Agroturizmas sustabdys Lietuvos „euroturizmą“?

Sodybos šeimininkas Vidas Silvestravičius tvirtino: „Jeigu kaimo turizmas būtų vien verslas – tai nuostolingas, jei tik pomėgis – tada pernelyg brangus“. Į svečius atvykę kiti LKTA nariai „Medžiotojų sostinės“ savininko žodžius palydėjo nuoširdžiais pritarimo plojimais. Nors šią savaitę sodybos išsikovojo iš įstatymų leidėjų teisę vaišinti poilsiautojus savo vynu ir midumi, vis dėlto naminės degtinės atvirai siūlyti svečiams dar negali. Bet apskritai, anot LKTA prezidento Lino Žabaliūno, agroturizmo verslas jau ropščiasi iš ekonominio nuosmukio duobės, į kurią kartu su visa Lietuva įkrito 2009-aisiais.

Iškilmingai, oficialiai kaimo turizmo sezonas šiemet atidarytas po netrumpos pertraukos. Trejus metus (nuo 2008-ųjų) ši tradicija buvo nutrūkusi. Bene svarbiausios renginio dalies – LKTA vėliavos pakėlimo ceremonijos – apskritai nebeliko. Į šventę atvažiavusius LKTA narius, valstybės tarnautojus ir žurnalistus „Medžiotojų sostinė“ pasitiko jau įstačiusi LKTA vėliavą į laikiklį ant pagrindinio pastato šalia audeklo su sodybos herbu. Pasikeitė ir pati LKTA vėliava – anksčiau buvusi balta (taigi greitai susitepdavusi), dabar virto žalia. Tik vieną koją palenkusio gandro išvaizda joje liko tokia pati.

Kovo mėnesį LKTA įkūrėją ir ilgametę vadovę Reginą Sirusienę-Lamauskienę pakeitęs naujasis asociacijos prezidentas 32 metų Linas Žabaliūnas pranešė, kad asociacijai dabar priklauso apie 400 sodybų, kataloguose ir lankstinukuose pažymėtų kokybės rodikliais gandrais (vienas ilgasnapis – žemiausia kategorija, penki – aukščiausia).

„Sukurtos naujos taisyklės, pagal kurias sodyboms suteikiami gandriukai. Visi kiemai gali paįvairinti, patobulinti savo paslaugas ir pereiti į „aukštesnę lygą“. Manau, šiemet kelioms sodyboms bus suteikti penki gandriukai“, - pranešė L. Žabaliūnas. LKTA prezidentas žadėjo, kad kainos už nakvynę, valgį ir pramogas sodybose nesikeis. „Pernai mūsų verslo nuostoliai siekė apie 15 proc. Nesitikime, kad iškart sugrįš „auksiniai“ ikikriziniai laikai, bet pamažu kylame“,- tvirtino jaunasis LKTA vadovas.

Lietuvos krepšinio federacija, miestų prekybos centrai, viešbučiai, tautodailininkai, suvenyrų pardavėjai, net gatvių muzikantai skaičiuoja dienas ir valandas iki Europos vyrų krepšinio čempionato, vyksiančio didžiuosiuose mūsų šalies miestuose. Visuotinai tikima, kad į Lietuvą privažiuos daug turtingų aistruolių iš viso žemyno ir išleis mūsų šalyje šimtus milijonų eurų. Rožinėmis svajomis apie pinigingą rudenį užsikrėtė ir Kaimo turizmo asociacija. „Mūsų tinklalapyje www.atostogoskaime.lt atsiras speciali skiltis, skirta krepšinio čempionatui. Informuosime apie kaimo turizmo sodybas, kurios yra arčiausiai varžybų arenų“,- užsiminė L. Žabaliūnas.

Kol kas apčiuopiamos paramos mūsų šalies kaimo turizmo sodybos gauna tik iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų. Pasak Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamento laikinojo direktoriaus Vaido Timinsko, pagal 2007-2013 metų Lietuvos kaimo plėtros programą agroturizmui skatinti iki 2011-ųjų buvo skirta 141 mln. 103 tūkst. Lt, gautos 326 paraiškos (prašyta 118 mln. 651 tūkst. Lt įvairiems sodybų ir stovyklaviečių puoselėjimo projektams), 181 paraiška įvertinta palankiai, 137 - atmestos, išregistruotos, supeiktos. NMA pasirašė 159 sutartis su sodybų šeimininkais, iš viso jiems skirta 57 mln. 445 tūkst. Lt.

