Tiesa, ir tai geras ženklas, pačioje Lenkijoje matome vis daugiau pastangų ieškoti išeičių ar sprendimų Lietuvos ir Lenkijos santykių aklavietės, kitaip nepavadinsi, klausimu.
Vakar paskelbtas viešas kaimynės intelektualų laiškas užsienio reikalų ministrui R.Sikorskiui ir konstituciniams Lenkijos valdžios organams ragina „pradėti veiksmingą tarpusavio dialogą, paremtą supratimo ir pagarbos dvasia, pagrįstą ilgaamže abiejų šalių bendradarbiavimo ir raidos tradicija“.
Šį laišką jau pasirašė daugiau nei 80 žymiausių Lenkijos mokslininkų, menininkų, dvasininkų. Laiške, be kita ko, tiesiai šviesiai rašoma, jog „pasitikėjimo nebuvimas mūsų santykiuose nėra naudingas ir neatitinka lietuvių ir lenkų nacionalinių interesų“.
Susirūpinimą pašlijusiais santykiais demonstruoja ir kai kurie lenkų politikai bei diplomatai. Neseniai buvęs pirmasis Lenkijos ambasadorius Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo J.Vidackis, beje, labai daug padaręs, ruošiant pagrindinę tarpvalstybinę Lietuvos – Lenkijos bendradarbiavimo sutartį XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje, „Gazeta Wyborcza“ rašo: „Reikia kalbėtis su Lietuva, įtikinėti ją, o ne bandyti kažko iš jos reikalauti.“
Prisimenant jau minėtas, nelengvas derybas dėl Lietuvos – Lenkijos tarpvalstybinės sutarties, kuri padėjo tvirtą pagrindą daugiau kaip dešimtmetį trukusiai realiai strateginei partnerystei ir kurią taip nemokšiškai, per trumpą laiką sugriovė dabartinė dešiniųjų valdžia, galima teigti, jog ambasadorius J.Vidackis žino ką kalba.
Nemažiau įdomus ir reikšmingas lenkų europarlamentaro, buvusio užsienio reikalų viceministro P.Kovalio straipsnis „Rzeczpospolita“, kuriame jis ne tik kritiškai apžvelgia dabartinę mūsų šalių santykių būklę bei priežastis, tačiau ir teikia pasiūlymus, kaip problemą reikėtų spręsti.
Jis siūlo D.Tusko Vyriausybei „dar kartą pasukti galvą dėl lenkų ginčo su lietuviais, gal pasitelkti Bažnyčios, mokslo atstovus, gal buvusius prezidentus Valdą Adamkų ir Aleksandrą Kwasniewskį“.
O kas Lietuvoje? Gal ką nors reikšmingo daro pagrindinė už tai atsakinga žinyba – Užsienio reikalų ministerija?
Kol kas vienintelis ženklas – Vyriausybės siūlymas apdovanoti buvusį Lenkijos prezidentą L.Walensą, tačiau ir tai jau geriau, negu nieko. Bet to maža. Užsienio reikalų ministerija ir toliau, deja, palaimingai snūduriuoja, matyt, žvalgydamasi į Prezidentės patarėją D.Semašką, neseniai, prieš pora savaičių, pareiškusį, jog „dramos nėra, turime normalius, intensyvius, gerus dvišalius santykius“.
Manau, kad šiuo metu snausti tikrai negalima ir nereaguoti į Lenkijos intelektualų iniciatyvas būtų nusikalstama. Juolab, kad Lietuvoje tikrai yra nemažai intelektualų, diplomatų, politikų, ne tik puikiai suvokiančių Lietuvos – Lenkijos santykių problematiką ir dramą, bet ir galinčių prisidėti bent jau prie lenkų europarlamentaro P.Kovalio idėjos.
Tai jau minėtas Valdo Adamkaus, buvę ambasadoriai Lenkijoje A.Valionis, E.Meilūnas, puikus lietuvių – lenkų santykių žinovas, vienas iš jau minėtos tarpvalstybinės sutarties derybininkų Č.Juršėnas, europarlamentaras V.Landsbergis, gal būt kardinolas J.A.Bačkis, poetas T.Venclova. Neturi snausti ir Seimo užsienio reikalų komitetas, nevyriausybinės organizacijos, specialistai, ekspertai.
Šiandien jau reikia ne aiškinimosi, kas dėl ko kaltas ar ne, šiandien reikia aktyvių veiksmų. Šiandien jau neužtenka biurokratiškų patarėjų atsikalbinėjimų, esą viskas gerai, tik nesijaudinkime ir pan. Lietuvos ir Lenkijos strateginė partnerystė yra svarbi ne tik abiejoms šalims, bet ir visam regionui.
Kalbos apie energetinę nepriklausomybę ar bendradarbiavimą ES viduje ir liks kalbomis, jei Lietuva ir Lenkija gyvens neaiškių įtampų, keistokų ginčų ar juolab abiejų šalių užsienio reikalų ministrų nesikalbėjimo fone.
Teisus jau minėtas P.Kovalis: „Santykiuose su Lietuva trūksta didelio projekto. Jei, pavyzdžiui, statytume naują jėgainę Ignalinoje, sunkumų proporcijos būtų kitokios, ir abi šalys nerizikuotų didinti įtampos dėl problemų, kurias galima spręsti kitaip.“
Bet šiandien yra priešingai – dideli projektai Kaliningrade ir Baltarusijoje jau supa ne tik Lietuvą, bet yra arti ir Lenkijos sienų.
Vis tik Lenkija tiesia ranką. Nemanau, kad lenkams buvo lengva tai padaryti. O kuo atsakysime mes?