Tokio mąstymo pavyzdžių prasilenkiančių su žmogaus teisėmis ir laisvėmis, lygiateisiškumo principais, matėme pakankamai. Šios prieštaringai vertinamos politikos atmetimas, jeigu toks bus, priklauso, žinoma, nuo TS-LKD pirmininko pozicijos ir mokėjimo balansuoti tarp skirtingų partijos sparnų. Norėtųsi tikėti, kad po šių pirmininko rinkimų TS–LKD ryžtingiau rinksis liberaliojo konservatizmo kelią. Jis nėra toks lengvas ar patrauklus, kaip populistinis „sveiko nacionalizmo“ kelias.
Kitas kelias, kurį pasirinko I.Degutienė ir jos aplinka, ir kuriame, pasak Seimo pirmininkės, vietos yra ir sveikam nacionalizmui, nesant jokio susitarimo dėl šios sąvokos turinio, tas kelias yra į niekur.
Užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis taip pat kalba apie sveiką nacionalizmą. Keista. Taip, nacionalizmo dėka kūrėsi valstybės. Bet antra nelabai patraukli nacionalizmo pusė yra savęs iškėlimas kitų tautų sąskaita. Šis kelias yra sukėlęs galybę karų. Ar tokia pasaulėžiūra gali būti sveika?
Bet čia sveikas nacionalzimas, matyt, tapatinamas su tautiškumu. Jeigu taip yra, tai „sveiko tautiškumo“ šūkis kažkaip labai įtariai susišaukia su „Tautinio jaunimo“ organizacijos eisenos Kovo 11-ąją šūkiais „Lietuva lietuviams!“, artimas šūkiui „Už baltąją rasę!“ ir fašistiniams simboliams. Po šios eisenos pradėta kalbėti apie sveiką nacionalizmą. Ar tautiškumą? Kokiu pagrindu V.Radžvilas ir R.Ozolas atsiriboja nuo Europos Sąjungos idėjos? Vis bandydami įrodyti, kad ES ir sovietinė imperija vienas ir tas pat, todėl vienodai pavojinga Lietuvos išlikimui. Problema su terminais?
Reikia tikėtis, kad kalbama tautiškumą. Tai apie kokį sveiką tautiškumą Lietuvos piliečiai per savo išrinktuosius norėtų išgirsti? Gal apie tą tautiškumą, kuris, reikia suprasti, būtų išsigelbėjimas nuo visų bėdų? Tautiškumas, kuris lyg koks patriotiško atgimimo užkalbėjimas apjungtų visus piliečius bendram tikslui? Tas, kuris lyg ir turėtų sustabdyti tragišką masinę emigraciją. Opozicija tyli, nes neturi jokių idėjų, arba tai, ką jie turi, nerodo, taigi emocijų nesužadina.
I.Degutienė, Seimo pirmininkė ir krikščionė, gal demokratė, kaip pilietė ir kaip politikė (du skirtingi dalykai jos supratimu) antraip nei A.Kubilius, gal konservatorius, bet ne talibas, emocingai kalbėti emocijoms sugeba.
Prezidentė moka emocingai kalbėti pašviežinant kalbas autoritarine gaidele: „Lietuva ir aš – manau...“ . N.Venckienė, „herojaus“ D.Kedžio sesuo tai irgi moka, Garliavos minia taip pat moka. „Tautininkai“ – tiesiai į G.Songailos ir R.Ozolo bei V.Radžvilo širdį kalbėti moka.
Na, žinoma, ir R.Paksas neatsilieka. Jis visuomet kalbėjo tiesiai į kai kurių širdį. Štai kaip dabar: „Mes privalėsime žmonėse sunaikinti abejingumą dėl valstybės ir įkvėpti drąsos pilietinei diktatūrai. Kad visuomenė diktuotų politikams ir valstybės tarnautojams, o ne šie diktuotų visuomenei savanaudiškus teisės aktus ir nustatytų ją skurdinančias taisykles.“
Tokie fašistiniai – komunistiniai sapaliojimai net nejuokingi. Problema su saviveiklininkais, kurią žino kiekvienas profesionalas, yra ta, kad iš saviveiklininko galima juoktis tik vieną kartą. Antro, juokingo karto, nebūna. Šiek tiek apsišvietusi publika greitai sugeba atskirti profesionalą nuo saviveiklininko.
Visi mano minėti veikėjai kalba tik emocijomis, dažniausiai infantilioms, bandydami nuslėpti neturėjimą ką pasakyti. Todėl visi iki vieno renkasi tautiškumo su „sveiko“ nacionalizmo priemaiša arkliuką.
Matyt, didžioji dauguma Lietuvos piliečių, puikiai šnekančių lietuviškai, mylinčių savo gimtinę, ja besididžiuojantys, ja besigrožintys, ją palikę – besigailintys ir apsirgę nostalgija, nepatenka į to „sveiko tautiškumo ar sveiko nacionalizmo“ apibrėžimą. Taigi, pasikartosiu, bent kol kas, „tikrieji, sveikieji tautininkai“, tai tie, kurie kartu su rasistais ir neonaciais marširuioja jiems plačiai atvertomis centrinėmis Vilniaus gatvėmis. Visai kitaip, nei profsąjungos ir gėjai. Tie tai tikrai nėra patyrę sveiko tautiškumo skonio, manding.
Viešoje erdvėje vyraujanti baimė dėl tautos ir kultūros išnykimo yra pagrįsta. Mūsų nėra 50 mln., tėra tik trys ir tie nesugebantys sukurti patrauklios emigrantų grįžimui socialinės apsaugos aplinkos ir į verslumą atsigręžusios ekonominės politikos.
Tačiau ar galima, pasidavus baimei, remtis archaiška tautiškumo – nacionalizmo idėja, kuri, savo ruožtu nuo 1919 metų rėmėsi ksenofobija, antilenkiškumu, antirusiškumu ir antisemitizmu, o galiausiai ir autoritarizmu? Tų pažiūrų dalis lietuvių ir šiandien vis negali atsikratyti.
Kas kužda kai kuriems mūsų politikams, jog pataikauti reikia tik tai primityviai tautiškumą suprantančiai daliai piliečių, visiškai pamirštant, kad traukinys jau nuvažiavo?
Ksenofobija ir baimė atvirumui net ekonomine prasme neapsimoka, o dvasine prasme šiuolaikinį jaunimą atstumia arba jį luošina. Gal tie politikai nesėdi prie socialinių tinklų, interneto ir nemato, kad šešiamečiai kasdien prisijungę prie pasaulio, o ne prie Vilniaus. Tai gal uždrausti internetą? Jo uždrausti negalėdami, ne viena su katalikiška mokymo dvasia nieko bendro neturinti mokykla paverčiama “katalikiška” mokykla, kuria naudojantis, matyt, tikima, bus galima išplauti vaikų smegenis autoritarinėmis katalikiškomis ir ksenofobiškai “tautiškomis“ dogmomis.
Bet ar negalima tautą gelbėti be neapykantos kitam, be uždarumo, be autoritarizmo garbinimo, be „sveiko nacionalizmo ir sveiko tautiškumo“ šūkių, be bažnytinių dogmų ir be primityvios baimės eskalavimo?
Ką gi, artimiausiu metu sužinosime, kas tas “sveikas” nacionalizmas ir “sveikas” tautiškumas per dalykas. Nes kiek liberalesnis A.Kubiliaus blokas sudaro pusę Tėvynės sąjungos. Gal jie, pagaliau susigaudę sąvokose, suformuluos kažką sveiko?