Kodėl lietuviai išmiršta?
Viena vertus, nieko antgamtiško nėra. Išmirė, išnyko iš politinio žemėlapio ne tik mūsų broliai jotvingiai ir prūsai. Kur dabar tokios pasaulio galybės kaip faraonų Egiptas, Hetitai, Asirija, Babilonas, Kartagina ar etruskai, kur keltai? Neatsilaikė, pavargo.
Kita vertus, ir tai, panašu, svarbiausia, kad mes nuo pat XIX a. atgimimo taip ir neišmokome, o gal ir nenorėjome gyventi dabartyje.
Ryškiausi lietuvių tautos nenoro gyventi čia ir dabar simboliai - tautos patriarchas J.Basanavičius ir premjeras A.Kubilius. Vienas Lietuvą tempė į tolimą bekonfliktę praeitį, kitas savo regėjimus sieja tik su tolima, bekonflikte ateitimi po 2030 metų.
J.Basanavičius tautą gręžė į tokias tolimas nepolitines dausas, kad ten jei ir buvo galima ką nors pamatyti, tai tik vaidenantis kaip lietuviai užgimsta iš išmirusių trakų. J.Basanavičius taip nemėgo krikščionybės, kad pagonybę, kuri reiškė tik kultūrinį, ekonominį ir politinį atsilikimą, užkėlė ant amžinybės ir nenugalimumo pjedestalo.
Patriarcho nejaudino lietuviškumo pilnatvė dabartyje. Lietuva jam glūdėjo tik tolimoje praeityje, kuri tebuvo jo paties chimera. Didinga istorija, o ne civilizacijos raidą atitinkanti dabartis - štai į ką ilgai ir tikslingai buvo projektuojama tauta.
Keista, bet ir šiandien turime marias tokių pat mąstytojų, net krivių krivaitį ar kaip ten jis ten vadinamas.
J.Basanavičiui atleistina. Taip XIX a. svaičiojo ir kitų atgimstančių tautų mąstytojai. Iš krivių krivaičio galima juoktis, bet ar įmanoma sėkmingai egzistuoti dabartyje tautai, kai XXI a. galvose tvarką daro į nerealiai tolimą praeitį aukso amžių nukeliantis J.Basanavičius, o daugumai nepasiekiamai tolimos ateities dausose net su atomine elektrine geriau nei dabartyje jaučiasi dukart mūsų premjeras A.Kubilius?
Ką tik A.Kubilius paskelbė savo 2030 metų vizijas. Apskritai premjero aplinkoje sukasi tas pats „jensenistų“ būrelis, kuris apie 2002-2003-uosius nuolat rinkdavosi svarstyti XXI a. vidurio perspektyvų, aprašytų dano R.Jenseno knygoje „Svajonių visuomenė“.
Tolimoje „svajonių visuomenėje“ visi jau yra turtingi, nėra nei kelių dešimčių milijardų skolos, A.Kubiliaus užkrautos Lietuvai, nei tirpstančio šalies gyventojų skaičiaus, nei verslumo problemų, nei emigracijos. Sterili Lietuva-dausa.
Kodėl į tolimas dausas veržiasi A.Kubiliaus mintis, priežasties ieškoti nereikia. Valdančiosios koalicijos lyderis, kurio nekenčia 70 proc. tautos, gyvendamas tik dabartyje, rizikuotų savo dvasine pusiausvyra.
Bet ar gali normalus žmogus sieti savo ir savo vaikų ateitį su valstybe, kurią ir dvasiškai, ir praktiškai reguliuoja svaičiotojai? Jei dabarties nėra net Vyriausybės vadovui, kaip Lietuva gali neišmirti?
Dar turime prezidentę? D.Grybauskaitė nesiskaito. Jai, skirtingai nei A.Kubiliui, kuris bent į ateities dausas žvelgia kaip valstybės vyras, reikia tik absoliutaus paklusnumo ir garbinimo. Toks prezidentės kredo, o panašu ir vienintelis tikslas valdžioje, tik dar labiau iškreipia dabarties vaizdą.
Iš pažiūros paradoksalu, bet turėdami labai basanavičišką paviršinį luobą, išdidžiai žvelgdami į Europos ir krikščionybės kultūrą kaip žemo lygio produktą, tūkstantiniais būriais traukiame į tą pačią Europą. Lyg patvirtindami A.Smetonos įžvalgą, jog geriau okupantas rusas, nei vokietis, nes vokietis aukštesnės kultūros, tad Lietuva neatsispirs.
Lietuvių gyvenimo praktika pasirodė stipresnė už jų įmantrios dirbtinės tapatybės kūrėjų teorines dausas.
