Šia data žymima pedagoginio eksperimento pradžia, kai tuometė Švietimo ir kultūros ministerija Kauno Palemono ir Dotnuvos akademijos vidurinėse mokyklose įsteigė socialines pedagogines tarnybas, kuriose dirbo pirmieji pagal užsienio patirtį parengti socialiniai pedagogai.
Į prabangią miesto iškilmių salę rinkosi tie, kurie kasdieniame darbe susiduria su smurto, skurdo, nedarbo, priklausomybių ir kitų socialinių skaudulių pažeista šeima, probleminio elgesio, mokyklos nelankančiais vaikais.
Miesto socialinius pedagogus pagerbė Kauno miesto vadovai, Švietimo ir ugdymo skyriaus atstovai, šios profesijos pedagogų „kalvės“ - Kauno technologijos universiteto Edukologijos instituto profesoriai.
Susirinkusiems koncertavo Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos moksleiviai.
Devyniems socialiniams pedagogams įteiktos padėkos už gerus socialinio darbo rezultatus, gerosios patirties sklaidą, konsultacinę ir tiriamąją veiklą.
Bendradarbiaujant su užsienio aukštųjų mokyklų mokslininkais surengtas eksperimentas davė pradžią socialinio pedagogo profesijai Lietuvoje. Šiuo metu socialinius pedagogus rengia penkios šalies aukštosios mokyklos.
Kauno mokyklose šiuo metu dirba per 70 šios profesijos atstovų, daugumai tenka milžiniškas krūvis pasirūpinti 100 – 200 rizikos šeimų vaikų gerove.
Tokio problemų masto nesitikėta
Pedagoginio eksperimento sukakties proga pakalbinome tuometę šio eksperimento pradininkę bei mokslinę vadovę, KTU Socialinių mokslų fakulteto Edukologijos instituto profesorę Ireną Leliūgienę.
Lietuvoje turime arti tūkstančio socialinių pedagogų, vaiko labui turėjusių tarpininkauti tarp šeimos, mokyklos ir įvairių institucijų.
O štai pernai Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos ataskaitoje konstatuojama: mokyklos Lietuvoje nelanko beveik 16 tūkst. vaikų.
Kai kurie šaltiniai teigia, jog daugiau nei apie pusę jų neturima jokių žinių. Taigi gali būti, jog kažkur „pradingę“ apie 8 tūkst. vaikų.
Toje pačioje ataskaitoje minima, jog iš visų švietimo įstaigų labiausiai vaiko teisės pažeidžiamos būtent bendrojo lavinimo mokyklose, kuriose dažniausiai nesulaukia socialinės, pedagoginės, psichologinės ir specialiosios pedagoginės pagalbos.
- O juk mokyklose turime socialinius pedagogus. Kas gi atsitiko?
- Manau, kažkuriuo momentu bendrojo lavinimo mokykla ir apskritai švietimo sistema „pasimetė“. Steigiant socialinio pedagogo pareigybę, nebuvo numatyta, kad šiems specialistams teks spręsti tiek daug sunkių problemų.
Valstybės ir mokslo institucijos nenumatė ir nebuvo pasirengę tokiai milžiniškai sunkių socialinių pokyčių bangai: emigracijos mastui ir iš to kilusioms šeimos problemoms, sparčiai informacinių technologijų plėtrai ir jų poveikiui vaikui.
Nesitikėta, kad taip susilpnės šeimos funkcija, katastrofiškai išaugs skyrybų, nedarbo, priklausomybės ligų mastai. Daug prisidėjo ir chaotiška švietimo sistemos reforma.
Visos šios problemos sunkiu kalnu užgriuvo socialinių pedagogų pečius. Dažnas iš jų, mokykloje pabandęs spręsti vaiko, o tuo pačiu ir jo šeimos problemas, pasijuto likęs vienas lauke karys.
Apmaudu, kad net po dešimtmečio mokyklų vadovai ne visada suvokia, kas yra ir ką turėtų mokykloje veikti socialinis pedagogas.
- Socialiniai pedagogai neretai skundžiasi mokyklose dirbantys „gaisrų gesintojais“, savotiškais „prievaizdais“. Ar tam juos rengė aukštoji mokykla?
- Socialinis pedagogas, aukštojoje mokykloje rengtas, kad būtų pirmasis vaiko advokatas, kad galėtų rašyti projektus, vesti socialinių įgūdžių užsiėmimus, telkti specialistus ir institucijas vaiko labui, neretai mokykloje panaudojamas tiesiog kurioziškai.
