Todėl, juo labiau kad jau gegužė (atšilo oras, pakilo noras), subrendo štai kokia tema: mūsų varguolių ir runkelių nelaimės yra išties jų pačių rankų darbas.
Skaitau štai savaitraštyje „Atgimimas“ interviu vėl apie emigraciją ir sugrįžimą. Straipsnis pats savaime nei geras, nei blogas. Tokių spaudoje šimtai, nes emigracijos tema yra neblėstanti ir amžinai žalia, kaip Kalėdų eglutė. Pati antraštė ir baigiamoji mintis yra puikios: „Kurie nenori grįžti, tai jų ir nereikia.“
Visa kita yra tik patvirtinimas to, ką jau esame girdėję - didžioji dalis stenančių ir aimanuojančių keikia Lietuvą ir kalba apie tai, kaip užsienyje (Norvegijoje, Anglijoje, Airijoje, Vokietijoje) yra geriau. Ir jie teisūs - tokiems, kaip jie, tikrai geriau gyventi užsienyje.
Kokiems? Tokiems, kurie iš esmės nenori nieko, tik būti šiek tiek geriau aprūpintais, gražiau aprengtais ir sočiau pamaitintais varguoliais.
Skaitau minėtame interviu: „Jeigu ten dirbi legaliai, tai paskolos butams labai pigios – kokie du procentai palūkanų daugiausia. O jeigu buto neturi ir netenki darbo, tai pasidarai vadinamuoju socialiniu klientu ir gali pretenduoti į valstybės išlaikomą būstą bei jame gyventi tikrai ilgai.”
Štai ji, runkelio svajonė, štai ji, varguolio ambicija - aprūpintas skurdas. Gyvenimas apatiniame visuomenės sluoksnyje nežeidžia ir neskaudina, kad tik būtų stogas virš galvos (dar ir koks nors subsiduotas šildymas), televizorius ir pašalpos. Gal dar internetas, kad galima būtų lietuviškus tinklaraščius skaityti ir komentarus rašinėti.
Tokiam žmogui būti varguoliu – savaime ne problema. Jam tik norisi, kad būtų karšto vandens, šilti radiatoriai ir šiek tiek šlapios dešrikės. O jau vadinkit tada kaip norit: nors varguoliu, nors bomžu, nors išlaikytiniu ar tranu.
Tokiems asmenims tikrai tinka socialistinės, iš esmės merdinčios (mažas gimstamumas doroja vietos gyventojų skaičių – jų vietas užima vislūs atvykėliai iš Trečiojo pasaulio) Vakarų Europos aplinka ir didelis rūpestis nevykėliams.
Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Europa taip rūpestingai įgyvendino kilnias socialinio teisingumo idėjas, kad nebūtų alkanų, benamių ar mirštančių gatvėje prie ligoninės durų, kad įsijautusi užsimiršo. Pamiršusi, dėl ko viskas buvo sumanyta (o tikslo tikrai būta kilnaus), senutė Europa net nepastebėjo, kaip pagalba nelaimėliams sukūrė padėtį, kai nelaimėliu ir nevykėliu būti jau nėra gėda. Maža to, iš nevykėlio jau nebesitikima, kad jis norės būti kažkuo kitu ir norės pabėgti nuo savo varguolio būsenos.
Varguoliškumas pasidarė ne nelaime, o gyvenimo būdo pasirinkimu. Ir mūsų lietuviškieji varguoliai, paveldėję genuose tėvų dėkingumą Sovietų valdžiai už L.Brežnevo laikų brandųjį socializmą, dar visai neseniai alpę nuo tėtušio A.Lukašenkos sukurto ekonomikos stebuklo Baltarusijoje, dabar turi naują Pažadėtąją žemę - dar nebankrutavusias Vakarų Europos šalis, kur vis dar šilta ir jauku tiems, kas neturi nei ambicijų, nei didelių svajonių, nei savigarbos.
Pokalbyje žurnalistas kalba: „Londone (...) sutikti lietuviai, kurie gyvendami ten po tiltais jaučiasi geriau, nei dirbę normalius darbus Lietuvoje...“ Pašnekovas atsako: „Kad ten norėdami normaliai gyventi žmonės neturi taip plėšytis, kaip Lietuvoje.“
Žinoma, štai jis, gyvenimo modelis - gyvenimas nesiplėšant, tinginėlių ir slunkių karalystė.
Ta pati Europa išmoko gyventi, nepervargdama ne tik darbe: vaikų irgi nereikia, na, nebent vieno, bet ne dabar, vėliau. Iš pradžių reikia „pagyventi sau“ – vaikus juk reikia maitinti, rengti ir mokyti, jie atima laiką ir kelia daug rūpesčių, jie primėto knygelių, kreidelių ir maisto trupinių automobilyje ir niokoja namie baldus ir gražiai išdažytas sienas, jų dviračiai užgriozdina koridorius, o jų baseinai, baleto treniruotės, smuiko užsiėmimai ir tėvų susirinkimai atima iš tėvų visą laisvą laiką. Vaikai neapsimoka.
O kol europiečiai gyvena patys sau, į jų šalis atvažiuoja ir vaikus gimdo žmonės iš tų kraštų, kur gyventi savo malonumui nėra įprasta ir atsipūtimas nėra gyvenimo tikslas. Europiečiai dažniausiai tai supranta, kai po langais išdygsta nauja tviskanti mečetė, o iš miesto valdžios atsiųsti lankstinukai būna surašyti šešiomis kalbomis, penkios iš kurių nenaudoja lotynų abėcėlės.
