Lietuvoje jau baigiama įgyvendinti tripakopio bendrojo lavinimo koncepcija, numatanti atskirą pradinės mokyklos, progimnazijos ir gimnazijos su keturių klasių komplektais egzistavimą, išskyrus, kaip minėta, retą privilegiją steigti vadinamą „ilgąją gimnaziją“.
Kas čia blogo, klausiate, bendruomenės nusiteikime gelbėti mokyklą, pasinaudojant nesubalansuoto įstatymo apibrėžtomis išimtimis? O reikalas tas, jog tokiu būdu gelbstint vieną, tą ar kitą mokyklą, paprastai yra sužlugdomos dvi kaimyninės mokyklos, nusiurbiant mokinių srautus savo naudai.
Taigi, iškyla paprasčiausias teisingumo klausimas – kodėl kai kurios Kauno mokyklos yra lygesnė už lygias, kas čia lemia priveligijuotą statusą – ištobulintas kyšių-ryšių menas, kiti faktoriai ar, kaip sakoma, išimties teisė suteikiama už gražias akis. Patikėkite, ugdymo rodikliai, o tuo labiau kažkoks įsipareigojimas katalikybei čia neturi jokios reikšmės. Spaudoje jau keletą kartų buvo atkreiptas dėmesys į tą anekdotinį, bet daug ką pasakantį faktą, jog vienos tokios katalikiškos mokyklos Kaune direktorė yra stačiatikė.
Imkime kitą tragikomiškos mutacijos pavyzdį. Keliautojo garbei pavadinta Mato Šalčiaus mokykla netikėtai persivadino į Šv. Mato mokyklą. Gailią šypseną verčia išspausti net ne tas staigus persimetimas nuo keliautojų prie šventųjų, kiek kažkokio verbalinio tęstinumo demonstravimas, trūks plyš siekiant išsaugant Mato vardą.
Kadangi konjunktūros posūkiai nenumatomi, nemokai patarsiu kaip dar būtų galima, priklausomai nuo aplinkybių, išnaudoti žodžio „matas“ reikšmes. Galima taip pasivadinti šachmatų garbei (matas – užbaigiamoji partijos fazė), vadintis Matų mato mokykla matavimo vieneto prasme, be to, neužmiškime to, ką rusai turi galvoje sakydami „nesimėtykite matais“.
Kaip minėjau, ši Kaune pratrūkusi katalikybės epidemija tapo vieša istorija, apie tai buvo rašoma, diskutuojama. Taip pat vienu metu girdėjosi atsakingų institucijų pareiškimai, jog tokia praktika bus ribojama, stabdoma. Kita vertus, pastaruoju metu, tarsi mostelėjus burtų lazdele, visi oponentai iš valstybės institucijų, abejoję dėl konstitucinio tokios mokyklos statuso, atsitraukia (Lietuvos Konstitucija skelbia: „Valstybinės ir savivaldybių mokymo įstaigos yra pasaulietinės“), blokai nuimami, įjungiama žalia šviesa neabejotinai neįstatyminei veiklai.
Kaip nesunku nuspėti, buvo duota komanda aukščiausiu lygiu – „netrukdyti“. Kaune praėjusios savaitės pabaigoje, kaip tik prieš partijos pirmininko rinkimus, žaibišku greičiu išpopuliarėjo gandas, jog šitokiu būdu savo valią apreiškė I.Degutienė.
Labai paprasta tuo patikėti, žinant, jog Seimo pirmininkė paprastai nepraleidžia progos deklaruoti savo katalikišką pasaulėžiūrą ir prisirišimą prie tam tikrų vertybių, tačiau vien dėl to leiskite išsaugoti netvirtą abejonę - kažin ar katalikiškos dvasios žmogus galėtų ryžtis savo autoritetu pridengti akivaizdų cinizmą, katalikybės pozicijų bjaurojimą? Teisus yra žurnalistas A.Dumalakas, neseniai pareiškęs, jog tokios katalikiškos mokyklos kaip tik gali tapti ateistinės mąstysenos perykla, nes iš tiesų čia katalikybės vardu yra pridengiamas per visas siūles prasisunkiantis falšas, žmones piktinanti neteisingumas.
Iš kitos pusės žiūrint, matosi ir tai, jog kaip tik konservatoriai labiausiai aktyviai tiražuoja projektą „masinė katalikiška mokykla“. Galimas daiktas tokiu būdu siekiama mokyklą įtraukti į politinių varžybų ir rinkimų batalijas, nes mokyklos sukurta infrastruktūra gali būti nelegaliai, bet ne mažiau rezultatyviai nei Bažnyčia panaudota kovoje už rinkėją. Kaip atrodo, mokyklą vis dažniau siekiama paversti rinkimų kovos įrankiu.
Kauną ištikusi bendrojo lavinimo krizė, akis badančios anomalijos nėra tik kažkokių anoniminių procesų pasekmė, bet yra tokia nelaimė, kurią drąsiai galima sieti su konkrečių žmonių vardais ir pavardėm.
Kauno švietimo skyriui jau kone dešimtmetis vadovauja toks A.Bagdonas, daug ką sujaukęs švietimo srityje, bet neabejotinai pelnęs sėkmę įtvirtinant savo šeimos pozicijas, užtikrinant giminės klestėjimą.
Šis vadovas bent man primena „Dvylikos kėdžių“ personažą, aprašomą senelių prieglaudos vedėją, kurio įstaigoje alpsta iš bado senutės, bet kiekvieną dieną puotauja dešimtys įmitusių giminaičių. Knygoje šis personažas yra vadinamas droviu vagimi, jo liūdną komiškumą paryškina neva kartais prasiveržiantys nedrąsūs sąžinės priekaištai. Savo ruožtu, kaip atrodo, A.Bagdonas nėra drovus žmogus.
Neišsipildė Kauno švietimiečių viltys, kurios kurį laiką buvo siejamos su naujojo mero išrinkimu, kai konservatorių pakeitė liberalas. Vis labiau aiškėja tai, jog R.Mikaitis ko gero taps širma, už kurios savo reikalus tvarkys labiau įtakingos savivaldybėje partijos ir susivienijimai. Gaila protingo žmogaus neprotingai užsikrovusio sau neorią misiją.