosi visokių darbų. Iš pradžių ji nemokėjo angliškai, bet prižiūrėdavo vaikus, dirbo restorane, savitarnos skalbykloje. Taip pat kurį laiką formavo bonsus. Ji dirbo išties sunkiai.

- Man buvo lengviau, nes mokėjau anglų kalbą. Dirbau budėtoju restoranuose, bibliotekose. Teko dirbti ir naktiniu sargu gamykloje – šis darbas man labiausiai patiko. Turėjau daug laiko knygoms.

- Pamažu rašymas man tapo svarbiausiu dalyku gyvenime, bet iš pradžių mane draskė prieštaringi jausmai. Sulig kiekvienu puslapiu galvodavau, kad man nieko neišeis. Todėl man ir patinka turėti nuolatinį darbą. Net jeigu parašysi gerą knygą, nebūtinai ji bus perkama. Komerciškai ji gali būti nesėkminga. Bet, kadangi turiu darbą, man tai nerūpi.

- Žinoma, kitų autorių kūryba man yra svarbus įkvėpimo šaltinis. Ir tai nėra kokie nors ypatingi rašytojai. Pavyzdžiui, pradėjęs rašyti „Laukimą“, žinojau, kad tai bus romanas apie meilę. O kokie yra geriausi romanai apie meilę? „Ana Karenina“ ir „Madam Bovari“, – būtent šios knygos padėjo man parašyti „Laukimą“.

Dirbdamas prie knygos „The Crazed“ perskaičiau visus reikšmingiausius Dostojevskio romanus. „In the Pond“ iš pradžių turėjo būti komiška apysaka, bet pirminį rankraštį sudarė daugiau nei 120 puslapių, todėl nusprendžiau, kad apysakai to akivaizdžiai per daug, ir išplėčiau iki romano.

Tai turėjo būti komiškas romanas – todėl skaičiau Gogolio kūrybą. Su romanu „War Trash“ buvo daug paprasčiau – susikoncentravau į Dostojevskio „Užrašus iš mirusiųjų namų“, kuriuos jis parašė remdamasis savo paties patirtimi kalėjime. O štai „A Free Life“ yra grynai amerikietiška knyga, jos idėja kilo ruošiantis paskaitų kursui apie migrantų literatūrą.

- Taip, kai pirmąkart apsilankiau pas žmonos tėvus, tolumoje atsitiktinai pamačiau aukštą vyriškį, ir žmona papasakojo jo istoriją: jis laukė 18 metų, kad galėtų vesti antrąją žmoną, bet antroji santuoka nenusisekė, jo žmona netrukus mirė. Tada nebuvau pasiruošęs aprašyti šią istoriją, bet pagalvojau, kad tai būtų geras siužetas romanui. Parašiau apysaką „Laukimas“ – kaip priedą prie eilėraščių rinkinio, abu tekstus paėmė leidykla. Paskui poezijos rankraštį sutiko išspausdinti spaustuvė Brukline, o „Laukimą“ išplėčiau iki romano.

- Vienu metu tikrai taip maniau. Nepajėgiau įsivaizduoti, kaip žmonės galėtų susitapatinti su knygos veikėjais. Tiesiog negalėjau rasti priežasties, dėl kurios jiems ši istorija atrodytų prasminga. Prirašiau tiek juodraščių, kad net pasimečiau tarp jų. Bet tada perskaičiau interviu su jūrininko žmona. Ji pasakojo, kad jos santuokoje buvo daug problemų, o kai moters paklausė, ar ji mananti, kad jos vyras turi meilės romaną, ji atsakė: „Meilės romaną? Norėčiau, kad jis turėtų tų meilės romanų ir taip įrodytų, kad gali mylėti moterį.“

Tą akimirką supratau, kad tokių vyrų Amerikoje daug. Ir man grįžo pasitikėjimas savimi. Jei Lin Kongas būtų gyvenęs normalioje visuomenėje, jis galėjo tapti žmogumi, gebančiu jausti, rodyti emocijas ir mylėti. Bet jo gyvenimas buvo toks sunkus, kad jis užsidarė savyje ir palaipsniui prarado sugebėjimą mylėti.

- Nemanau, kad rašytojas privalo pateikti atsakymus ir aiškinti, kodėl veikėjas vienaip ar kitaip elgiasi. Rašytojas turi aprašyti ir iškelti problemas. Nebūtina įvardyti veikėjo problemos, užtenka aprašyti jos pasekmes. Tada žaizdos skaitytoją stipriau jaudina, priverčia galvoti, ir žmogus viską įsivaizduoja kur kas realistiškiau.