Kaimo turizmo asociacijos nariai atakavo klausimais V. Timinską, dar labiau – kitą viešnią iš sostinės, Žemės ūkio ministerijos Kaimo plėtros departamento Alternatyviosios veiklos skyriaus laikinąją vedėją Reginą Voverytę. Ši nuramino sodybų šeimininkus, esą europinių pinigų užtenka, paramos dar bus galima prašyti ir 2012 m., ir 2013-aisiais. „Ar sodybų puošmenos, mažoji architektūra (tarkime, mediniai suoleliai) – tinkamos išlaidos ir gali būti finansuojamos iš ES fondų? Ar Europos Sąjunga padėtų įsirengti gyvulių aptvarus?“- teiravosi LKTA nariai, turėdami galvoje neseną valdžios potvarkį, kad apie ES paramą svajojantys kaimo turizmo sodybų šeimininkai turėtų laikyti mažiausiai tris „sąlyginius gyvulius“. „Jeigu tuose aptvaruose laikysite elnius, avis poilsiautojams pasigrožėti“,- paaiškino R. Voverytė. Tačiau karvių tvartams statyti kaimo turizmui skirtų pinigų Europos Komisija ir Lietuvos žemės ūkio ministerija neduos.

„Kodėl reikia registruoti sodybų svečius? Jeigu miestiečiui, nusprendusiam imtis kaimo turizmo, bet nieko neišmanančiam apie gyvulius, vis dėlto teks jų įsiveisti, ar „augintiniams“ gyvenimas tokioje sodyboje nepavirs baisia kančia? Be to, gyvuliai – tai išmatų dvokas, būriai mėšlinių musių ir pavojus, kad poilsiautojai susigaus kokią infekcinę ligą. Ir kaip toks kaimo turizmo sugrąžinimas „arčiau žemės“ suderinamas su higienistų draudimais vaišinti svečius užšaldytomis, pačių šeimininkų surinktomis miško uogomis, reikalavimais, kad valgis poilsiautojams turi būti ruošiamas „kaip restorane“ ir perkamas „Maximos“ prekybos tinkluose arba „Sanitex“ įmonėse?!“ - kaimo turizmo verslą „reguliuojančių“ teisės aktų naujovėmis piktinosi šventės, virtusios karšta diskusija, dalyviai.

Nors L. Žabaliūnas ir kiti LKTA nariai geru žodžiu minėjo buvusią asociacijos vadovę R. Sirusienę-Lamauskienę, o Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos direktoriaus pavaduotojas Juozas Raguckas net pavadino ją „ LKTA pramušamąja jėga valdžios įstaigose“, kai kurie sodybų šeimininkai abejojo, ar R. Sirusienė-Lamauskienė turėjo „tarano“ savybių – juk neišmušė valdžios leidimo vaišinti poilsiautojus namine degtine. „Išlenktų turistai stiklelį kurtinio ašarų, išdezinfekuotų skrandį – nei musės, nei mėšlo krūvos jiems nebūtų baisios“, - konferencijų salėje girdėjosi replikos.

Lietuvos kaimo turizmo asociacija dabar bando atsakyti į egzistencinį klausimą: „Kas mes esame ir kur einame“? Asociacijos vadovas L. Žabaliūnas papasakojo apie tarptautinę apklausą „Kaimo turizmo kokybė“, vykusią 2009-2010 metais. Prie šio projekto, kurį pradėjo Latvijos kaimo turizmo asociacija, po to įsitraukė EuroGites – Europos ūkio ir kaimo turizmo asociacija, Ispanijos, Graikijos, Bulgarijos, Slovėnijos agroturizmo organizacijos, buvo pakviesta prisidėti ir Lietuva. Iš apklausos paaiškėjo, kad kaimo turizmo įvaizdis daugeliui Europos poilsiautojų (58,81proc.) pirmiausia yra atostogų sodyba, po to judrus poilsis (jodinėjimas, dviračių krosai) (54, 50 proc.), ir tik 7,73 proc. apklaustųjų labai norėjo paglostyti tuos Lietuvos ŽŪM peršamus kaimo turizmo sodybų šeimininkams naminius gyvulėlius.

Absoliuti dauguma (94,96 proc.) turistų renkasi savo šalies sodybas ir tik 11,33 proc. ieško egzotikos užsienio kaimuose. Geriausiai vienkiemį išreklamuoja jį jau aplankiusių poilsiautojų atsiliepimai, o ne sodybų žymėjimai sutartiniais kokybės ženklais (gandrais, kaip Lietuvoje, taip pat žvaigždutėmis) ar šeimininkų turimi „ekologiško ūkio, išskirtinių paslaugų“ sertifikatai. Patraukliausi turistams dalykai – graži vietovės gamta, aiški ir išsami informacija apie sodybą, tikslios paslaugų kainos. O internetinis ryšys sodyboje arba nedidelis ją skiriantis atstumas nuo viešojo transporto stotelių poilsiautojus domino gerokai mažiau.

