Buvęs diplomatas pabrėžia, kad Lenkija sau rūpimais klausimais
turi kalbėtis su Lietuva ir stengtis ją įtikinti, o ne reikalauti.
Pasak jo, pasipūtėliškas reikalavimas veda į niekur.
„Kiek mūsų pasipūtimas turi įtakos įsitikinimui, kad galime
išsireikalauti iš Lietuvos viską, ko iš jos tikimės? Manau, kad
galime išsireikalauti išties daug. Bet nepatariu. Rezultatas bus
toks, kad lietuviai atsimokės kažkuo kitu, o tai galiausiai pagilins
abiejų tautų (ne tik politikų, bet ir visuomenių) nepalankumą ir
atšiaurumą viena kitos atžvilgiu“, - rašo jis lenkų laikraštyje
„Gazeta Wyborcza“.
„Kaip atsakas į mūsų pasipūtimą gilėja lietuvių fobijos. Ne
tik politikų, bet ir visuomenės. Tai nėra geras pagrindas
santykiams su kaimynais kurti. Tai kelias į niekur“, - teigia buvęs
ambasadorius.
Straipsnio vertimas yra pateiktas Lietuvos Užsienio reikalų
ministerijos interneto svetainėje.
J.Widackis rašo, kad draugiškam šalių bendradarbiavimui koją
kiša ir Lenkijos užsienio politikoje Lietuvos atžvilgiu
pasireiškiantis „sąskaitų suvedinėjimas“.
„Ar kartais, progai pasitaikius, nesiekiama parodyti, kad
keturiolika prezidento L.Kaczynskio vizitų Vilniuje ne
tik kad nieko neišsprendė, bet lietuviai po jų tik dar labiau
suįžūlėjo?“ - svarsto J.Widackis.
Tai esą parodo ir Lenkijos užsienio reikalų ministro elgesys su
Lietuvos ambasadoriais.
„Reikia kalbėtis su Lietuva, įtikinėti ją, o ne bandyti kažko
iš jos reikalauti. Tuo metu ankstesnysis Lietuvos ambasadorius
Lenkijoje Egidijus Meilūnas, kuris daug nuveikė siekdamas suartinti
lietuvių ir lenkų intelektualus, ištisus mėnesius negalėjo
patekti pas Lenkijos užsienio reikalų ministrą“, - teigia Lenkijos
parlamentaras.
„Netgi kai baigėsi ambasadoriaus diplomatinė misija, jį
atsisveikinimo vizito priėmė ne ministras, o viceministras.
Ministras užsuko kelioms minutėms ir tai vien tam, kad pasakytų
atsisveikinančiam ambasadoriui, kad jo įpėdinei gyvenimas čia
nebus lengvas. Taip ir yra. Ambasadorė kelis mėnesius laukė
įgaliojamųjų raštų įteikimo, o tai ne tik žemina ambasadorių,
bet ir neleidžia jam oficialiai veikti“, - teigia J.Widackis.
Politiko nuomone, Lenkijos vadovai turi pasakyti, kad nepalaikys
Lietuvos lenkų mažumos lyderių veiksmų, keliančių grėsmę
Lietuvai.
„Lenkų mažumos Lietuvoje klausimas, pastaruoju metu pabloginęs
tarpusavio santykius, turi būti sprendžiamas palaipsniui. Tačiau
Lenkija irgi turi aiškiai pareikšti, kad nerems lenkų mažumų
lyderių reikalavimų, peržengiančių europietiškųjų standartų
ribas. Tai yra būtina tam, kad mažumų vedliai jaustų saiką, ir
norint suteikti Lietuvai garantijas, jog nepalaikysime jokių
veiksmų, kurie net ir tolimoje perspektyvoje galėtų kelti grėsmę
Lietuvos teritoriniam vientisumui ir unitariniam šios valstybės
pobūdžiui“, - teigia jis.
J.Widackis atkreipia dėmesį į Lenkijos nepasitenkinimą
sukėlusią švietimo reformą Lietuvoje. Jis primena, jog Lietuva yra
vienintelė pasaulyje valstybė (išskyrus Lenkiją), kurioje galima
mokytis lenkų kalba visose mokslo pakopose, taip pat ir gauti
aukštąjį išsilavinimą. Lietuvoje veikia daugiau nei 120 mokyklų,
kuriose mokomasi lenkų kalba.