Bet vaikų gimdymo lietuviškiems išlaikytiniams Vakarų Europa vis dar tinka - jie žiūri tik į tai, kiek pašalpų moka valstybė, ir kas išlepusiam anglui ar vokiečiui nebepatrauklu, mūsiškiui dar visai neblogai. „Valstybė čia rūpinasi žmogumi, čia viskas dėl žmogaus“, ilgesingai rašo jis laiškuose į Lietuvą ir interneto komentaruose, perskaičiuodamas pašalpą į litus ir visiems rodydamas: „Išeina geriau, nei dirbti Lietuvoje“. Žinoma, tikrai taip, palyginti su pačiais prasčiausiais darbais, tikrai išeina pinigų daugiau, ir sidras bambaliuose pigesnis, ir net nauji drabužiai iš varguolių parduotuvių kainuoja kaip aprėdai Lietuvos skudurynuose. Kuo ne rojus?
Ypač kai vienintelės palyginimo kartelės – skudurynai ir darbai, už kuriuos moka minimalų atlyginimą.
Viskas dėsninga ir varguolių skunduose dėl valdžios. Didžiąją jos dalį išrinko tie, kas labai norėjo, kad jais pasirūpintų. Ko norėjo, tą ir turi - valdžią, kuri jiems sakė, kad jais pasirūpins. Papildomi smegenų vingiai būtų pakuždėję, ko iš valdžios reikia tikėtis, o ko nereikia. Bet tai kas kaltas, kad tų vingių smegenyse niekas nesuvingiavo. Vargetos žinojo, ko nori, o gavo būtent tai, kas paprastai tenka tokiems norintiems (tuščius pažadus), ir nereikėtų stebėtis.
Kai kuriose Londono aludėse prie baro parašyta: „Neprašykite gėrimo skolon, nes mūsų neigiamas atsakymas gali jus įžeisti.“ Laukusieji iš valdžios gerovės negavo net neigiamo atsakymo, bet jie vis tiek įsižeidę.
Kai prie turgavietės sukčiai stumdo kamuoliuką po trimis antpirščiais ir siūlo už pinigus spėti, jie irgi viešai nesako, kad čia yra kvailinimo atrakcionas ir būdas pasipelnyti iš lengvatikių. Jie sako, kad čia lengvas būdas daug išlošti.
Jei tikėjai valdžios pažadais prieš rinkimus, o valdžia apgavo, reikia save kaltinti, o ne valdžią. Nes ketinimai išsirinkti gerą valdžią, kuri tau padės gyventi geriau, yra nė kiek ne geresnis verslo planas, nei gerti daug alaus ir tikėtis praturtėti, pardavus tuščią stiklo tarą.
Tačiau pažiūrėjus į bendresnę perspektyvą – ir grįžus prie minėto pokalbio baigiamosios minties, kad jei kas nenori grįžti Lietuvon, tai čia jų ir nereikia – reikia pasakyti, kad šio straipsnio išvada turėtų būti labai optimistinė. Nes ne visi išvykę yra nuostolis Lietuvai. Jei iš mūsų šalies – bent laikinai - išsinešdins bent jau dalis tų, kas yra jauni, sveiki, turi rankas, kojas ir galvą, bet negali gyventi be globos, Lietuva tik išloš.
Tegu jais rūpinasi kiti, kas jau turi sukūrę ydingą visuomenės infantilizavimo sistemą savo šalyse. Tegu užsikrauna sau visus tuos, kurių troškimas yra socialinis būstas ir minimalus atlyginimas, ir tegu su jais tamposi ir juos globoja tos šalys, kurios dar nebankrutavo.
Graikijai, Portugalijai, Ispanijai, Airijai ta pasaka jau baigėsi, muzika nutilo ir prasidėjo pagirios, D.Britanija pati pamažu išjunginėja socialistinio pramogų parko šviesas ir stabdo karuseles, kitoms šalims dar šiek tiek liko pinigų, kartais savų, o dažniau – skolintų. Tegu tos šalys, kol dar gali, paguodžia tuos Marijos žemės gyventojus, kurie tos paguodos taip daug šaukiasi savo viešose raudose.
Kai jie išvažiuos – o kartu ir jų balsai – gal bus mažiau renkančių parlamentarus, kurių troškimų riba yra valdiškas automobilis, tarnybinis mobiliojo ryšio telefonas ir Seimo viešbutis. Nes tokie tokius ir išrenka.
Lietuva yra tikrai netikusi vieta tiems, kas tesugeba laukti globos. Jeigu jų sumažės, šalis labai nenukentės, nes jokia pažanga iš jų neateina. Tie, kas svajoja gyventi nesiplėšydami ir snūduriuodami, niekada nieko nepasiekia - nei versle, nei moksle, nei kūryboje, nei sporte.
Gal matėte nors vieną gerą krepšininką, svajojusį kada nors apie gerą minimalų atlyginimą? Arba ką nors pasiekusį mokslininką, kuriam troškimų viršūnė buvo patikima darbo vietelė iki pensijos? Arba praturtėjusį ūkininką, kuriam svarbiausia – ryte kuo vėliau keltis, vakare turėti kuo daugiau laiko paspoksoti į televizorių, o dieną dirbti kuo lengviau ir atsipūtus?
Tai ką, gerbiamas skaitytojau, ar pakankamai arogantiškas rašinys išėjo? Gal įžeidė?
Jei papiktino, labai gerai: jei nors vienam žmogui perskaičius ateis supratimas, kad nevykėliu būti yra ne garbingas pasirinkimas, o būsena, iš kurios pačiam reikia kuo greičiau kapstytis, būsiu savo tikslą pasiekęs.