„Nerungtyniaukime tarpusavyje mažindami nakvynės kainas, bet sugalvokime savo svečiams įvairesnių, originalesnių paslaugų. Tik lova ir maistas – primityvu“, - kolegoms sakė „Medžiotojų sostinės“ šeimininkas V. Silvestravičius. Anot V. Silvestravičiaus, jeigu kaimo turizmas neturės savojo veido, tai jį lengvai paties ant menčių kokie nors ekonominės klasės viešbučiai. „Ten, kur dabar stovi mano sodyba, anksčiau buvo suverstos visos kaimo šiukšlės. Pradėdamas verslą maniau, kad svarbiausieji mano klientai bus užsieniečiai medžiotojai. Tačiau tokių sulaukiame vos vieno procento. Dažniausiai mūsų svečiai sumedžioja sau jaunikį ar nuotaką... Mes nesiliaujame ieškoti savo nišos. „Medžiotojų sostinėje“ į taikinius galima šaudyti ir arbaletais. Net vaikiškas timpas akmenims laidyti buvome padarę, tik neatsirado norinčių jomis šaudyti. Paršelių, tarakonų lenktynės –viskas tinka, jeigu sudomina poilsiautojus“, - šmaikštavo V. Silvestravičius. Į renginį atvykęs Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas tokiu pačiu tonu paklausė, ar paršelius lenktynininkus patiems svečiams reikės atsivežti.

Kauno r. Zapyškio seniūnijos Jadagonių kaimo „Pagonijos pramogų parko“ šeimininkas Skirmantas Paukštys jau surado savo kelią. „Ne, nepagalvokite, kad siūlome poilsiautojams pagoniškas apeigas. Vaidilučių tikrai nedeginame. Tiesiog parkui prigijo ankstesnis tos vietovės pavadinimas. Mūsų kryptis – nuotykinės-orientacinės paslaugos. Svarbiausia Pagonijos sodybos įžymybė – dirbtinė 13 metrų uola iš aštuonių skirtingų betono luitų. Netrūksta aštrių pojūčių mėgėjų, norinčių į ją įkopti. Jauniausiam laipiotojui buvo penkeri metai, vyriausioji, užkopusi į uolos viršų, - 70-metė moteris. Sunkiausias „alpinistas“ – 140 kg vyras. Ne mažiau populiarus ir „Pagonijos voratinklis”: 10 metrų aukštyje kabantys tinklai, virvinės kopėčios, „beždžionių tiltai”, sūpynės, statinės. Aplinkiniai gyventojai nesipiktina mūsų „laukinėmis” pramogomis. Poilsiautojai drauge išmėžia kokiai netoliese gyvenančiai močiutei tvartą, ir taip palaikome gerus santykius su kaimynais”, - net visko mačiusius kaimo turizmo sodybų šeimininkus nustebino S.Paukštys.

O Valstybinio turizmo departamento pareigūnas J. Raguckas visiškai rimtai galvoja, kad kaimo turizmas gali išspręsti Lietuvos demografinę krizę, sustabdyti protų ir burnų nutekėjimą iš mūsų valstybės. „Dauguma į žalią, kaip ir Lietuva, Airiją kasmet atvykstančių turistų – tai airiai išeiviai iš Jungtinių Valstijų, Kanados, Australijos. Visiškai įmanoma, kad lietuviai, išvykę laimės ieškoti į Airiją, Didžiąją Britaniją, Ispaniją, po 10-15 metų atveš savo vaikus atostogauti į jūsų sodybas“, - tikino J. Raguckas. Lietuvos kaimo turizmo istoriją jis suskirstė į tris laikotarpius. 1951-1990 metais, sovietų laikais, lietuvių sodybas labiausiai buvo pamėgę Maskvos ir Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) kompartijos veikėjai ir pogrindžio milijonieriai. 1998-2002 metais kaimo turizmo verslo ėmėsi į kaimą grįžę, ne tik rusų, bet ir pagrindines civilizuotos Europos kalbas mokantys, rinkodarą išmanantys miestiečiai. Trečiasis etapas – 2003-2010 metai: kaimo sodybose leista įsirengti iki 20 kambarių svečiams, organizuoti konferencijas, pobūvius. „Kaimo turizmo verslui atsiveria naujos galimybės – dabar didesnė ES parama (iki 690 tūkst. Lt) skiriama sodybų šeimininkams, laikantiems sąlyginius gyvulius, o ne mažiau nei 3 metus besiverčiantieji agroturizmu gali gauti iki 150 tūkst. Lt“, - tęsti sunkmečiu šiek tiek apkartusį verslą sodybų šeimininkus įkalbinėjo Valstybinio turizmo departamento direktoriaus pavaduotojas J.Raguckas.