„Įgyvendinus lietuviškąją reformą, tautinių mažumų
mokyklos valstybine kalba mokomų dalykų skaičiumi prilygo Lenkijos
tautinių mažumų mokykloms. (...) Kas yra geriau lenkiškų mokyklų
Lietuvoje absolventams, siejantiems savo ateitį su Lietuva - mokėti
lietuvių kalbą gerai ar prastai?“ - svarsto jis.
J.Widackis primena, jog Lenkijos politikams nepatinkanti Lietuvos
švietimo reforma numato mokyklų tinklo optimizavimą uždarant
mokinių nebesurenkančias mokyklas - tą patį, kas daroma ir
Lenkijoje.
„Kokia yra šitos „Lietuvos lenkų švietimui grėsmę
keliančios“ reformos esmė? Taigi turi būti „optimizuojamas mokyklų
tinklas“ – ir to Lietuvos lenkai labiausiai bijo. (...) Lietuvos
ambasadorė Lenkijoje Loreta Zakarevičienė užtikrina, kad tai
palies tik tas mokyklas, kuriuose nuo seno yra daugiau mokytojų nei
mokinių. Vertėtų papildyti, kad mokyklas finansuoja savivaldybės,
o tuose rajonuose, kuriose yra lenkiškų mokyklų, savivaldybėms
vadovauja lenkai. Taip pat reikėtų priminti, kad nors ir Lenkija
(skirtingai nei Lietuva) iš krizės išbrido beveik nenukentėjusi,
visgi vadovaudamasi taupymo sumetimais ji taip pat uždaro mažiausias
mokyklas“, - teigia jis.
Kalbėdamas apie lietuvių „fobijas“, buvęs ambasadorius nurodo
tokius, pasak jo, lenkams juokingus dalykus kaip pasipriešinimą
dvikalbiams gatvių ir vietovių pavadinimams, pavardžių rašymui ne
tik lietuviška abėcėle.
„Lietuva, kuriai per visą jos istoriją triskart grėsė netekti
savo kalbos ir kultūros, alergiškai reaguoja į viską, kas, jos
manymu, silpnina lietuviškumą. Būtent čia slypi tų nesuprantamų
ir mums juokingų administracinių suvaržymų, susijusių su
užrašais ir lietuvių kalbos inspekcijos veikla (kai skiriamos
baudos už kalbos teršimą svetimžodžiais), ištakos. Lietuviai net
oficialiai patvirtino lietuviškus patiekalų pavadinimus „McDonald's“
restoranuose“, - teigia jis.
Anot J.Widackio, pavardžių problema nėra esminė Lietuvos
lenkams. Jo nuomone, šiuo klausimu reikėtų dvišalio susitarimo.
„Užsienio reikalų ministerija netgi nežino, kiek Lietuvos
lenkų yra suinteresuoti pakeisti savo pavardės rašybą. Lietuvos
lenkų sąjungos manymu, tokiu pavardės pakeitimu gali būti
suinteresuoti 20 proc. vietinių lenkų. Netgi jei tokius skaičius
laikytume patikimais, akivaizdu, kad pavardžių rašymo problema
nėra esminė didžiajai Lietuvos lenkų daliai“, - teigia politikas.
Tuo metu dvikalbių užrašų klausimą Lietuva, pasak Lenkijos
parlamentaro, turėtų išspręsti pagal europinius standartus -
daugumoje šalių vietovių, kur gyvena tautinės mažumos,
pavadinimai rašomi keliomis kalbomis. Tačiau jis pabrėžia, kad ir
šiuo klausimu lenkams su lietuviais reikia kalbėtis.
„Dvikalbės lentelės pasienio vietovėse šiais laikais yra
absoliutus europinis standartas. Prisimindami, kad ir mums dar prieš
keliolika metų nebuvo lengva sutikti, kad būtų kabinamos dvikalbės
lentelės, bandykime lietuvius įtikinti, o ne ant jų rėkauti“, -
tikina jis.