Kalbant be užuolankų, tektų pripažinti, kad šiandien tikras tautininkas yra ne tas, kuris aikščioja, kai Gedimino prospektu kaustytais batais žygiuoja minia, rėkianti „Lietuva - lietuviams“, o tas, kuris augina tris vaikus ir daro viską, kad nė vienam iš jų netektų emigruoti.
O tikras tautininkas valdžioje būtų tas, kuris, kaip didysis kunigaikštis Gediminas ar jo anūkas Vytautas Didysis, išdrįstų pasikviesti į Lietuvą tiek ir tokių svetimšalių darbininkų, kurie yra būtini šalies verslo ir pramonės konkurencingumui užtikrinti ir svarbiausia, valstybės socialiniams įsipareigojimams ateityje vykdyti.
Tokių nė su žiburiu nerasi. Vietoj to po gyventojų surašymo net iš liberalų girdime tokius kliedesius kaip „pavojus tautinei valstybei“. Kas, po galais, dar gali tą tautinę lietuvių valstybę išsaugoti, jei mes patys nebegimdome vaikų? Lėtiniai Pilėnai.
Net negimus anūkams, dar pakankamai ilgai gyvens jų seneliai, kuriems iš kažko reikės mokėti pensijas net ir tuomet, kai atidavinėjant A.Kubiliaus prisiskolintus milijardus, šiai skolai aptarnauti gali nebeskolinti bankai, nes žmonių skaičius šalyje mažėja per greit.
Bet mes nenorim taip kelti klausimų, nes į juos tektų atsakyti patiems, be atpirkimo ožių. Nes kiekvienas esam šiek tiek J.Basanavičius ir šiek tiek A.Kubilius. Pasiklydę tarp romantinės kunigaikščių istorijos, okupantų pažado pastatyti komunizmą, gero dėdės iš Amerikos palikimo, ES melžimo ir pavydo daugiau turinčiam.
Dabarties baimė veja politikus ir mąstytojus vienu metu į tolimą praeitį ir į tokią pat tolimą ateitį. Tai regėdama, paprasčiau į viską žiūrinti tauta bėga daug arčiau - į Londoną, Dubliną ar Alikantę.
Ką reikštų gyventi dabartyje?
Atvirai pripažinti, kad problema Nr.1 yra ne emigracija, o menkas mūsų verslumas (karingumo atmaina) ir dar menkesnis gimstamumas.
Juridiškai gal ir teisinga persekioti gimdyves, kurios, naudodamosis idiotišku įstatymu, susikombinavo didesnę gimdymo pašalpą. Bet žvelgiant plačiau, tai yra bjaurus valstybės signalas visoms moterims - Lietuvai nereikia jūsų pagimdytų vaikų.
XIX a. lietuviai į Ameriką žmonės bėgo dėl per didelio gimstamumo. Kai turi 10 vaikų ir tik 10 ha, bent 7-8 turi duonos ieškoti kitur. Lietuva įžengia į stadiją, kai iš jos ims bėgti dėl per mažo gimstamumo - užsitikrinti sau pensiją senatvėje. Jei tik Anglijoje ir kitur nesusipras kaip nors užtverti kelią tokiems klajokliams.
Gyventi čia ir dabar reikštų, jog privalome tuoj sumažinti Seimo narių skaičių nuo 141 iki 117, nes toks tautos atstovų skaičius, kaip dabar, buvo apskaičiuotas, kai mūsų buvo 3,7 mln., o ne 3,05 milijono.
Proporcingai, bent penktadaliu turėtų mažėti tokių miestų kaip Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, kone visų rajonų tarybų narių skaičius, nes tiek susitraukė šie miestai. Būtina atitinkamai sumažinti mokyklų, ligoninių ir jų lovų skaičių. Ką jau kalbėti apie valdininkų skaičių, kurį reikėjo jau seniai nupjauti šeštadaliu, palyginti su 1990 metais. Bet jis tik dvigubai išsipūtė.
Konservatizmo tėvas E.Burke'as, prijautęs lenkų ir lietuvių Respublikai, „Laiške lenkams“ kritiškai priminė, kad jos politikų klaida yra viskam surašyti kuo daugiau įstatymų. Anot E.Burke'o, reikia ne kurpti naujus įstatymus, o „stiprinti armiją ir iždą“. Ne gaminti tekstus, kuriuos ės kandys, ne klejoti, o dirbti tai, kas būtina valstybei čia ir dabar.
Vaizdžiai kalbant, 1990 metais kartą ir visiems laikams neatsisveikinę su J.Basanavičiaus romantinėmis dausomis, užsirovėme ant A.Kubiliaus ir kompanijos dausų. Pseudomokslinė teorija virto pseudomoksline praktika.
Atsisakykim J.Basanavičiaus ir A.Kubiliaus svajų. Jei dar įmanoma. Jei dar nepavargom gyventi kaip tauta.