Jam primetama nemaža dalis klasės auklėtojo veiklos, jis apkraunamas darbais, kurių kratosi mokytojai ir mokyklos administracija.
Šios profesijos specialistams mokyklose tenka užimti dalykų mokytojų pamokas, prižiūrėti drausmę koridoriuose, protokoluoti susirinkimus, dalinti nemokamo maitinimo talonėlius, rengti ir vesti renginius.
Vienoje Kauno mokyklų socialinis pedagogas netgi atsakingas už uniformų dėvėjimo kontrolę.
Absurdiškais darbais apkrautam specialistui pristinga laiko bendrauti su vaiku.
Viena aštriausių pastarojo meto problemų - tai, kad socialinį pedagogą mokytojas vis dažniau pasitelkia kaip savotišką prievaizdą ir baudėją, kai tik kyla sunkumų pamokos metu. O sunkumų kyla dažnai.
Mokytojas turėtų suvokti, kad dirba tuštėjančioje mokykloje, tobulintis, ieškoti paveikesnių mokymo ir bendravimo su vaiku formų.
Užuot tai darius, pamokos tėkmę suardęs vaikas ištempiamas iš kabineto ir įstumiamas „pas socialinę“. Yra mokyklų, kuriose tokių „įstumtųjų“ atsiranda kone kiekvieną pamoką.
Mokytojas, kuriam nesiseka darbas, atsikrato atsakomybės, bet vaiko problemos lieka neišspręstos. Ten, kur turėtų veikti komanda - psichologas, klasės auklėtojas, administracijos atstovas ir socialinis pedagogas, paliekamas tik pastarasis.
Dar blogiau, kai socialinis pedagogas kviečiamas į pamoką tramdyti moksleivių, ko kategoriškai neturėtų daryti.
- Ar tai turi įtakos profesiniam socialinio pedagogo įvaizdžiui?
- KTU Edukologijos instituto mokslininkų disertacijų apklausose išryškėjo skirtingas moksleivių požiūris į šį specialistą, atskleidęs daugiaprasmę socialinio pedagogo padėtį mokykloje.
Dalis vaikų socialinę pedagogę žino kaip baudėją, reikalų tvarkytoją, kuri jiems kelia baimės jausmą. Linkę nusikalsti vaikai šią specialistę mato kaip policininkę, detektyvę, kuri stebi kiekvieną jų žingsnį.
Tokia padėtis labai menkina jaunos socialinio pedagogo institucijos profesinį įvaizdį, mažina šios profesijos patrauklumą.
Iš 60 KTU parengtų socialinių pedagogų bakalaurų tik keliolika lieka dirbti Kauno mieste.
Kadangi nesaisto prievolė tęsti mokslų tik socialinės pedagogikos magistrantūroje, nemaža dalis parengtų specialistų „nuteka“ į kitas aukštąsias mokyklas, o pastaruoju metu labai dažnai — į užsienio šalis, kuriose absolventai nesunkiai įsidarbina socialinėse JAV, Airijos tarnybose.
- Ką galima pakeisti?
- Metas atnaujinti daugelį norminių aktų, pritaikyti juos prie pasikeitusios situacijos. Būtina griežčiau reglamentuoti socialinio darbuotojo ir klasės auklėtojo funkcijas. Tose ugdymo įstaigose, kuriose rizikos šeimų ypatingai daug, jau būtinas nebe vienas, o mažiausiai du socialinio pedagogo etatai.
Socialinis pedagogas turėtų būti laisvesnis, etiškiau žvelgti į savo specialybę ir nesileisti apkraunamas darbais, kurie neįeina į jo pareigas. Tai, kad ant socialinio darbuotojo mokykloje šiuo metu kariami visi ožiai — neteisinga ir neetiška.
Apklausos rodo, jog Kauno socialiniai pedagogai kasdienėje veikloje pasigenda vadybinių, etinių žinių, norėtų išmokti veiksmingiau bendradarbiauti su institucijomis, socialiniais partneriais ir apskritai su žmonėmis, išmokti naujų prevencinio darbo metodų, veiklos su rizikos grupės vaikais, patobulinti užsienio kalbos žinias. Atsižvelgdami į šiuo poreikius, tobulinome mokymo programas.