- Ne visai. Istorija pasakojama trečiuoju asmeniu, bet įvykių vertinimas gali keistis priklausomai nuo veikėjų. Visuose mano romanuose veiksmas pasakojamas vieno asmens akimis, bet kartais pasakotojo perspektyva gali šiek tiek pasikeisti. Kartais tokia slinktis padeda išlaikyti pusiausvyrą.

- Pradėjęs romaną visada pagalvoju, kad negaliu užsisėdėti vienoj vietoj. Paprastai rašydamas pirminį rankraštį susidėlioju kūrinio struktūrą. Stengiuosi kuo greičiau užrašyti istoriją juodu ant balto. Ir tai būna tikrai intensyvaus darbo periodas. Paskui peržiūriu ir taisau, ką parašęs. Šis taisymo procesas – daugiau nei tiesiog kalbinis teksto šlifavimas, manau, knyga ir gimsta redaguojant. Peržiūrėdamas rankraštį pats aiškiau suvokiu tam tikrus niuansus ir galimybes. Galima sakyti, tai savotiškas teksto interpretavimo procesas.

Rankraštį visada atsispausdinu ir redaguoju popierinį jo variantą. Naudoju skirtingus pieštukus, skirtingų spalvų rašiklius. Taip galiu atskirti, kada ir kokius taisymus padariau. Ir taisau rankraštį galybę kartų. Tiesą sakant, tai šiek tiek beprotiška.

- Kas būčiau, jei ne kūryba? Niekas. Kinijoje žmogus laikomas paprasčiausiu sraigteliu revoliucijos mašinoje. O aš norėjau būti žmogumi, kuris turi balsą.

- Keliuosi septintą ir dirbu valandą arba dvi. Kai žmona paruošia pusryčius, pavalgau, tada vėl grįžtu prie darbo. Paprastai vakarėjant pasijuntu pakankamai parašęs. Naktį skaitau elektroninį paštą ir atsakinėju į laiškus. Miegoti einu vėlai – dažniausiai apie pirmą ar antrą, kartais net trečią.

- Norėčiau turėti duris, bet mano žmona nori, kad oras laisvai cirkuliuotų. Ji labai ryžtinga ir atkakli. Ir savo nuomonę reiškia labai atvirai.

- Santuokoje labai svarbu draugystė. Jei jūs išties vienas kitą gerai pažįstate, suprantate, branginate, jūsų meilė tik stiprės. Sėkmė taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Retas atvejis, kad du žmonės labai tiktų vienas kitam. Po daugelio metų gali suvokti, kad tavo partneris tau visiškai netinka, ir paskui surasti tinkamesnį žmogų. Mudu su žmona supažindino kaimynas. Mes susitikinėjome pusę metų, o paskui susituokėme. Bet Kinijoje daugelis tuokiasi ir po dviejų ar trijų pasimatymų.

Man išties labai pasisekė. Baigęs Brendaiso universitetą, pasakiau žmonai, kad gauti dėstytojo darbą galėsiu tik parašęs kokias tris knygas, bet tam gali prireikti 8-9 metų. Ji pasakė: „Aš palauksiu.“

- Man labiau patinka vadintis kinų-amerikiečių rašytoju. Nelaikau savęs disidentu, esu labiau imigrantas nei tremtinys. Tremtinių kitokia patirtis, jie dažnai gyvena praeitimi, negali atsiriboti nuo politinių jėgų konteksto. Imigrantai pradeda viską nuo nulio ir gali patys save sukurti, pasirinkdami kriterijus. Praeitis nėra pats svarbiausias dalykas.

- Ne. Nors išrautam augalui sunku prigyti naujoje dirvoje, bet kartu tai yra galimybė augti kitokiomis sąlygomis. Jungtinės Valstijos – puiki šalis. Čia įgijau galimybę išlikti kaip asmenybė ir gyventi laisvo žmogaus gyvenimą. Dabar galiu dirbti kokį noriu darbą, gyventi, kaip noriu.

Nors esu rašytojas, bet gyvenu marginalo gyvenimą: tarp dviejų kalbų, dviejų kultūrų, dviejų šalių, dviejų literatūrinių tradicijų. Tai labai nestabilu. Jei knygas „War Trash“ ar „Ocean of Words“ būčiau parašęs ir originaliai išleidęs kinų kalba, Kinijoje jos būtų vertinamos kaip kinų literatūros pavyzdžiai.

Bet parašiau angliškai, tad jos buvo uždraustos. Jei tokioje padėtyje atsidūręs rašytojas nori išgarsėti, neužtenka parašyti vieną ar dvi knygas, būtina susikurti tam tikrą kūrybinį bagažą. Kiekvienoje knygoje turi būti kas nors nauja. Tenka pripažinti, kad geriau jausčiausi rašydamas kinų kalba, bet angliškai rašau tiek laiko, kad nebegaliu nieko keisti. Gyvenimas tam per trumpas.